2015 m. kovo 27 d.    
Nr. 12
(2132)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Akmenų gyvenimas

Benjaminas ŽULYS

Kaunas. Kauno pilyje, lietuvių senovę menančioje akmenų buveinėje, buvo surengta menininkės Audronės Dambrauskienės personalinė darbų paroda „Akmens veidai“.Tai – savitos krypties ir braižo menininkė, kurios darbai nukelia žiūrovą į senųjų civilizacijų erdves, į daugiasluoksnius žemės raidos ženklus.

Apie kūrėjos gyvenimo kelią, jos paieškas šioje savito meno srities parodoje minėjo menotyrininkės Rūta Marija Purvinaitė, Lina Statkevičienė, kalbėjo pati menininkė.

J. Naujalio dailės mokykloje studijavusi skulptūrą pas H. Rudzinską, K. Jarašiūną, vėliau Lietuvos dailės instituto Kauno fakultete – keramiką, kur dėstė G. Stungurienė, M. Kumpytė, ji išsinešė ne vien tvirtas profesines žinias, bet ir suformuotą gebėjimą žvelgti į aplinką aukštesnės realybės žvilgsniu.

Molio ir šamoto masės skulptūras autorė pradėjo kurti prieš penkerius metus. Keliaudama po Graikiją, regėjo tenykščius akmenis, tose vietovėse glūdinčius milijonus metų ir saugančius savyje unikalią informaciją. Anot Audronės, jei jie atsivertų, daug ką papasakotų... Menininkė sako, kad būdama ten, ji jautėsi tarsi sava tarp tų akmenų. Jie gydė po sunkių asmeninių netekčių atsiradusius gilius išgyvenimus, sugerdami juos į save ir siųsdami atgal gyvenimo žinią – laisvę. Todėl ir menininkės darbai – tarsi mąslūs, paslaptingi kalnai, įgaunantys vis laisvesnes, plastiškesnes alegorines formas. Jų viduje slypinti energija tartum mėgina į paviršių išsiveržti žmogiškaisiais pavidalais arba kviečia susitikti keliaujant vingiuotais keliukais, kopiant suktais laipteliais, įeinant pro įvairų formų angeles. Atrodo, kad ši kelionė niekad nesibaigia, todėl tuose kūriniuose pastebi užkoduotus begalybės ženklus. Audronės skulptūros primena didingus senųjų civilizacijų monolitus, Velykų salos statinius, šalia kurių jautiesi mažas ir nereikšmingas... Kūriniuose vyrauja rusvų, žalsvų, pilkšvų tonų koloritas.

Parodoje eksponuojamos 35 molio ir šamoto skulptūros, naudojant kelias pagrindines formas, tačiau tarp jų nejaučiama monotonija. Vienos skulptūros – veidai, galvos – tarsi juda, vibruoja, išleisdamos iš savęs susikaupusią energiją, jos yra aptakios, yra savotiškai švelnios. Kitos dvelkia didinga ramybe, tačiau tarsi primena miegančius ugnikalnius. Menotyrininkės pastebi, kad žvelgiant į Audronės kūrinius, regis, kad jie vis dar formuojasi, kinta, gyvena savo gyvenimą, kaip ir tie akmenys, gyvenantys tolimose šalyse.

Nepamainomas menininkės pagalbininkas kūryboje yra jos gyvenimo draugas ir kūrybos partneris Saulius, kuris parodos atidaryme sakė, kad tokia technologija Lietuvoje niekur nebuvo taikyta, nes buvo sunkiai suvokiama ir nepriimtina. „Todėl mes ėmėme ir padarėme, ir mums pavyko“,– dabar kalba menininkės bendraautorius. Audronė sukuria modelį, o Saulius suteikia jam išvaizdą. Menotyrininkė Lina Statkevičienė sako, kad be šio žmogaus indėlio paroda nebūtų tokia gausi ir įstabi.

Visa tai nukelia žiūrovą į nekasdienį pasaulį, bet palieka erdvės fantazijai.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija