Pirmasis puslapis
Atmintis
Fotoparodos
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Šventojo Tėvo vizitas į parapiją Gavėnios metu

Mindaugas Buika

Popiežius Pranciškus su Romos priemiesčio Švč. Mergelės Marijos, Atpirkėjo Motinos, parapijos jaunimu „L'Osservatore Romano“ nuotrauka

„L'Osservatore Romano“ nuotraukos

Šventasis Tėvas džiugiai sutinkamas jaunųjų Romos parapijiečių AP nuotrauka

Pirmenybė periferijos bendruomenėms

Popiežius Pranciškus, patvirtindamas susiformavusį stiprų jo, kaip gailestingumo Popiežiaus, įvaizdį, paskelbė, kad 2016 metai Katalikų Bažnyčioje bus švenčiami kaip Šventieji Gailestingumo metai. Apie šį savo sprendimą jis pranešė kovo 13 dieną, kai minėdamas dvejų metų išrinkimo į apaštalo šv. Petro sostą sukaktį, vadovavo didelį populiarumą visame pasaulyje įgavusioms atgailos pamaldoms „24 valandos Viešpačiui“. Apie šias visą parą Šv. Petro bazilikoje trukusias liturgines apeigas (jos vyko įvairių šalių ir Lietuvos vyskupijų katedrose), švenčiant Susitaikinimo sakramentą, adoruojant Eucharistinį Jėzų, meldžiantis, giedant ir pateikiant apmąstymus, išsamiau bus rašoma kitame „XXI amžiaus“ numeryje. Popiežius Pranciškus kardinolų konklavoje buvo išrinktas 2013 metų kovo 13 dieną, jo inauguracija vyko kovo 19-ąją, per šv. Juozapo liturginę iškilmę. Norisi atkreipti dėmesį į dar vieną ryškų jo, kaip parapijos popiežiaus, įvaizdį dėl dažno lankymosi Romos vyskupijos parapijų bendruomenėse, nuolatinio bendravimo su paprastais tikinčiaisiais ir jų grupėmis, pabrėžiant ganytojišką ir tėvišką artumą. Beje, Šventasis Tėvas, nuolat pabrėžiantis poreikį, kad Bažnyčia savo pastoraciniuose užmojuose ypač kreiptų dėmesį į vadinamąsias periferijas, savo ganytojiškoms vizitacijoms irgi pirmiausia renkasi Romos priemiesčių parapijas, kuriose daug ne tik dvasinių, bet ir socialinių problemų, neturtingų žmonių ir migrantų.

Kaip tik toks buvo paskutinis popiežiaus Pranciškaus vizitas į Italijos sostinės rytiniame Tor Bela Monaka priemiestyje esančią Švč. Mergelės Marijos, Atpirkėjo Motinos, (Santa Maria, Madre del Redentore) parapiją, vykęs trečiojo Gavėnios sekmadienio, kovo 8-osios, pavakarę, apie kurį dabar išsamiau bus rašoma šioje apžvalgoje. Beje, anksčiau popiežiai ganytojiškas vizitacijas į savo diecezijos parapijas paprastai rengdavo sekmadienių rytais, tačiau tuomet apsilankymo trukmę ribodavo būtinumas sugrįžti į Vatikaną iki vidurdienio tradicinei šventadienio „Viešpaties Angelo“ maldai su piligrimais Šv. Petro aikštėje. Todėl popiežius Pranciškus lankymuisi parapijose dabar renkasi vėlesnį laiką, popietę, kad galėtų ilgiau užtrukti vietinėje bendruomenėje, daugiau pabendrauti su įvairiomis tikinčiųjų grupėmis, kad prieš aukodamas sekmadienio šv. Mišias parapijos bažnyčioje, galėtų daugiau laiko skirti išpažinčių klausymui.

Štai ir atvykęs į Atpirkėjo Motinos parapiją, Šventasis Tėvas pirmiausia užsuko į vietinį „Caritas“ centrą ir susitiko su grupe ligotų asmenų bei neįgaliųjų, kuriuos globoja Artimo meilės misionierių kongregacijos seserys vienuolės. Kreipdamasis į susirinkusius ir suprasdamas, kad, nepaisant džiugios to susitikimo atmosferos, buvo juntama ir fizinė negalios kančia, popiežius Pranciškus guodžiančiai šiems ligoniams kalbėjo: „Viešpats jus myli, Jis yra jums artimas. Viešpats niekada neapleidžia net ir sunkiausiais išbandymų momentais, todėl reikia Juo pasitikėti“.

Pragaras yra asmeninis pasirinkimas

Šventasis Tėvas priminė, kad mūsų Atpirkėjas pirmiau nei mes visi atėjo pas mus ir išgyveno sunkiausią išbandymą – nukryžiavimą – lyg būtų didžiausias nusikaltėlis, nors buvo visiškai be nuodėmės. „Jis žino, kas yra skausmas, kas yra liūdesys, ką reiškia būti vienišu ir daugelį kitų kankinančių dalykų“, – sakė popiežius Pranciškus, kalbėdamas apie velykinį Prisikėlimą ir pabrėždamas būtinumą neprarasti vilties, nes su Viešpačiu visada yra Jo Motina Marija, kuri yra ir visų mūsų Motina, o motinos niekada nepalieka savo vaikų. Po tokio įtakingo padrąsinimo prieš suteikdamas apaštalinį palaiminimą ligoniams ir jų globėjoms, Šventasis Tėvas pakvietė kartu sukalbėti nuolankaus užtarimo prašančią „Sveika, Marija“ maldą. Kitas Popiežiaus susitikimas netoli esančiame sporto aikštyne su didele parapijiečių vaikų ir jaunų žmonių grupe buvo dar gyvesnis, nes Popiežiui buvo pateikti įdomiūs klausimai. Štai viena skautų organizacijai priklausanti mergaitė jo paklausė, kodėl, jeigu Dievas be galo gailestingas ir visiems atleidžia, dar egzistuoja pragaras ir kaip tą amžinos bausmės vietą reikėtų suprasti. Šventasis Tėvas dėkodamas už tokį rimtą jaunosios katalikės klausimą ir pavadinęs jį teologiniu, pirmiausia patvirtino, kad Dievas visiems atleidžia, nes yra be galo geras. Toliau jis priminė, kad buvo labai protingų, bet išdidžių angelų, kurie pavydėjo Dievui visagalybės ir norėjo užimti Jo vietą (dabar taip elgiasi kai kurie protingieji sekuliarizuoti asmenys savo žemiškajame gyvenime). Dievas norėjo tokiems angelams atleisti, jeigu prisipažintų suklydę, tačiau jie sakė, kad nereikia jokio atleidimo, kad jie savimi patenkinti, ir todėl atsidūrė pragare. Taigi gyvenimas tarsi be Dievo, egoistinis atsiribojimas nuo Jo ir yra pragaras: niekas ten tiesiogiai nesiunčia, tai – kiekvieno žmogaus asmeninis pasirinkimas, nepriimant Dievo meilės ir gailestingumo. Taigi, blogas angelas (šėtonas) atsidūrė pragare, kadangi jis pats to norėjo, o kiekvienas, net ir pats didžiausias nusidėjėlis, jeigu nuolankiai prašys Viešpaties atleidimo, į pragarą nepateks. Taip aiškindamas popiežius Pranciškus jauniesiems klausytojams priminė Jėzaus Kristaus nukryžiavimą, kai vienas šalia prie kryžiaus prikaltas sunkus nusikaltėlis, atgailaudamas prašė Viešpaties jį prisiminti amžinybėje, gavo laimingo išgelbėjimo patvirtinimą: „Šiandien su manimi būsi rojuje“ (Lk 23, 43).

Atsakydamas į klausimą, kaip geriausiu būdu išsaugoti krikščionišką moralumą daugybės pagundų ir dvasinių problemų aplinkoje, Šventasis Tėvas pripažino, jog tai nėra lengva. Krikščioniškas moralumas, doras gyvenimas yra malonė, gaunama atsiliepiant į Dievo, kuris buvo pirmasis mus pamilęs, meilę. Taigi doro gyvenimo sąlyga yra asmeninis susitikimas su Jėzumi, be kurio krikščioniškai gyventi tiesiog neįmanoma: būtent Jėzus padeda mums žengti pirmyn, parpuolus pakelia ir įgalina tęsti kelionę. „Bet jeigu mes galvojame jog moralus gyvenimas yra tik „daryti tai ir nedaryti to“, tai nėra krikščioniška. Tai yra tik moralinė filosofija, bet ji nėra krikščioniška“, – kalbėjo popiežius Pranciškus. Dar kartą pabrėždamas, kad krikščioniška moralė yra atsiliepimas į Jėzaus rodomą meilę mums, jis aiškino, kad pavydo ir daugybės kitų pagundų akivaizdoje mes tiesiog privalome melsti Viešpaties: „Jėzau, pažvelk į mane, nepalik manęs vieno“. „Net ir parpuolus (padarius nuodėmę), reikia tuoj keltis (prašyti Jėzaus atleidimo) ir žengti į priekį. Alpinistai labai gerai žino, kad kopiant į kalnus svarbiausia ne parkristi, bet gebėti atsistoti ir toliau judėti. Toks ir krikščioniškas gyvenimas.... Bet jis visada turi būti su Jėzumi, nes be Jėzaus nieko negalime padaryti“, – aiškino Šventasis Tėvas. Pagaliau atsakydamas į trečiąjį katalikiško jaunimo klausimą (faktiškai jis buvo pirmasis), kaip jautėsi, kai prieš dvejus metus buvo išrinktas Popiežiumi, atsakė gana linksmai: „Jie pakeitė mano vyskupijas... Aš buvau laimingas ankstesnėje diecezijoje (kai vadovavo Argentinos sostinės Buenos Airių arkivyskupijai), dabar laimingas kitoje. Taigi, jie (kardinolai) pakeitė aną mano vietą į šitą“. Baigdamas pokalbį popiežius Pranciškus ta proga linkėjo: „Niekada nesiskųskite, jeigu gyvenimas pakeičia jūsų vietas!“ Jis dėkojo tiems vaikams, kurie priėmę Pirmąją Komuniją parašė jam laiškus, kuriuos jis visada laiko prie savęs.

Pragaištingos sistemos pagundos

Trečiasis Šventojo Tėvo pokalbis, lankantis Romos priemiestyje esančioje Atpirkėjo Motinos parapijoje, buvo su Pastoracinės tarybos nariais ir organizacijų bei struktūrų vadovais. Pristatydamas juos, iš viso apie 250 asmenų, parapijos klebonas sakė, kad tai – tikrai geros valios ir didelės širdies žmonės, padedantys dvasininkams ir seserims vienuolėms skelbti Jėzų Kristų šioje bendruomenėje, kurioje nemažai skurdo ir kitų socialinių problemų. Kreipdamasis į susirinkusius, popiežius Pranciškus pastebėjo, kad Tor Bela Monaka priemiesčio gyventojai yra geri žmonės, bet jie turi vieną trūkumą, kuriuo pasižymėjo ir Šventoji šeima, – Jėzus, Marija ir Juozapas buvo neturtingi. Tiesa, Išganytojo tėvas bent jau turėjo amatą, o nemažai Romos pakraščio gyventojų yra bedarbiai. Čia gyvenančioms šeimoms savo vaikus reikia maitinti, todėl, kad kaip nors išgyventų, kyla pagunda prasilenkiant su įstatymais, užsiimti nelegaliu verslu „šešėlinėje“ ekonomikoje ar netgi daryti nusikaltimą. Tai, anot Šventojo Tėvo, tikrai dramatiška situacija daugeliui čionykščių gyventojų, kurie priversti blogai elgtis, nes kito kelio nėra, ir tai – ne žmogaus, bet sistemos socialinio neteisingumo, bedarbystės, diskriminacijos pasekmė. Tai – sunki struktūrinė nuodėmė, kurios buvimą tenka pripažinti ir stengtis išgyvendinti. Popiežius nurodė ir kitas socialines bei moralines problemas, per kurias įsėlina šėtonas, būtent, įvairias priklausomybes, alkoholį, narkotikus. Bet ir po šitomis dulkėmis reikia visada matyti gerą sielą, potencialų pasitaisymą, todėl reikia sielovadinio švelnumo atsiliepiant į vyraujantį materialinį ir dvasinį nepriteklių, ypač jeigu šeimos skursta, vaikai badauja, o valstybė ir visuomenė nepadeda susirasti padoraus darbo, išsivaduoti iš moralinių ydų, iš pasidavimo pagundai nusikalsti įstatymams, kai pats gyvenimas „stato prie sienos“. Sielovadininkams bei jų pagalbininkams reikia eiti pas žmones, atsidūrusius marginalinėje situacijoje, ir siūlyti visą įmanomą pagalbą, kad jie jaustų dvasinį artumą, švelnumą, užuojautą ir supratimą.

„Juk kiek daug kartų, kai šie žmonės jautė palaikymą ir meilę, jie nepatekdavo į pavojingą nedorybių (organizuoto nusikalstamumo) tinklą, kuriame vargšai yra dar labiau eksploatuojami, – sakė Šventasis Tėvas. – Juk mafijos šulai išnaudoja tuos neturtingus, vargo nelaimėse atsidūrusius žmones, skatina, tiesiog verčia juos daryti blogus darbus, kol policija tuos vargšus pagauna. O patys didžiausi mafijozai lieka saugūs laisvėje ir už tą saugumą netgi sugeba susimokėti. Kad tai yra tiesa, jūs žinote geriau už mane“. Taip kalbėdamas su jam būdingu atvirumu, popiežius Pranciškus pabrėžė, kad ėjimas pas tokias marginalines šeimas su ligoniais ir badaujančiais vaikais ir tiesmukas raginimas „jūs privalote!“ nieko gero neduotų. „Tik buvimas artumoje, užuojauta, Dievo meilės perteikimas gali duoti teigiamą rezultatą“, – aiškino Šventasis Tėvas, nurodydamas, kad tai yra jo didysis pastoracinis patarimas. Esant ryškiam socialiniam neteisingumui kviesti į politinius protestus, provokuojančiai šūkauti gatvėje, o paskui eiti į kokią užeigą ir valgyti gerą picą užgeriant alumi, nebūtų teisinga. Tinkama išeitis yra viena: artumas, švelnumas, artimo meilė ir dalijimasis gyvenimu. Baigdamas šias pastabas popiežius Pranciškus ragino rodyti didesnį pamaldumą Dievo Motinai, kuri, per visą Bažnyčios istoriją tokioje daugybėje vietų vykusiuose apsireiškimuose pabrėždavo savąjį troškimą būti šalia vargstančių žmonių ir mokė visus tokio artumo išminties.

Išganytojo neįmanoma apgauti

Po susitikimų su tikinčiųjų grupėmis, aukodamas šv. Mišias parapijos bažnyčioje, Šventasis Tėvas sakytoje homilijoje vėl labai įtaigiai komentavo tarsi šventadieniui skirtą Šv. Jono evangelijos skaitinį (Jn 2, 13–23), kuriame pasakojama apie Jėzaus griežtumą išvarant prekiautojus iš Jeruzalės šventyklos. Išganytojas su jo paties nusipintu virviniu rimbu išvaikydamas pinigų keitėjus ir gyvūnų pardavinėtojus norėjo pabrėžti, kad šventovės erdvė yra sakrali, ir todėl išvalyta nuo prekybinį pelną nešančio purvo. Taip aiškindamas popiežius Pranciškus sakė, kad jam tame evangeliniame pasakojime didžiausią įspūdį palieka tvirtinimas, kad, Jėzui taip tvarkantis Jeruzalėje, daugybė žmonių išoriškai lyg ir įtikėjo Jo mokymu, ypač per išraiškingus liudijimo ženklus, „bet pats Jėzus, gerai visus pažindamas, jais nepasitikėjo. Jam nereikėdavo, kad kas paliudytų apie žmogų. Jis pats žinojo, kas yra žmogaus viduje“ (Jn 2, 24–23). Taigi mes negalime apgauti Jėzaus jokiais išoriškais tvirtinimais, nes Viešpats puikiai žino, kas yra kiekvieno sieloje. Todėl, kaip sakė Šventasis Tėvas homilijoje, ypač Gavėnios metu pageidautina, jog darant sąžinės patikrinimą, kiekvienas paklaustų savęs, ar Jėzus gali pasitikėti manimi, gal esu dviveidis, gal išoriškai pretenduoju būti pavyzdingas katalikas, artimas Bažnyčiai, o iš tikrųjų gyvenu nedorą, pagonišką gyvenimą. Juk Jėzus visa tai žino, Jam nereikia jokių aiškinimų ar įrodinėjimų, todėl nėra ko apsimetinėti, vaidinti šventuosius, jeigu tikrovėje gyvename visiškai priešingą gyvenimą, nei Viešpats laukia iš mūsų.

„Mes visi žinome, kokį vardą Jėzus suteikia tiems dviveidžiams žmonėms. Jie – veidmainiai“, – aiškino popiežius Pranciškus, kviesdamas į nuoširdų prisipažinimą bei atgailą dėl tokio nuodėmingumo. Jis sakė, kad prisipažinimas „Aš esu nusidėjėlis“, Jėzaus negąsdina ir neatstumia, Jis visada pasirengęs priimti tokį nuoširdumą ir atleisti su savo begaliniu gailestingumu. „Nuo mūsų jį atitolona dviveidiškumas, stengimasis apsimesti teisuoliu, kad taip tarsi būtų galima pridengti slaptą nuodėmę“, – tvirtino Šventasis Tėvas. – Juk galima netgi kiekvieną sekmadienį dalyvauti pamaldose, bet jeigu tavo širdis nėra teisinga, jeigu nesielgi teisingai, jeigu nemyli tų, kuriems reikia meilės, jeigu negyveni palaiminimų dvasioje, tu nesi katalikas, tu esi veidmainis“. Štai kodėl reikalingas sąžinės ir širdies patikrinimas, kad sieloje būtų nustatyti blogi dalykai, kažkas panašaus į tą prekiavimo purvą, nuo kurio Jėzus apvalė Jeruzalės šventyklą. Popiežius pripažino, kad purvo sieloje visada yra: tai – arogancija, išdidumas, godumas, pavydas ir kitos nuodėmės, todėl vedant nuoširdų dialogą su Viešpačiu išpažintyje, prašant Jo nuskaistinti sielą, kaip Jis apvalė Jeruzalės šventyklos erdvę, Jėzus visada tai daro. Tačiau dabar Jo rimbas yra ne supintos virvės, bet gailestingumas, švelnumas, apkabinimas. „Jeigu mes atversime savo širdis Jėzaus gailestingumui, Jis būtinai apvalys mūsų sielas ir vėl galės mumis pasitikėti“, – sakė užbaigdamas homiliją Šventasis Tėvas. Taigi su Viešpaties pagalba nuskaistinę savo širdis, išsivadavę iš sekuliarizuoto pasaulio stabmeldystės, atnaujinę krikšto pažadus, galėsime prasmingai ruoštis didžiajam Velykų šventimui. „Galėsime žengti pasaulyje kaip Jėzus, visą savo egzistenciją darydami Jo meilės mūsų broliams ir seserims, ypač labiausiai vargstantiems ir silpniausiems, ženklu, – sakė popiežius Pranciškus prieš kalbėdamas „Viešpaties Angelas“ vidudienio maldą Šv. Petro aikštėje. – Jeigu mes patikimai liudysime prisikėlusį Kristų, daugeliui mūsų sutiktų žmonių Jis bus pasiekiamas“.

© 2015 „XXI amžius“