2015 m. balandžio 24 d.    
Nr. 16
(2136)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

Svetainė įkurta
2001 m. spalio 3 d.

RUBRIKOS

XXI Amžius


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno


XXI Amžius


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai


PRIEŠPASKUTINIS NUMERIS

XXI Amžius


MŪSŲ
RĖMĖJAS

Pro Deo
et Patria


REKLAMA LAIKRAŠTYJE

Reklamos kaina - tik 1,00 Lt + PVM

Pageidaujančius prašome kreiptis į Redakciją



 

Šiame numeryje:

Atsisveikinimas
su Šveicarijos lietuviu

Pavasario šventės

Duris atvėrė
parapijos namai

Pašauktas uždegti
Dievo meilės ugnį

Aleliuja užgiedojus

Buvęs klebonas gyvas
parapijiečių širdyse

Gailestingumo
žinia iš Vilniaus
pasiekė pasaulį

Gyvas ganytojo glėbys

Paminėta armėnų tragedijos sukaktis

Mindaugas Buika

Popiežius Pranciškus
su armėnų katolikosu Karekinu II

Genocido aukų kanonizacija

Kaip tik šiandien, penktadienį, daug kur pasaulyje ir ypač Armėnijoje su iškilmingomis religinėmis apeigomis minima armėnų masinių žudynių, įvykusių tuometinėje Osmanų imperijoje, liūdna 100 metų sukaktis. Šis genocidas buvo Jaunųjų turkų režimo, 1908 metais pakeitusio absoliutinę sultono monarchiją (panašiai kaip bolševikų perversmas carinėje Rusijoje), stratergija, baiminantis Pirmojo pasaulinio karo kontekste prasidėjusio armėnų nacionalinio išsivadavimo sąjūdžio. 1915 m. balandžio 24 d. imperijos sostinėje Konstantinopolyje (dabar Stambulas) ir kitose vietovėse buvo suimta šimtai armėnų intelektualų ir visuomenės veikėjų, dauguma jų vėliau buvo nužudyta. Tai ženklino susidorojimo su armėnų etnine grupe pradžią, kai per kelerius metus vykusias skerdynes ir deportacijas į Osmanų imperijai priklausiusias Artimųjų Rytų (Sirijos) dykumas buvo sunaikinta 1,5 milijono, taigi, beveik trys ketvirtadaliai toje šalyje gyvenusių armėnų. Oficialią kasmetinę tų žudynių minėjimo dieną, balandžio 24-ąją, kaip tik dabar Armėnų Apaštališkosios Bažnyčios dvasiniame centre – Ečmiadzino šventovėje (netoli sostinės Jerevano) – vyksta didžiulės religinės apeigos, dalyvaujant daugeliui bažnytinių delegacijų iš viso pasaulio. Vyriausias armėnų patriarchas Katolikosas Karekinas II paskelbė visų genocido kankinių šventumo pripažinimą, faktiškai juos kanonizuodamas. Apie šį savo sprendimą jis buvo pranešęs dar 2014 metų pabaigoje paskelbtoje enciklikoje, kurioje pabrėžė, kad šimtųjų armėnų genocido metinių minėjimas „mūsų sielose galingu balsu šaukiasi teisingumo ir tiesos, ir to balso niekas negali nutildyti“.


Kaišiadorių Katedroje pašventinta Dievo Gailestingumo koplyčia

Mons. dr. Algirdas Jurevičius

Gailestingumo koplyčią šventina
Kaišiadorių vyskupas Jonas Ivanauskas

Balandžio 12 dieną, Dievo Gailestingumo sekmadienį, Kaišiadorių Katedroje buvo pašventinta Dievo Gailestingumo koplyčia. Iškilmingoms pamaldoms vadovavo Kaišiadorių vyskupas Jonas Ivanauskas, koncelebravo Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius SJ, Telšių vyskupas Jonas Boruta SJ, Telšių vyskupo augziliaras Linas Vodopjanovas OFM, Kaišiadorių vyskupas emeritas Juozas Matulaitis, Panevėžio vyskupas emeritas Juozas Preikšas bei kunigai iš Kaišiadorių ir kitų vyskupijų. Iškilmėse dalyvavo seserys vienuolės bei gausi tikinčiųjų minia iš įvairių Kaišiadorių vyskupijos parapijų ir kitų vyskupijų.

