2015 m. kovo 20 d.    
Nr. 11
(2131)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Pagerbtas legendinis lietuvių keliautojas

Kovo 4-osios pavakare Vilniuje, sausakimšoje Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos salėje, įvyko vakaras, skirtas vienam garsiausių Lietuvos keliautojų, mokslininkui ir esperantininkui dr. Antanui Poškai (1903–1992) atminti. Ta proga čia buvo pristatyta A. Poškai skirta fotografijų paroda „Antano Poškos pėdsakais“. Renginį vedė Vrublevskių bibliotekos direktorius dr. Sigitas Narbutas.

Prisiminimais pasidalino A. Poškos dukra prof. Laimutė Kiselienė. Apie garsųjį keliautoją pasakojo URM Lotynų Amerikos, Afrikos, Azijos ir Okeanijos departamento direktoriaus pavaduotoja ir proginės fotografijų parodos kuratorė Diana Mickevičienė, Vilniaus universiteto Orientalistikos centro indologijos studijų lektorius, Lietuvos–Indijos forumo prezidentas Vytis Vidūnas, Mažosios Lietuvos reikalų tarybos pirmininkas, esperantininkas Vytautas Šilas, Keliautojų klubo pirmininkas Algimantas Jucevičius, ir A. Poškos bendražygio Gedimino Ilgūno žmona, knygų redaktorė, lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Birutė Ilgūnienė. Jauni mokslininkai antropologė Justina Kazokaitė ir keliautojas Daumantas Liekis Vrublevskių bibliotekos fondams padovanojo iš Bulgarijos parsivežtą A. Poškos rankraštį esperanto kalba.


Mirė Kauno dramos teatro ir kino aktorė

Vasario 28 dieną po sunkios ligos mirė teatro ir kino aktorė, režisierė Danutė Juronytė-Zelčiuvienė.

Garsi menininkė gimė 1933 m. lapkričio 14 d. Kaune. Per karą su šeima gyveno Vilniuje, po to persikėlė į Panevėžį. 1949 metais įstojo į Panevėžio teatro dramos studiją, vadovaujamą režisieriaus J. Miltinio. Nuo 1951 metų dirbo Panevėžio dramos teatre, nuo 1954 metų – Nacionalinio Kauno dramos teatro aktorė, režisierė. Sukūrė apie 80 vaidmenų teatre, kino ir televizijos filmuose, Kauno dramos teatre pastatė spektaklius: Inger Hagerup „Stiklinė arbatos su citrina“ (2009), Juhano Smulio „Svečiuose pas pulkininko našlę“ (2005), „Randor Kvit, arba Kas gudresnis“ (1998), Aldonos Liobytės „Meškos trobelė“ (1998), Birutės Pukelevičiūtės „Dar kartą atsigręžiu“ (1996). Ilgame kūrybiniame kelyje D. Juronytė dirbo su režisieriais Henriku Vancevičiumi, Jonu Jurašu, Jonu Vaitkumi, Gyčiu Padegimu ir kitais. Įsimintiniausi aktorės vaidmenys: Helia spektaklyje „Ponios Dulskos moralė“ (1955), Aucė – „Siuvėjų dienos Silmačiuose“ (1956), Kristina – „Herkus Mantas“ (1957), motina Keit – „Visi mano sūnūs“ (1962), Magdalena – „Bernardos Albos namai“ (1964), Goda – „Kaimas kryžkelėje“ (1965), Marija Bežat – „Moljeras“ (1968), Aura – „Šventežeris“ (1970), Rožė Kumpytė – „Dobilėlis penkialapis“ (1973), Aleksandra – „Švitrigaila“ (1975), Sofija – „Paskutinieji“ (1978). Aktorė žiūrovams buvo gerai pažįstama ir iš kino filmų bei televizijos spektaklių: Angelė – „Birželis vasaros pradžia“ (rež. R. Vabalas, 1969), Konstancija – „Tadas Blinda“ (B. Bratkauskas, 1972), Rūta – „Suaugusiųju žaidimai“ (rež. A. Kundelis, 1967), Kalvaitienę – „Žentas“ (rež. M. Karklelis, 1976). Aktorė įkūnijo ne vieną įsimintiną televizijos serialų heroję: Sofi – „Būkit kaip saulė“ (rež. M. Jevodokimovas, 1985), Karalienę – „Vilius Karalius“ (rež. V. Bačiulis, 1985). Drauge su sutuoktiniu Leonardu Zelčiumi nuo 1993 iki 2000 metų septynias vasaras filmavosi televizijos seriale „Giminės“.


Mirė Lietuvos sakralinės architektūros tyrinėtoja

Kovo 11-ąją mirė inžinierė, architektė, architektūros istorikė, architektūros mokslų daktarė, humanitarinių mokslų habilituota daktarė, Valstybinės ir Lietuvos Mokslo premijų laureatė, Lietuvos nusipelniusi architektė Algė Regina Grinevičiūtė-Jankevičienė. Ji gimė 1930 m. birželio 27 d. Kaune. 1940–1941 metais mokėsi Kauno J. Damijonaičio pradinėje mokykloje, nuo 1944 metų – Kauno 2-ojoje mergaičių gimnazijoje, ją baigė 1949 metais ir įstojo į Kauno politechnikos instituto Statybos fakulteto Architektūros specialybę. Institutą baigė 1955 metais ir pradėjo dirbti Kauno tarprajoniniame architektūros reikalų skyriuje architekte. 1956–1958 metais dirbo Statybos ir architektūros institute jaunesniąja mokslo darbuotoja. 1959–1961 metais studijavo Statybos ir architektūros instituto aspirantūroje. Baigusi ją liko dirbti tame pačiame institute. 1963 metais apgynė architektūros mokslų kandidato (dabar daktaro) disertaciją „Viduramžių Lietuvos visuomeninių pastatų architektūra“ ir 1963–1966 metais dirbo institute vyresniąja mokslo darbuotoja, 1966–1975 metais – moksline sekretore, o nuo 1975 metų – Architektūros istorijos sektoriaus vedėja. Nuo 1958 metų buvo viena iš Lietuvos architektų sąjungos narių, kuriems suteiktas meno kūrėjų statusas. 1997–2002 metais dirbo Kultūros ir meno institute, 2002–2003 metais – Kultūros filosofijos ir meno institute Vilniuje. 2000-aisiais metais Vytauto Didžiojo universitete apgynė habilituoto daktaro disertaciją „Lietuvos medinė sakralinė architektūra: bažnyčios, koplyčios ir varpinės“. Paskelbė daugiau nei 280 straipsnių, mokslo studijų apie Lietuvos gotiką, liaudies architektūrą. Mokslinių tyrimų sritys – Lietuvos gotikinė architektūra, neogotika, neoromanika, mediniai sakraliniai pastatai. Svarbiausios jos knygos ir spausdinti darbai: „Vilniaus senamiesčio ansamblis“ (1969), „Vilniaus gotikos ansamblis“ (1981), „Lietuvos architektūros istorija“ (bendraautorė, I tomas – 1987; II tomas – 1994; III tomas – 2000; IV tomas – 2015), „Vilniaus architektūra“ (bendraautorė ir mokslinė redaktorė, 1985), „Kauno architektūra“ (bendraautorė, mokslinė redaktorė, 1991), „Lietuvių liaudies architektūra“ (bendraautorė, 1968), „Žemaičių medinių bažnyčių architektūra“ (1996), „Vilniaus didžioji sinagoga“ (1996), „Lietuvos medinė sakralinė architektūra“ (1998), „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gotika: sakralinė architektūra ir dailė“ (sudarytoja, mokslinė redaktorė ir bendraautorė, 2002), „Lietuvos mūrinės koplytėlės“ (su M. Kuodiene, 2004).


Čikagoje mirė liuteronų mecenatas Kurtas Vėlius

Kovo 4 dieną mirė Čikagos lietuvių evangelikų liuteronų „Tėviškės“  parapijos steigėjas, Lietuvos Evangelikų Liuteronų Bažnyčios Konsistorijos garbės narys, mecenatas Kurtas Vėlius.

Jis gimė 1920 m. kovo 8 d., Stankiškėse, Kintų seniūnijoje, Šilutės apskrityje. Mokydamasis Kintų mokykloje įstojo į Klaipėdos krašto lietuvių „Santaros“ draugiją, skatino lietuviškąjį patriotizmą, už ką, 1939 metais kraštą prijungus prie Vokietijos, buvo suimtas nacių saugumo policijos. Atgavęs laisvę apsigyveno Kaune, įgijo Lietuvos pilietybę. Tačiau 1940 metais kelis kartus buvo tardytas kitos represinės institucijos – bolševikų NKVD. Vengdamas suėmimo, nelegaliai sugrįžo į tėviškę Stankiškėse, kur vėl patyrė sunkumų dėl lietuviško patriotizmo puoselėjimo. Karo pabaigoje K. Vėlius pasitraukė į Vokietiją, o vėliau išvyko į JAV, apsigyveno Čikagoje. K. Vėlius buvo vienas Čikagos liuteronų „Tėviškės“ parapijos steigėjų ir Mažosios Lietuvos Fondo Tarybos pirmininku. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, dosniai rėmė šalies liuteronų bažnyčių restauraciją, knygų leidybą, labdarybės veiklą, itin dosnia auka parėmė Palangos liuteronų bažnyčios statybą.


Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija