2015 m. gegužės 8 d.    
Nr. 18
(2138)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Šmeižto kampanija

Jonas BUROKAS,

Visuomeninės tarybos istorinei atminčiai gaivinti ir valstybingumui tvirtinti pirmininkas

Pastaruoju metu nesiliauja intensyvi šmeižto kampanija prieš Lietuvos Respublikos Prezidentę Dalią Grybauskaitę, profesorių Vytautą Landsbergį, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro (LGGRTC) generalinę direktorę Birutę Burauskaitę. Tai galima pavadinti informaciniu karu prieš Lietuvos valstybės pareigūnus. Nenutyla, o dargi aktyvinama propaganda prieš Lietuvos laisvės kovotojus, kurie įvardijami kaip civilinių gyventojų žudikai. Jau griaunami ir paminklai Lietuvos partizanams. Į informacinio karo kampaniją įsijungia ne tik buvę sovietinės sistemos propagandistai, tačiau ir signatarai Zigmas Vaišvila, Jurgis Jurgelis, Aloyzas Sakalas. Atsiranda Aleksandro Slavino, Tomo Venclovos pasekėjų, kurie lietuvių tautą vadina žydšaudžių tauta. Rūtos Janutienės laidos, knygos tapo aukštųjų valstybės vadovų ir pačios valstybės šmeižto kampanijos viršūne. Galima paminėti ir daugiau veikėjų, kuriems Nepriklausoma Lietuva tapo tiesiog nepakenčiama. Šių asmenų darbai prieš valstybę pastebimi kaip sutartiniai, kažkieno vadovaujami ir koordinuojami, o gal ir finansuojami.

Pirmiausia norėčiau paanalizuoti nuožmų puolimą prieš Lietuvos Respublikos Prezidentę ir jos šeimą. Įtūžio kupini asmenys smerkia už tai, kad ji priklausė komunistų partijai, dirbo dėstytoja, kad jos nematėme Sąjūdžio renginiuose, 1991 metų sausį – prie Televizijos bokšto. Norėčiau paklausti: kiek Lietuvos komunistų partijos narių apskritai pritarė drąsiam tikslui – tik nepriklausoma Lietuva ir ne palaipsniui, o dabar? Jeigu Lietuva būtų paklususi LKP CK pirmojo sekretoriaus Algirdo Brazausko raginimams, kad prie nepriklausomybės turime artėti atsargiai, palaipsniui, žingsnelis po žingsnelio, arba jeigu pasitrauks iš Lietuvos sovietinė kariuomenė, kas mus apgins, manau, kad ir dabar būtume Nepriklausomų valstybių sandraugos rytų šalimi. Negaliu pasakyti už Prezidentę, kaip ji tada mąstė, tačiau niekur neužfiksuota, kad ji buvo Mykolo Burokevičiaus vadovaujamos partijos pasekėja. Likimas lėmė, kad ji tapo finansų ministre, vėliau – Europos Sąjungos komisare. Gabi, darbšti, greitos orientacijos tapo populiari tarp ES vadovų.

Man teko perskaityti jos sovietinės okupacijos metais apgintą disertaciją apie individualaus sektoriaus reikšmę gyvulininkystės ir kitų produktų gamyboje. Ji teigė, kad reikia skatinti kolūkiečius auginti gyvulius ir taip prisidėti prie bendros gamybos. Už tokį aiškinimą mane, studentą, dėstytojas pravarė, sakydamas, kad, jeigu kolūkietis turės savo ūkį, tinkamai nedirbs kolūkyje ar sovietiniame ūkyje. Taigi, jau tada ji įžvelgė, kad kolūkinė sistema neefektyvi, net pražūtinga. Žinoma, kad beveik pusę Lietuvos SSR mėsos ir pieno produktų gamybos sudarė individualaus ūkio produkcija. Teko važinėti po Rusijos ūkius, ten žmonėms buvo uždrausta laikyti gyvulius, todėl kolektyvinio ūkio rezultatai buvo apgailėtini. Maskvą ir tuometinį Leningradą maisto produktais aprūpindavo Lietuva, o pačioje Lietuvoje likdavo tik virtos (šlapios) dešros ir kanopos. Tiesa, gerais maisto produktais buvo aprūpinti LKP aktyvas ir jo idėjų propagandistai.

„Lietuvos ryto“ dienraštyje kovo pabaigoje – balandžio pradžioje pasirodė Prezidentę ir jos artimuosius šmeižiančių straipsnių serija. Grubiai užsipulta LGGRTC direktorė B. Burauskaitė, net apšaukta melage, nes ji žodžiu paaiškino apie Prezidentės tėvą ir senelį, o tai labai nepatiko Rūtai Janutienei. Šiai personai ypač nepatiko Prezidentės interviu Lietuvos televizijai apie jai brangius žmones.

Galima sugretinti „atsitiktinį“ į anglų kalbą išverstos knygos „Raudonoji Dalia“ atsiradimą kiekvieno europarlamentaro pašto dėžutėje su LGGRTC tinklalapyje kgbveikla.lt atsiradusia D. Grybauskaitės pavarde ir agentūriniu slapyvardžiu „Magnolija“. Nustatyta, kad prierašas padarytas profesionalių įsilaužėlių į LGGRTC tinklalapį, sąmoningai siekiant apšmeižti Prezidentę. Pradėtas ikiteisminis tyrimas. Tokiais įvykiais turi rimtai susirūpinti saugumo ir policijos žinybos.

Atsakingai ir objektyviai paanalizuokime KGB archyve saugomą Prezidentės senelio Petro Korsako baudžiamąją bylą. Jis stribų areštuotas 1945 m. kovo 3 d.

Čekistai apklausė keturis prieš jį nusiteikusius liudytojus, kurie teigė, kad P. Korsakas vokiečių okupacijos metu priklausė „baltųjų partizanų“ būriui, buvo ginkluotas, dirbo vokiečių vairuotoju, dalyvavo sovietinio-komunistinio aktyvo paieškose, konvojavo areštuotuosius, o sugrįžus sovietų armijai vykdė antisovietinę propagandą, savo namuose slėpė Lietuvos partizanus, ragino nevykdyti valstybinių prievolių, teigdamas, kad Lietuva greitai bus laisva.

Akistatos tarp kaltinamojo ir liudytojų nebuvo surengtos, vokiečių okupacijos metais policijoje ir kitose struktūrose dirbę asmenys ar „baltųjų partizanų“ būrio, jeigu toks iš tikrųjų veikė, nariai dėl P. Korsako antisovietinės veiklos nebuvo apklausti. Nustatyti tiesą čekistai nė kiek nesistengė.

Tardomas kaltinamasis P. Korsakas sakė, kad vokiečių okupacijos metu (1941–1945 metais) ir iki arešto dienos kartu su šeima dirbo žemės ūkio darbus savo 8 ha ūkelyje, vokiečiams netarnavo. Jis su jam reiškiamu kaltinimu nesutiko ir nurodė tris asmenis – to paties kaimo gyventojus, kurie gali patvirtinti jo parodymus, tačiau jie apklausti nebuvo.

Be teismo nuosprendžio 1945 m. rugpjūčio 28 d. jis, P. Korsakas, išvežtas į įkalinimo vietą Vorkutlagą (Komija). Byla prieš jį Vorkutlage atnaujinta 1946 m. vasario 6 d. Lageryje toliau buvo tardomas ir dar kartą paneigė jam reiškiamus kaltinimus, liudytojų parodymų nepripažino ir juos kategoriškai atmetė kaip neatitinkančius tikrovės.

Nepaisant to, kaltinimas pareikštas pagal RSFSR baudžiamojo kodekso 58-1a straipsnį („Sovietų Sąjungos (Tėvynės) išdavimas“). Liudytojų parodymai, duoti Lietuvoje, buvo perrašyti į kaltinimą Vorkutlage. 1946 m. vasario 28 d. nutarta P. Korsaką ištremti 6 metams katorgos darbų į Pečioros anglies baseiną. Nutarimas priimtas jam nedalyvaujant. Su nutarimu net nebuvo supažindintas.

Pabrėžtina, kad tardymų Lietuvoje ir Vorkutlage metu P. Korsakas nuosekliai ir ryžtingai jam inkriminuojamą ir primetamą kaltę paneigė, kaltu neprisipažino tvirtindamas, kad ginklo neturėjo, vokiečių vadovaujamam būriui nepriklausė, vokiečių vairuotoju nedirbo, prieš sovietinius partizanus, sovietinius aktyvistus ir kitus piliečius nekovojo. Tai rodo jo tvirtumą, drąsą ir ištvermę.

Tardymų Lietuvoje metu pripažintas tinkamu vidutinio sunkumo fiziniam darbui, nors po medicininės apžiūros jam nustatytas chroniškas reumatizmas. Jau kalint ir dirbant Vorkutlage po medicininės apžiūros konstatuota, kad tinkamas lengvam fiziniam darbui. Lageryje P. Korsaką kamavo silpnumas ir dusulys. Jam diagnozuotas miokarditas, raumenų atrofija, poliavitaminozė, išsekimas. Pripažinta, kad fiziniam darbui netinkamas, invalidas. Tardymų ir kalinimo metu labai pablogėjo sveikata, todėl 1946 m. birželio 28 d. nutarta jį iš įkalinimo Vorkutlage paleisti. Tai grindžiama SSRS MVD 1946 m. balandžio 19 d. įsakymu Nr. 00336. Juo remiantis, buvo paleidžiami ir kiti politiniai kaliniai.

Sovietinėje nelaisvėje P. Korsakas išbuvo nuo 1945 m. kovo 3 d. iki 1946 m. birželio pabaigos. Keista, tačiau pranešimo apie jo išvykimą iš Vorkutlago į Lietuvą byloje nėra. 1951 m. Lietuvos SSR MGB užklausė Komijos ASSR MGB apie P. Korsako baudžiamosios bylos rezultatus ir gavo atsakymą, kad nuteistas 6 metams tremties. Pagal kitus duomenis, jis į Lietuvą sugrįžo.

Byloje okupacinio režimo apkaltintas vienas, kitų apkaltintų asmenų byloje (bendrabylių) nebuvo. Duomenų, kad būtų liudijęs prieš kitus asmenis, nėra. Čekistų klausiamas apie asmenis, vokiečių okupacijos metais buvusius „baltaisiais partizanais“, atsakė, kad tokių nežino.

Ankstyvas politinio kalinio paleidimas iš įkalinimo jo nediskredituoja, beje, tai ir nepriklausė nuo jo valios. Atvejų, kai buvo paleisti politiniai kaliniai dėl sveikatos, ypač pirmaisiais metais po karo, buvo. Aišku, buvo paleidžiami ir tie, kurie tapdavo čekistų parankiniais, agentais.

P.  Korsakas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1990 m. gruodžio 19 d. reabilituotas (atkurtos pilietinės teisės) kaip niekuo nenusikaltęs Lietuvos Respublikai, represuotas nepagrįstai ir neteisėtai. Priešingi tvirtinimai ar insinuacijos prilygsta mirusio asmens šmeižimui.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija