|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Iškelkime Velykų laisvės vėliavą Kun. Vytenis Vaškelis
Netenka abejoti, kad Dievo Sūnaus prisikėlimas iš numirusiųjų yra svarbiausias visos žmonijos istorijos ir kiekvieno žmogaus gyvenimo įvykis. Jis atėjo iš dangaus pas mus, kad ne tik kentėtų, mirtų, prisikeltų, bet ir mus visus nusivestų ten, kur nepalyginamai yra geriau... Ar leisime Jam, veikiančiam ir gyvenančiam mumyse, šią nepaprastos svarbos užduotį užbaigti iki galo? Jėzaus laikais vieni žmonės Jį įtikėjo ir priėmė Jo Prisikėlimą kaip blogio žalčio galvą triuškinantį faktą ir naujo gyvenimo aušros užtekėjimo džiaugsmą, o štai kiti, tarsi ištikti kepinančios saulės šilumos smūgio, desperatiškai puolė triūbyti sąmokslo teoriją: Kristaus kūną pavogė Jo mokiniai! O gal iš tiesų anuomet buvo nors viena maža prielaida, leidžianti suabejoti Viešpaties prisikėlimu, kai Dievo žodis byloja apie prie kapo su ginklais budėjusius sargybinius, kurie vienu metu ėmė ir pastiro lyg negyvi (Mt 28, 4). Gal tada ir įvyko toji Kristaus kūno amžiaus vagystė, kuriai kruopščiai pasirengė Jo mokiniai? Teisybės dėlei teigiame: po savo Mokytojo laidotuvių apaštalai tikrai nespinduliavo drąsa, kuri būtų tapusi varikliu išplėšti Jo kūną iš kapo... Ką gi daryti su lavonu? Jo vis tiek neatgaivinsi. Be abejo, Jo kūno pagrobimo iš kapo gandus paleidę aukštieji žydų kunigai beviltiškai bandė įsukti akiplėšiško melo smagratį. Bet ši jų niekuo nepagrįsta suktybė iš pat pradžių buvo pasmerkta žlugti. Prisiminkime: kai Dievo angelas nurito šalin didžiulį užantspauduotą akmenį nuo kapo rūsio angos, tą dangaus svetį išvydę kareiviai persigando ir kurį laiką buvo suakmenėję, Jėzus savo stulbinančiu prisikėlimu iš numirusių jau buvo įpylęs deguto šaukštą į žadą praradusios mirties nuodų statinę... (plg. Mt 28, 7). Taigi viskas vyko pagal Biblijos scenarijų: niekas negalėjo sustabdyti nemirtingo Jėzaus pažado prisikelti išsipildymo. Jis žemėje su kaupu atliko savo misiją. Dabar mūsų eilė. Nors Jis, sumokėjęs savo gyvybe, mums padovanojo išganymą, bet jei mes į šią malonę žiūrime pro pirštus, tuomet tai mūsų pačių bėda. Išganymo dovanos paviršius nėra išvaizdus, nes ją išpakuodami pirmiausia pamatome Nukryžiuotąjį, kuris, pasak pranašo Izaijo, nespindi estetine išvaizda. Priešingai, Jo veidas yra iškreiptas vos ištveriamos kančios ir, deja, daugelį atstumia (plg. Iz 53, 2). Todėl žmonės nuo Jo slepiasi tarsi stručiai, giliai kišdami savo galvas, kuriose knibžda netvarkingos mintys, į purų drumzlinų pomėgių smėlį. Tie žmonės, kurie nesivadovauja paviršutiniškais įspūdžiais ir, žiūrėdami į Jį, tarytum veidrodyje pamato savo kalčių dėmes bei gelbstintį Nekalčiausiojo gailestingumą, trumpam susigėsta, vėl viltingai pažvelgia į Jį ir, tvirtai pasiryžę keisti savo gyvenimo būdą, tarsi stačia galva maldingai neria į Jo Širdies bedugnę... Šie tikintieji nepails išganymo dovaną vynioti iki pat gyvenimo pabaigos, nes širdingas tikėjimas į pasaulio Gelbėtoją, kad Jį tikrai iš mirusiųjų prikėlė Dievas Tėvas ir kasdieniais darbais bei žodžiais išpažįstamas Viešpaties vardas (plg. Rom 10, 9) veda saugiausiu taku ten, kur jie niekada nebus sugėdinti (plg. Rom 10, 11). Kai vadovaujamės Jėzaus žodžiu bei Jo asmeniniu pavyzdžiu, Jis pažadina mūsų apsnūdusią valią, kad ji nesvyruodama paklustų mūsų Šventosios Dvasios apšviesto proto nurodymams, ir mumyse iš naujo būtų kuriamas Dievo atvaizdas, kuris visai mūsų esybei teiktų gėrėjimosi Jo meilės kūryba džiaugsmą. Taigi kasdieniu dvasiniu triūsu stengiamės pažinti Jį, praktiškai patirti Kristaus prisikėlimo malonių veikimą, glūdintį mumyse, kad mokėtume priimti ir Jo leidžiamus mus išmėginti sunkumus, kad viskuo panašėdami į Jį, galėtume pasiekti ir savo asmeninių Velykų pilnatvę, glūdinčią Jame (plg. Fil 3, 1011). Viešpačiui Jėzui mirštant, netoliese stovintis šimtininkas sušuko: Iš tikro šitas žmogus buvo Dievo Sūnus! (Mk 15, 39). Išganytojo prisikėlimas yra aiškus įrodymas, jog Jis Dievo Sūnus, kaip apie Jį iš anksto buvo paskelbta (plg. Rom 1, 14). Iš širdies dėkojame Tau, Viešpatie Jėzau, kad esi Prisikėlimas bei Gyvenimas ir palaiminto amžinojo gyvenimo garantas. Šloviname Tave, kad esi atviros Prisikėlimo durys milijonams ir man asmeniškai. Dėkoju Tau, kad kaskart, kai prašau Tavo pagalbos, nukreipi mano valią ir emocijas taip, kad mano kūnas gundymo valandą vis rečiau sugrąžina mane prie ankstesnių darbų, ir aš galiu tolydžio artėti prie Tavęs. Kai žmogus jau atsidurs amžinųjų Velykų buveinėje, jam jau niekada nebesinorės grįžti atgalios, į brangią tėviškę Lietuvą, nes ten pats Jėzus bus jo amžina tėvynė ir nesibaigiantis džiaugsmas.
© 2015 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |