Pro Deo
et Patria

Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas
2015 metams skyrė laikraščiui „Katalikas“
3000 eurų projektui „Pro Deo et Patria“ vykdyti.
Projekto rubrikos: „Atmintis“, „Atsivėrimai“, „Bendruomenėse“,
„Pažintis“, „Renginiai“, „Vienuolių kūrybos atspindžiai“.

Pažintis

Vidinę laisvę turi jausti ir būdama vienuole

Dievo Apvaizdos seserų kongregacijos generalinė vyresnioji Jūratė Marcinkevičiūtė DP Autoriaus nuotrauka

Panevėžyje šalia raudonplytės Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios yra Apvaizdos takas, o jo 6-ajame name – Dievo Apvaizdos seserų kongregacijos (DP) centriniai namai. Balandžio 25-ąją, kai Lietuvos vienuolynai paskelbė Atvirų durų dieną, užsukęs į juos su apvaizdiečių generaline vyresniąja Jūrate MARCINKEVIČIŪTE DP kalbėjosi žurnalistas Bronius VERTELKA.

Pirmiausia norėčiau paklausti, kaip ryžotės vienuolystei – juk pasišventusiems žmonėms tenka atsisakyti daugelio gyvenimiškų malonumų?

Norėdama atsakyti į šį klausimą, turiu grįžti į praeitį. Vaikystėje man niekas nekalbėjo apie Dievą. Augant buvo kažkoks ilgesys, norėjosi sužinoti daugiau. Paauglystėje eidavau į šokius, netgi ragavau svaigalų, žinojau ir tabako skonį. Po tokių pasibuvimų pajusdavau sunkiai suprantamą ilgesį, kadangi neturėjau Dievo ir religijos. Mane labai traukė gamta, nekasdieniniai, nežemiški dalykai. Ilgėjausi skaidrumo, skaistumo, tyrumo. Turėjau ir vaikinų. Paskui galvodavau: „Na, ištekėsiu, bus vaikai, bet ką darysiu, kai šeimoje prasidės problemos ar atsiras  neištikimybė? Gerai, jeigu vaikas sveikas, o jeigu neįgalus, kas po to? Atsirastų egzistencinė tuštuma, bet neturėčiau kuo ją užpildyti“. Maždaug taip gyvenau iki 18 metų.

Renginiai

Giesmių šventė „Kur vienuoliai, ten ir džiaugsmas“

Šventės vedėjai Lukas ir Danguolė iš Jeronimo Ralio gimnazijos

Gegužės 13 dieną Jonavos kultūros centro mažojoje salėje vyko Pašvęstojo gyvenimo metams skirta rajoninė giesmių šventė „Kur vienuoliai, ten ir džiaugsmas“. Šventės iniciatorės ir organizatorės – ses. Pranciška Bubelytė FDCJ iš Kauno Dieviškosios Jėzaus Širdies pranciškonių kongregacijos bei Jonavos dekanato katechetikos metodinis centras ir jo vadovė Inga Kuuzeorg-Petrikonienė. Šios iniciatyvos palaikytojai, Jonavos dekanato tikybos mokytojai ir bendrojo lavinimo ugdymo įstaigų muzikos mokytojai sugebėjo įkvėpti mokinius dalyvauti, išradingai ir patraukliai perteikti vienuolių sukurtas giesmes arba giesmes apie pačius Dievui pašvęstuosius.

 Giesmių šventėje dalyvavo giedorėliai iš Jonavos rajono Šveicarijos pagrindinės mokyklos, Jaronimo Ralio gimnazijos, Jonavos ir Panerio pradinių mokyklų, Neries ir Bukonių pagrindinių mokyklų, „Lakštingalėlės“ vaikų lopšelio-darželio, Raimundo Samulevičiaus progimnazijos, Senamiesčio gimnazijos. Atvyko svečių iš Kėdainių rajono Josvainių gimnazijos.

Atmintis

Paskutinysis Žemaičių vyskupas, nusipelnęs ir Rusijos katalikų sielovadoje

Marijonų vienuolio arkivyskupo Pranciškaus Karevičiaus MIC (1861 09 17–1886 05 04–1914 05 11–1945 05 30)
70-osioms mirties metinėms

Paskutinysis Žemaičių vyskupas Pranciškus Karevičius gimė 1861 m. rugsėjo 17 d. Giršėnų viensėdyje, Mosėdžio parapijoje, Telšių apskrityje. Pradžios mokyklą lankė Mosėdyje, o vėliau – aukštesniąją mokyklą Paurupės miestelyje (Kurše). Motina buvo labai pamaldi moteris, ir šešiolikametis Pranukas, paveiktas motinos pasakojimų apie misionierius, pasiryžo paaukoti save Dievui ir artimui. Siekdamas savo tikslo, dar metus mokosi Paurupės mokykloje, o 1880 metais įstojo į šeštąją Liepojos gimnazijos klasę. Patariamas dėdės, karo kapeliono kunigo Bartkevičiaus, Pranciškus 1881 metais įstojo į Peterburgo kunigų seminariją, norėdamas ją baigęs darbuotis tarp išsisklaidžiusių didžiulės Mogiliovo vyskupijos katalikų. Savo gabumais, malonumu ir pamaldumu jis patraukė draugų ir profesorių dėmesį. Seminarijos vadovybė jį nukreipė tęsti mokslą Petrapilio dvasinėje akademijoje, kurią baigė teologijos magistro laipsniu. Kunigu įšventintas 1886 m. gegužės 4 d. Jauną, gabų kunigą seminarijos vadovybė paskyrė profesoriumi, pavesdama dėstyti moralinę teologiją ir liturgiką. Po poros metų, pablogėjus sveikatai, kun. P. Karevičius paskiriamas klebonu Samaros mieste. Ketverius metus uoliai dirba pastoracinį darbą, pastato keletą maldos namų Samaroje ir vokiečių katalikų kolonijose, įsteigia kelias mokyklas jų vaikams. Pakviestas vėl į Petrapilį, eina Šv. Kotrynos bažnyčios klebono pareigas. Po metų paskiriamas kunigų seminarijos profesoriumi ir inspektoriumi; be to, aštuonerius metus buvo klierikų dvasios vadas. 1903–1908 metais ėjo katedros vikaro pareigas. 1908 metais pakeliamas garbės kanauninku, o 1910 metais – tikruoju Mogiliovo vyskupijos kapitulos kanauninku.

Atmintis

A†A kun. Vaclovas ALIULIS MIC

(1921 03 14–1944 06 11–2015 05 26)

Gegužės 26 dieną Marijampolės ligoninėje mirė kun. Vaclovas Aliulis MIC. Kunigas marijonas buvo pogrindinės kunigų seminarijos dėstytojas, aktyvus Sąjūdžio veikėjas, ateitininkas, „Naujojo Testamento“ lietuviškojo vertimo redaktoriu, liturginių tekstų vertėjas, rašytojas, dvasios vadovas. Gimė jis 1921 m. kovo 14 d. Krekštėnų kaime, Alytaus r. Nuo 1937 metų buvo vienuolis marijonas. 1940 metais baigė Marijampolės marijonų gimnaziją, 1945-aisiais – Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją ir Teologijos fakultetą, įgijo teologijos licenciato laipsnį. 1944 m. birželio 11 d. įšventintas kunigu.