|
Signatarei atminti
Kun. Robertas Grigas
Vasario 22 dieną, sekmadienį, mirė šiaulietė Jadvyga Malūkaitė-Petkevičienė. Ne, ji ne iš tų 124 už Nepriklausomybę balsavusiųjų ir pasirašiusiųjų Atkuriamojo Seimo deputatų 1990 metų kovo 11-ąją. Jadvyga Petkevičienė, jos vyras Jonas Petkevičius ir dar kelios dešimtys lietuvių, septyni latviai ir keturi estai 1979 m. rugpjūčio 23 d. pasirašė kreipimąsi į pasaulio bendruomenę, kuriam prigijo Keturiasdešimt penkių pabaltijiečių memorandumo vardas. Buvo kreipiamasi į SSRS, VFR, VDR ir Atlanto Chartą pasirašiusiųjų šalių vyriausybes bei Jungtines Tautas, primenant, kad Baltijos šalių okupacija yra Molotovo ir Ribentropo nusikalstamo sandėrio pasidalyti Europą pasekmė, reikalaujant išvesti iš Baltijos valstybių svetimą kariuomenę ir užtikrinti tautų laisvo apsisprendimo teisę. Drąsių lietuvių, latvių, estų iššūkį prievartos imperijai savo parašais parėmė vienuolika žinomų Rusijos žmogaus teisių gynėjų, tarp jų Andrejus Sacharovas.
Jei tuo metu buvo galima rašytiniu tekstu ir parašais padaryti ką nors labiausiai naudingo pavergtųjų tautų laisvei ir ką nors itin nepalankaus sovietiniam tautų kalėjimui, tai šituo memorandumu buvo padaryta. Per Maskvos disidentus pareiškimas pasiekė Vakarus. Sukruto išeivijos organizacijos, VLIKas, nepriklausomos Lietuvos diplomatijos atstovas Vašingtone Stasys Bačkis rėmėsi kreipimusi kaip autentiška krašto piliečių valios išraiška, primindamas Vakarų demokratijoms Lietuvos okupacijos neteisėtumą. Memorandumas pasiekė Jungtinių Tautų Organizaciją, o 1983 m. sausio 13 d. buvo paskata Europarlamentui priimti Baltijos laisvės siekį remiančią rezoliuciją pirmą tokio aukšto tarptautinio lygio lietuvių, latvių ir estų valstybingumo, svetima jėga paneigto, problemą keliantį dokumentą.
Galite įsivaizduoti, ką apie žmones, pasirašiusius tokių politinių galvos skausmų sukėlusį raštą, žmones, tarytum visiškai priklausančius nuo visagalės valdžios malonės, mąstė atsakingi pareigūnai tam tikruose Kremliaus ir KGB kabinetuose? Kerštas netruko ateiti. Buvo suimti, nuteisti ir įkalinti dokumentą pasirašiusieji Antanas Terleckas, Julius Sasnauskas, Mečislovas Jurevičius, Algirdas Statkevičius. Vienaip ar kitaip represuoti visi memorandumą parėmę rusai. Nereikėtų nuvertinti Kovo 11-osios akto signatarų drąsos. Žinant, kaip Maskvos diktatoriai susidorodavo su Vengrijos, Čekoslovakijos politikais, pamėginusiais bent kiek atlaisvinti veržiantį antkaklį, mūsiškiai turėjo numanyti, kad Dainuojančios revoliucijos pralaimėjimo atveju pasigailėjimo nebus. Tačiau tiems 1979 metų signatarams drąsos reikėjo tikrai ne mažiau. Ir rizikavo jie beatodairiškai, keldami maksimalų reikalavimą okupacinės kariuomenės išvedimą!
Tad verta pažvelgti į vieną iš tų žmonių, priespaudos metais kalbėjusių už daugelį tautiečių, kurių burnos buvo užčiauptos prisitaikymo ar baimės.
Jadvyga Malūkaitė-Petkevičienė gimė 1928 metais Kretingos apskrityje, Mosėdžio valsčiuje, Daukšių kaime. Mokėsi Mosėdyje, vėliau Skuodo gimnazijoje, karui einant į pabaigą, baigė aštuonių mėnesių medicinos kursus, dirbo ligoninėje. 1945 metais Žalgirio miškuose buriantis partizanams, talkino jiems kaip ryšininkė, partizanavo. Legalizavosi, dirbo pradinių klasių mokytoja Kretingos rajone, Vaineikiuose. 1951 metų spalį ištremta. Grįžusi iš tremties, toliau dalyvavo taikioje rezistencijoje, pogrindžio spaudos platinime, rinko parašus po protestų peticijomis, gynė tikinčiųjų teises, naikinamą Kryžių kalną.
Visuose šiuose Tėvynės gynybos darbuose Jadvygą nuoširdžiai palaikė jos vyras, tikras bendramintis, rezistentas Jonas Petkevičius (už nuopelnus Lietuvos laisvės kovai apdovanotas Vyčio kryžiumi; jau miręs). Kai reikėjo praktiškai įgyvendinti Pabaltijiečių memorandumo idėją, būtent Jadvyga Petkevičienė vyko į Latviją, pakvietė pasirašyti kreipimąsi pažįstamą disidentą Ivarą Žukovskį, o jis surinko kitus latvių parašus.
Atgimimo metais Jadvyga (kaip ir daugelis išlikusių gyvų rezistentų) rūpinosi kritusiųjų bendražygių tinkamu pagerbimu parašė atsiminimus Žemaičių apygardos Kardo rinktinės partizanai (Laisvės kovų archyvas, Kaunas, 1993). Savo lėšomis pastatė paminklą gimtųjų Daukšių kapinaitėse palaidotiems rezistentams.
Prisimenu abu Petkevičius, kai įvairiais pogrindinių veiklų reikalais jaunimas susirinkdavo jų kukliame bute Šiauliuose. Tai buvo toks mūsų atsparos taškas Šiaurės Lietuvoje, kur buvo galima palikti vienminčiams svarbias žinutes, jei reikia, būti pavalgydintam, apnakvyndintam, gauti naujausios savilaidos. Tikriausiai saugumui nebuvo paslaptis nei tų namų svečių, nei šeimininkų nuotaikos. Bet kuo gi juos, ir represuotus, ir tremtus, ir aiškiai tuos kelius kartoti pasirengusius, pagąsdinti? Abiejų veidai kaip indėnų, bruožai lyg iš medžio išdrožti, tokie eina į disidentų teismus, į draudžiamas tikinčiųjų procesijas, tokie rašosi po imperijas ardančiais memorandumais.
Mes galbūt neturime svertų paveikti didžiųjų politinių galių slinktis, kad tautomis niekada daugiau nebūtų prekiaujama ir jos nebūtų okupuojamos. Tačiau mes galime taip ugdytis, kad būtų kam už Lietuvą pasirašyti.
Ilsėkis ramybėje, miela Jadvyga.
© 2015 XXI amžius
|