Prieš šv. Mišias į katedrą buvo iškilmingai įneštos šv. Jono Pauliaus II ir šv. Faustinos relikvijos. Šv. Jono Pauliaus II relikvijas nešė katedros administratorius mons. Rimvydas Jurkevičius, o šv. Faustinos – Dievo Motinos Gailestingumo kongregacijos seserys (Zgromadzenie Sióstr Matki Bożej Miłosierdzia), atvykusios iš Krokuvos. Liturginių iškilmių metu giedojo jungtinis Kaišiadorių Katedros choras, solistai – Rita Preikšaitė, Liudas Mikalauskas, vargonais grojo Dalia Jatautaitė.


Neišsenkantis Ganytojo gerumas

Kun. Vytenis Vaškelis

Viešpatie, ar aš esu Tavoji avis, kuri klauso Tavo balso? O gal ne visada Tavęs klausydamas esu panašus į tas avis, kurias teko matyti filmuotame reportaže iš Islandijos. Jos buvo tamsiai pilkos, o kai prižiūrėtojas prišokęs vienai iš jų pliaukštelėjo delnu, iš jos pasklido ugnikalnio išspjautų pelenų dulkių debesėlis. Visos avys buvo virtusios mažais pelenus spjaudančiais ugnikalniais.

Ši iliustracija tinka ir mums. Galbūt tos avys taip smarkiai pridulkėjo dėl to, kad ne iškart paklausė savo prižiūrėtojo įspėjimo ir pernelyg arti priartėjo prie to pavojingo ugnikalnio. Kai leidžiamės, kad mus ganytų gerasis Ganytojas, mes netapsime nuodingų pelenų „gaudytuvais“. Ten, kur ganosi Jėzui klusnios avys ir minta Dievo žodžio žalumynais, jų dvasinėmis arterijomis teka gyvybiškai svarbios Jo Sakramentų malonės. Jų klusnumas panašus į eiklių elnių kojas: kur tik žengia Ganytojas, įkandin Jo žingsniuoja ištikimos avys. Įsižiūrėjusios į Jį, jos nebeatitraukia nuo Jėzaus akių, nes kai vidinėmis akimis žiūri į Jį ir užsiangažuoja Jo neišdildomu atvaizdu, tuomet jos leidžiasi pavergiamos Jo malonės...


Išeivijos padangėje

Airijos lietuvių katalikų sielovadai – 10 metų

Prelatas Edmundas J. Putrimas įteikė
Airijos lietuvių katalikų sielovados
10 metų jubiliejinį sielovados skeptrą
kun. Egidijui Arnašiui (kairėje)

Didžiosios savaitės pabaigoje (balandžio 3–5 dienomis) Airijos lietuvių katalikų sielovadą aplankė Lietuvos vyskupų konferencijos delegatas užsienio lietuviams katalikams prelatas Edmundas J. Putrimas.

Velyknakčio, balandžio 4 dienos, apeigoms garbus svečias aplankė Šiaurės Airijos Armagh miesto apylinkių lietuvius ir vėlai vakare, gausiai susirinkus vietos apylinkių tautiečiams, vadovavo Velykų nakties liturgijai Šv. Patriko katedroje. Prelatas suteikė Sutvirtinimo sakramentą 26 lietuvaičiams bei pakrikštijo du suaugusius tautiečius. Garbus svečias su lietuvių katalikų sielovados atstovais trumpai maldai apsilankė Šv. Brigitos gimimo vietoje esančioje koplyčioje bei prie šventojo šaltinio, kuriame, kaip tikima, šv. Patrikas V amžiuje krikštijo pagonis.


Išeivijos padangėje

Anglijoje – šv. Mišios už Lietuvos laisvę

Pamokslą sako kan. Džefris
Hantonas, sėdi kan. Maiklas Burdo

Kovo 15 dieną, sekmadienį, Anglijoje, Notingeme (Nottingham), Šv. Barnabo katedroje, iškilmingas šv. Mišias už Lietuvos laisvę, nepriklausomybę ir saugumą, Lietuvos valstybės nepriklausomybės 25-ųjų metinių proga, dalyvaujant Lietuvos ambasadorei Astai Skaisgirytei-Liauškienei, anglikonų kanauninkui Maiklui Burdo (Michael Bourdeaux), aukojo Katedros dekanas kanauninkas Džefris Hantonas (Geoffrey Hunton). Iškilmėse dalyvavo vietos lietuviai, apylinkių lietuviai gydytojai, dėstytojai, verslininkai, teisininkai bei Notingemo ir kitų Anglijos universitetų studentai.

Po iškilmingų šv. Mišių buvo šventiniai pietūs. Juose dalyvavo 50 žmonių, įskaitant Lietuvos ambasados Londone atstovus. Visus pasveikino ambasadorė A. Skaisgiryte–Liauškienė. Pagrindinę kalbą pasakė kanauninkas Maiklas Burdo, Kestono instituto Oksforde įkūrėjas, buvęs Jungtinės Karalystės ministrės pirmininkės Margaret Tetčer (Margaret Thatcher) patarėjas žmogaus teisių klausimais, monografijos apie Lietuvos Katalikų Bažnyčios persekiojimą „Kryžių kraštas“ autorius. Jis pabrėžė Lietuvos Katalikų Bažnyčios vaidmenį Lietuvai išsivaduojant iš Sovietų okupacijos, įvardijęs mons. Alfonso Svarinsko, arkivysk. Julijono Steponavičiaus, kardinolo Vincento Sladkevičiaus, arkivysk. Sigito Tamkevičiaus ir daugelio kitų iškilių Lietuvos dvasininkų indėlį Lietuvos kovoje už laisvę.


Knyga apie Šv. Vincento Pauliečio bažnyčią ir parapiją

Iš kairės: knygos autorius Vytautas
Viliūnas, renginio vedėja Vida Mickuvienė,
klebonas prel. Juozas Pečiukonis,
kanauninkas Kęstutis Žemaitis

Marijampolė. Knygos idėja gimė ir išaugo iš minčių apie istorinę brošiūrą, kurią buvo sumanęs parapijos klebonas prelatas Juozas Pečiukonis, galvodamas apie bažnyčios ir parapijos 20-mečio paminėjimą. Kaip jis sako, renkant medžiagą ir ją ruošiant spaudai, visko surinkta tiek daug ir įdomaus, kad į mažą informacinį leidinuką niekaip negalėjo sutilpti. Taip per penkerius metus, jau artėjant kitam jubiliejui, išvydo pasaulio šviesą knyga, kurioje išsamiai nušviečiamas ne tik bažnyčios, bet ir tam tikras Marijampolės miesto istorinis laikotarpis bei svarbios detalės. Tai yra reikšmingas darbas, kurį preciziškai atliko ne vienos istorinės knygos autorius, buvęs Aukštesniosios pedagogikos mokyklos direktoriaus pavaduotojas Vytautas Viliūnas.


Dusetiškiai Sūduvoje

Dusetiškiai Marijampolėje.
Centre – kun. Jonas Malinauskas MIC,
kairėje – kun. Petras Kražauskas
ir kan. Stanislovas Krumpliauskas

Atėjo pavasaris, saulutė, pakilusi aukščiau, šildo žemę, paukštelių giesmės džiugina žmonių širdis. Nuolatinė dusetiškių kelionių organizatorė Bronė Latvėnienė pakvietė aplankyti Sūduvos kraštą.

Nuvykę į Marijampolę, pirmiausia aplankėme didingą Šv. arkangelo Mykolo Baziliką ir Palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio relikvijas. Prie altoriaus šv. Mišias aukojo Dusetų klebonas kan. Stanislovas Krumpliauskas, jo kurso draugai kunigai Petras Kražauskas ir Jonas Malinauskas MIC. Dėkodami už kunigystės malonę, už pašaukimus, kartu meldėsi ir Dusetų parapijos piligrimai. Aplankytas Palaimintojo Jurgio Matulaičio muziejus, ten daugiau susipažinome su jo biografija, nuveiktais darbais Bažnyčiai. Apžiūrėjome dokumentus, nuotraukose pamatėme kraštietį Dievo tarną Mečislovą Reinį, pirmąjį Panevėžio vyskupą Kazimierą Paltaroką, matėme Palaimintojo Jurgio Matulaičio drabužius, asmeninius daiktus, beatifikacijos nuotraukas iš Vatikano. Popiežiaus šv. Jono Pauliaus II padovanotas arnotas Bazilikai yra ypač svarbus ir saugomas.


Biržiečių maldininkų Atvelykis Utenoje

Biržų krašto maldininkai prie Utenos
Kristaus Žengimo į Dangų bažnyčios.
Kairėje – kunigai Ernestas Želvys,
Mangirdas Maasas, dešinėje –
jos klebonas kun. Kęstutis Palepšys

Biržų Šv. Jono Krikštytojo, Suosto, Germaniškio ir Nemunėlio Radviliškio parapijų Gyvojo Rožinio draugijos nariai kartu su kun. Ernestu Želviu buvo pakviesti į Utenos Kristaus Žengimo į dangų parapiją kartu švęsti Atvelykio – Dievo Gailestingumo šventės. Čia svetingai pasitiko parapijos klebonas kun. Kęstutis Palepšys, Utenos dekanato Gyvojo Rožinio draugijos vadovė Ona Žlabienė bei Utenos dekanato Gyvojo Rožinio draugijos dvasios tėvas kun. Mangirdas Maasas.

Piligriminės kelionės metu maldininkai meldėsi Dievo Gailestingumo vainikėlį. Bažnyčioje susivieniję Gyvojo Rožinio draugijos nariai iš įvairių Utenos bei Biržų denakatų grupių susitikimą pradėjo Rožinio malda, kuriai vadovavo kun. M. Maasas. Biržų vikaras kun. E. Želvys kartu su kun. M. Maasu aukojo šv. Mišias už gyvus ir mirusius Gyvojo Rožinio draugijos narius. Kunigas Ernestas pamoksle kvietė visus džiaugtis Prisikėlusiu Kristumi. Tas džiaugsmas atneša ramybę. Tik mes patys turime atverti širdis Prisikėlusiam Kristui. Anuo metu Prisikėlęs Jėzus įėjo, esant užrakintoms durims, o dabar mes, įsileidę Jį į savo namus, patirsime Dievo ramybę, gailestingumą. Nešdami meilę kitiems, vykdome Didįjį Meilės Įsakymą. Kaip pirmieji krikščionys esame tie, kurie vykdo Dievo mums duotus priesakus skleisti meilę. Kiekvienas Gyvojo Rožinio kalbėtojas tampa gyvu Rožinio karoliuku. Gyvenime turi kalbėti Meilė, kurią mes galime ir turime pažinti, ji turi tapti gyvenimo prasme. Palietus Jėzų, tikėjimas stiprėja, pažinus Jį – atrandame Meilę ir Gyvenimą. Kunigas Ernestas papasakojo gyvenimišką istoriją apie pasiaukojančią meilę, palygino žmogaus gyvenimo detales su istorijos motyvais, mokančiais tikėjimo ir gailestingumo.


Pristatė reprezentacinį leidinį

Sutiktuvių dalyviai
džiaugiasi dovanotu leidiniu
Astos Andrulienės nuotrauka

Pagėgiai. Į du ką tik išleisto leidinio „Pažink Mažąją Lietuvą. Pagėgių kraštas“ pristatymus per vieną savaitę pagėgiškius pakvietė Pagėgių savivaldybės administracija ir Pagėgių savivaldybės viešoji biblioteka. Pažintinis kraštotyrinis fotoalbumas – jau antrasis Pagėgių kraštą, jo savitumą, istoriją, raštiją, ekonomiką, kultūros ir gamtos paveldą, seniūnijas ir jų heraldiką reprezentuojantis leidinys. Pirmasis, pavadintas „Pagėgiai. Šis kraštas kaip muzika...“, išleistas prieš ketverius metus – 2011 metais. Abiejuose leidiniuose informacija pateikiama vaizdu ir žodžiu, tekstai apie Pagėgių kraštą pateikiami ne tik lietuvių, bet ir anglų, rusų bei vokiečių kalbomis.

Bibliotekos direktorė Elena Stankevičienė, sveikindama svečius su naujo, iškilaus, neabejotinai svarią išliekamąją vertę turinčio leidinio pasirodymu, sakė: „Kaskart pasitikdami naują knygą, lyg prašviesėjame, nušvintame. Juk to jausmo atvertus naują knygą su niekuo negalima palyginti. Jos kvapas, jos pirmieji puslapiai, pirmieji žodžiai, autorių, leidėjų vardai – pirmasis pasimatymas. Šiandien mes Jus pakvietėme į tokį pasimatymą: pakvietėme pasitikti leidinį, reprezentuojantį Pagėgių kraštą. Leidinys, pristaantis, atskleidžiantis mūsų kraštą, galėtų būti prilyginamas Vėliavai, nes tik tokiu leidiniu, tik knyga-albumu kaip vėliava galime akimirksniu, greitai ir išsamiai papasakoti skaitytojui, krašto svečiui ar užsieniečiui apie Žemę, kurioje gyvename“.


Apie laisvę

Grupė renginio dalyvių

KAUNAS. Vinco Kudirkos viešojoje bibliotekoje įvyko renginys „Laisvė būti savimi“, skirtas Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 25-mečiui. Jame apie Lietuvos nepriklausomybės ženklus kalbėjo prof. Stanislovas Sajauskas. Vytauto Didžiojo karo muziejaus direktoriaus pavaduotojas dr. Steponas Gečas susirinkusius supažindino su paminklais Laisvei ir Nepriklausomybei. Buvusio prieškario Lietuvos užsienio reikalų ministro Juozo Urbšio dukterėčia Marija Urbšytė pasidalijo savo prisiminimais apie Sibiro tremties dienas. Lietuvos Sąjūdžio Kauno skyriaus pirmininko pavaduotojas bei Švietimo komiteto pirmininkas Zigmas Tamakauskas parodė Ingos Berulienės, Andriaus Vaišnio, Justino Lingio ir Algio Liutkevičiaus sukurtą filmą „Pasijutau lietuviu esąs“. Šis filmas pirmą kartą buvo pristatytas Kudirkos Naumiestyje dr. Vinco Kudirkos muziejuje 2009 m. spalio 23 dieną, minint 110-ąsias V. Kudirkos mirties ir 120-ąsias „Varpo“ pasirodymo metines. Filme labai įtaigiai panaudota istorinė, archyvinė medžiaga, kai kurie vaidybiniai elementai. Filmas pasakoja apie dr. Vinco Kudirkos gyvenimo ir kūrybos kelią, svarbiausią jo buvimo šioje žemėje momentą – apsisprendimą grįžti prie savo šaknų, būti sąmoningu lietuviu: „Atvažiavęs studijuoti į Varšuvą, jaučiausi tikras lenkas, savas tarp savų. Sekėsi bendrauti su lenkiškai kalbančiais moksladraugiais, domėjausi lenkų kultūra – literatūra, muzika, daile. Tačiau aplinkybės susiklostė taip, kad būnant čia, Varšuvoje, įvyko tai, kas mano gyvenimą pakeitė iš esmės: pasijutau lietuviu esąs“. Apie tai turėtume pamąstyti visi, besisukdami šių dienų gyvenimo sūkuriuose.

 
Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija