2015 m. gegužės 29 d.    
Nr. 21
(2142)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Garbingiausiosios Trejybės neaprėpiamumas

Kun. Vytenis Vaškelis

Šio sekmadienio Švč. Trejybės šventei skirta Evangelija šiek tiek mums atveria Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios meilės slėpinio uždangą (plg. Jn 16, 12–15). Jėzus trokšta, kad mes Jam ir Jame amžinai priklausytume. Todėl Jis prabyla apie Tiesos Dvasią, kuri, jei tik mes Ją priimsime, pažinsime ir pamilsime, ves į tokią tiesos pilnatvę, kuri dovanojama tiems tikintiesiems, kuriuose, pasak šv. Tomo Akviniečio, Dievas būna kaip pažinta Būtybė susipažįstančiame ir mylima mylinčiame, idant joje Jis galėtų gyventi kaip savo šventovėje.

Tačiau ką turi Jėzus, ko nebūtų gavęs iš savojo Tėvo? Viskas, kas tik priklauso Tėvui, priklauso Sūnui ir Šventajai Dvasiai. Todėl kiekvienas žmogus, kuris savo egzistencijoje patiria kuriamąjį Dievo veikimą, yra malonės šaukiamas malda bei visu gyvenimu šlovinti vienintelį trijuose Asmenyse esantį Dievą – Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią, – nes, kaip skelbia Vatikano II Susirinkimas, visa išganymo istorija yra ne kas kita, kaip istorija kelio ir priemonių, kuriomis Švenčiausioji Trejybė apsireiškia, su savimi sutaikina ir suvienija nusigręžusius nuo nuodėmės žmones.

„Begalinis Viešpaties pasaulis: žemė, žvaigždės ir dausų keliai. Šiapus saulės ir anapus saulės šviečia vien tik Jojo spinduliai. Begalinė upė Dievo laiko: be pradžios, be galo, be krantų. Jo ranka jos amžių srovę laiko, ir Jo rankoj esam – aš ir tu“, – taip prasmingai rašė didis poetas Bernardas Brazdžionis. Šių posmų dvasinė gelmė atskleidžia Aukščiausiojo neaprėpiamumą ir paskatina susimąstyti: išties kas gi yra Dievas, kurio ranka ne tik „amžių srovę laiko“, bet ir ant Jo delno išsitenka visa žmonija?

Dieviškųjų Asmenų savybes bent iš dalies pažinti (plg. 1 Kor 13, 9) mums padeda Naujasis Testamentas. Jame išryškėja betarpiška trijų dieviškų Asmenų tarpusavio bendrystė ir absoliuti meilė. Ji pasiekia aukščiausią tašką, kai Jėzus – antrasis Trejybės Asmuo – kabo merdėdamas ant Kryžiaus, nes „nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“ (Jn 15, 13). Kai Dievo Sūnui artėja agonijos momentas, Viešpats Tėvas, veikiant Šventosios Dvasios meilei, priima savo Sūnaus dvasią (plg. Lk 23, 46).

Nors Šventajame Rašte nėra pabrėžta, jog Jėzus mirdamas atidavė savo dvasią ir į Šventosios Dvasios rankas, tačiau, pasiremiant Florencijos Susirinkimo (jis vyko 1442 metais) dekretais, jog trijuose Asmenyse viskas yra viena, jeigu santykiai nesupriešinami vieni su kitais, tuomet dėl tos vienybės Tėvas yra visas Sūnuje, visas Šventojoje Dvasioje; Sūnus yra visas Tėve, visas Šventojoje Dvasioje; Šventoji Dvasia visa yra Tėve, visa Sūnuje. Darome prielaidą, jog tikrai ir trečiasis Trejybės Asmuo, Jėzui mirštant, drauge su Tėvu veikė meile...

Vaizdžiau tariant, ant Dievo Tėvo delno Dievo Dvasios meilės galia palaikant šį delną, Kristus mirė ir, prisikeldamas iš numirusiųjų, vietoj savęs visų laikų žmoniją „pastatė“ ant to Tėvo ir Dvasios delno, kad nuo šiol Jo kraujo galybe išgelbėta žmonija, laikydamasi Mokytojo žodžių tiesos, galėtų dalyvauti palaimingame Švenčiausiosios Trejybės gyvenime (plg. Jn 14, 23), kuris prasideda nuo laikinumo ir niekada nesibaigia antgamtiškume.

Nors Trejybę vienija viena dieviškoji prigimtis – vienas veikimo pradmuo, – tačiau patys dieviškieji Asmenys yra realiai skirtingi savo kilme: „Tai –Tėvas, kuris gimdo, Sūnus, kuris gimdomas, Šventoji Dvasia, kuri kyla“. Dėl aiškesnio suvokimo galime sakyti: Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia – trys be galo tobulos vieno Dievo prigimties savininkai. Dievas Tėvas dieviškąją prigimtį visais laikais turi Pats iš savęs; Dievas Sūnus amžinai ją gauna iš savo Tėvo, o toji Dievo Šventosios Dvasios prigimtis kyla iš Tėvo ir Sūnaus begalinės meilės, kaip absoliučiai tobulos jungties. Šv. Kotryna Sienietė (1347–1380) apie Trejybę taip rašė: „Du nebūna be trečio ir trys nebūna be dviejų. Ten, kur kartu yra Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia, ir aš esu tarp jų malonės dėka“.

Apmąstykime šiuos Tomo Kempiečio „Kristaus sekimo“ knygos žodžius: „Ką tau padės gilus protavimas apie Švenčiausiąją Trejybę, jei nesi nusižeminęs ir dėl to nepatinki Jai?.. Ką tau padės, jei žinosi visą Šventąjį Raštą, bet neturėsi Dievo meilės ir Jo malonės?.. Tai nereiškia, kad reikia peikti mokslą, nes jis geras savyje ir Dievo nustatytoje tvarkoje; tik visada reikia atiduoti pirmenybę grynai sąžinei ir šventam gyvenimui, ...nes (amžinybėje) teismo dieną niekas mūsų nepaklaus, ką mes skaitėme, bet ar gerai (dorai) gyvenome“.

Švč. Trejybe, saugok mus, kad niekados mūsų širdžių netemdytų pragaištingų nuodėmių dūmai, bet tebus priešingai: mūsų viduje tvyro ramybė bei karaliauja taika, ir mūsų širdys pasirengusios tapti nesugriaunamomis Tavo gailestingumo buveinėmis.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija