2015 m. birželio 12 d.    
Nr. 23
(2143)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Ar dar esame nepriklausomi?..

Pagaliau nutarta: KGB agentai amžiams įslaptinami nuo Lietuvos. Taip esą pažadėjo valstybės nepriklausomybės atkūrėjai. Nors kokio įstatymo tuo klausimu tada jie neišleido, dabartiniams nepriklausomos Lietuvos „politikams“ nėra svarbu. O juk prieš 25 metus nepriklausomybės kūrėjai tik pakalbėjo, bet ta kalba negalima dabar vadovautis kaip įstatymu. „Politikai“ sprendžia, kad kagėbistai jokių nusikaltimų, atseit, nedarė. O jeigu darė, tai niekas negali ir neturi žinoti. Ir taip nusprendžia Lietuvos Seimas, apeidamas visus įstatymus. Bet ar tai nepriklausomos Lietuvos sprendimas? Ne, tai greičiau Rusijos aneksuotos ir vis dar okupuotos teritorijos tariamų politikų įsiteikimas savo buvusiems šeimininkams. Taip, vėlgi į VSD vadovo postą nesunkiai bus nuleistas jau ne koks nors KGB rezervistas, bet ir svetimos valstybės apdovanojimo siekiantis agentas, su KGB palaiminimu važinėjęs po užsienio šalis su „žvalgybinėmis užduotimis“, parlamentui, susidedančiam iš pusės įslaptintų agentų, vadovaus generolo laipsnį turintis FSB karininkas – užsienyje ilgai dirbęs KGB rezidentas, – o į prezidentų kandidatų biografiją išdidžiai bus įrašyta, pavyzdžiui: „Uoliai vykdė visus KGB pavedimus“. Ir toks pretendentas būtinai laimės, nes buvimas šauniose KGB gretose jau daromas ne tiek valstybine paslaptimi amžiams, kiek pasididžiavimo ir įvertinimo rodikliu – tai buvo ypatingas darbas ypatingomis aplinkybėmis. Juk kiek skausmo kai kuriems imperijos „organuose“ jų teko patirti, kai turėjo klausytis kankinamųjų klyksmus, šaudomų žmonių prakeiksmus, NKVD kamerose kirviais kapojamųjų dejones. Argi tokių „nuopelnų“ nereikia tinkamai įvertinti ir išaukštinti? Taigi nebuvo jokio KGB – tebuvo tik savo tarybinei tėvynei uoliai ir nuoširdžiai dirbę pareigūnai, ir jų darbas buvo gaudyti, šaudyti ar į „socialistinio“ teisėtumo rankas atiduoti trukdančius taikiam tarybinės santvarkos kūrimui. Bent taip aiškino vienas KGB generolas, su savo draugais į mirtį atvedęs vieną paskutiniųjų Lietuvos partizanų Antaną Kraujelį.

Kai teisėjai išteisina omonininkų nusikaltimus, padarytus prieš 25 metus, paaiškėja, kad valstybės neturime. Pasirodo, ir teisėjai, ir prokurorai, ir įstatymų leidėjai taip viską supainioja, kad negalima „pagal įstatymus“ nubausti, galima tik išteisinti. Vilniaus apygardos teismas praėjusią savaitę išteisino buvusius sovietų specialiosios paskirties milicijos būrio OMON vadus Vilniuje Boleslovą Makutynovičių ir Vladimirą Razvodovą dėl nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų 1991 metais. Teismas paskelbė, kad už agresiją atsakomybė tenka tik valstybės vadovams, be to, pagal tarptautinę teisę už inkriminuojamus nusikaltimus galima nuteisti tik tuo atveju, jei jie būtų įvykdyti karo, ginkluoto konflikto ar okupacijos sąlygomis. Teismo priimtas išteisinamasis nuosprendis buvusiems OMON vadovams padarytas nesuprantant, kad už įstatymo raidę svarbesnis teisingumo jausmo suvokimas. Argi teisėjas gyvena atskirai nuo tautos, nuo visuomenės? Teisėjas gyvena toje pačioje visuomenėje kaip ir visi žmonės, ir kur kas svarbesnis dalykas už įstatymo raidę yra suvokti teisingumo jausmą, suvokti, kaip žmogus, kaip visuomenė suvokia, kas yra teisinga ir kas neteisinga. Vadinasi, kaltinimo požiūriu, 1991 metais Lietuvoje nebuvo nei karinės padėties, nei ginkluoto konflikto, nei okupacijos ir nebuvo sąlygų, kurioms esant įsigalioja Ženevos Konvencijos nuostatos. Ateis laikas, kai teisėjai, ką ten teisėjai, vienas teisėjas, kalbantis Lietuvos Respublikos vardu, paskelbs, kad ir Kovo 11-osios aktas nebegalioja nei pagal Lietuvos, nei pagal tarptautinę teisę. Ir pasakys, kad nebuvo jokios okupacijos, ir nebuvo jokios aneksijos, buvo tik laisvanoriškas tautų susiliejimas, laisvanoriškas važiavimas vergiškiems darbams į Sibirą.

Kai esant karinei grėsmei ir vykstant informaciniam karui paskubomis buvo priimtas šauktinių įstatymas (dėl jo įteisinimo ir įgyvendinimo būriai „valstybininkų“ labai nenoriai grūmėsi kelis mėnesius), kai kuriems jaunuoliams krašto gynyba, kaip konstitucinė pareiga, tapo kažkokia „koronė“ ar lažas. Ašaras liejantys vaikėzai netgi surengė kelių dešimčių mitingėlį prie Vyriausybės, ir taip išgąsdino ministrą, kad tas iškart pasakė, jog jokių šauktinių nereikia, jau pakanka savanorių, kurių „nebėra kur dėti“, – tiek daug jų prisirinko, iš visų ištuštėjusių Lietuvos kaimų susiėjo. Ministras vienu mostu dar prieš septynerius metus kariuomenę sunaikino vieninteliu gudriu įsakymu, kurį atėjusi nauja, meilę tautai deklaruojanti partija ir jos ministrė to įsakymo net nebandė atšaukti, kol pati Prezidentė nepasiūlė stiprinti valstybės saugumą – žiūrėkite, ponai ministrai ir viceministrai, nejaugi krašto gynyba tapo jau nereikalinga? Bet ar ne gėda tiems ištižusiems lietuviams, ilgaplaukiams ar nuskustiems, nežinantiems, jog okupacijai užėjus tenka didesnes aukas sudėti, daug skausmo patirti? Kai 1944 metais prasidėjo rusiškasis „išvadavimas“, kaimo berniokai, dauguma vos skaityti išmokę, tačiau paskatinti savo tėvų, mamų ir seserų, traukėsi į miškus, kad tapę „miško broliais“ pasipriešintų prievartai ir okupacijai. Tokių susirinko net 50–60 tūkstančių. Dabar ministras kartu su keliais ištižusiais jaunuoliais verkia, nesurasdamas 3,5 tūkst. sugebančių rikuotės žingsniu eiti. Ar tie jaunuoliai nežino, kad jų seneliai be jokio prašymo, o prievarta buvo vežami „tarnauti“ už tūkstančių kilometrų nuo tėvynės ir trejus ar net ketverius metus liejo prakaitą toli nuo gimtųjų namų svetimųjų naudai? Dabar apsiašaroję jaunuoliai nesugeba savo tėvynės labui prie Panevėžio, Šiaulių ar Jonavos kareivinėse pabūti, kareiviškos košės pavalgyti keletą mėnesių. Graudu žiūrėti į tokį mūsų jaunimą, užsidariusį prie kompiuterių, žaidimais žaidžiantį ar filmus apie seksą bežiūrintų, tačiau nesugebantį dorai net lietuvišką sakinį suregzti. Mieliau mokosi anglų, ispanų ar vokiečių kalbų, kad tik ne lietuviškai, kad tik kitoniškai – toks liberalizmas ir išmuša iš mūsų šaunaus jaunimėlio, mieliau besirenkančio karštomis vasaros dienomis pasėdėti gatvių kavinėse, bet ne prakaitą lieti už tėvynę. Tik jis nesupranta, jog pokario partizanai, tokio pat amžiaus, tik mažesnio išsilavinimo, geriau suprato pareigas ir turėjo kitas vertybes. Gal ne veltui vienas komentatorius, norėdamas vis kuo skaudžiau įkąsti, šįkart pasakė skaudžią tiesą: gal nustokime veidmainiškai vaidinti krikščionis, vis kalbėti apie didelę artimo meilę ir dar didesnę meilę priešams, kai jiems sudavus smūgį verčiau atsukime dar visus turimus skruostus jų smūgiams. Juk netgi kas sekmadienį tą patį daryti ragindami kitus, patys nė pirštelio nepridedame, kad ištiestume pagalbos ranką, paduotume lašelį ištroškusiam ar kąsnelį išalkusiam. Tad kam mes veidmainiaudami vėl kalbame, esą į karo pavojų įsuko mus Prezidentė, sugalvojusi šauktinių įstatymą, kad mes esame tik už taiką ir tik kuo mažiau apie karą kalbėtume, taigi, atsukime priešams visų mūsų skruostus ir... pasiduokime, o paskiau laukime kančių, skausmų ir žudynių. Taigi jeigu į tėviškę įvažiuos skaisčios Rytų saulės nutvieksti tankai, pasitikime juos su raudonais gvazdikais, o kareivius – su duona ir druska. Tad nelaikykime pykčio širdyse, nes jis – blogas patarėjas. Ir vykime nuo savęs tą, kuris įkyriai stengsis priminti, jog nuolankieji greitai atsidūrė gyvuliniuose vagonuose, kuriose į tremtį buvo vežami blogesnėmis sąlygomis negu gyvuliai į skerdyklą. Užsikimškime ausis, kai sakys, jog gyvieji pavydėjo mirusiesiems, kurių kančios jau baigėsi. Užmirškime, kad išniekinti rezistencijos dalyvių lavonai pokario metais buvo suversti turgaus aikštėse, o gyvieji – nukankinti raudonųjų požemiuose. Nesileiskime provokuojami, bet atsiminkime: pyktis skatina norą priešintis, o pasipriešinimas yra smurto forma. Bet ką tokia logika laimėsime?..

Bet net ir mums piktinantis teisėjų sprendimais, išteisinančiais prievarta ar užjausdami tariamus „pacifistus“ nesitikėkime sulaukti gero netolimoje ateityje. Prognozės Lietuvai – kaip valstybei ir kaip tautai – išties liūdnos. Po 2050 metų mes susitrauksime iki 2 mln. Nepadės čia ir naujų vaikų gimdymas, o gyventojų skaičių padidinti iki 4 mln. dar taip neseniai karštai siūlęsis vienas konservatorių ministras, prieš aštuonerius metus taip ir nieko gero nenuveikė. Nepadės paprasčiausiai dėl to, kad Lietuva jau „išsivažinėjo“ ir tapome labiausiai iš savo krašto bėgančia tauta. Politikai apsimeta nematantys, kad lietuviai pagal emigraciją lenkia visas ES, Europos, Azijos, Afrikos Pietų Amerikos šalis. Suklaidinti tyli ir rašytojai, poetai, dvasininkai, kultūrininkai, chorvedžiai, muzikai. O kodėl jiems kalbėti, kai nekalba politikai, patenkinti gavę vietą prie lovio ir aptarnaujantys savo klaną? Taip ir sukasi ratas. Kai teismuose nerandama teisingumo, kai savo krašte nuskurdintas mokesčių ir priverstinių išeitinių kompensacijų išvargintas verslininkas negali priimti į darbą darbuotojų („sukurti naujų darbo vietų“), nes bet kada nesąžiningas darbuotojas, pasinaudodamas dabartiniu Darbo kodeksu, gali paduoti į teismą ir nesunkiai laimėti dešimtis ar net šimtus tūkstančių. Tad taip godžiai įsikibę savo šiltų kėdžių laikosi komunistinių profsąjungų vadukai ir peikia naują siūlomą socialinį modelį, nors mažumėlę palengvinsiantį galų nesuduriančių verslininkų padėtį.

Lina ŠALNAITĖ

 

FAKTAI. 2015 m. birželio 9 d. Seimas ėmėsi siūlymo visam laikui įslaptinti prisipažinusius buvusius sovietų saugumo KGB bendradarbius. Antradienį po pateikimo pritarta tokioms pataisos, už balsavus 57 parlamentarams, vienam prieš ir dviem susilaikius. Toliau projektus svarstys komitetai. Pataisas priimti pasiūlė vidaus reikalų ministras Saulius Skvernelis. Pagal jas, prisipažinusių buvusių sovietų saugumo slaptų bendradarbių duomenys būtų įslaptinti neribotam laikui. „Baigiasi įslaptinimo terminai, todėl siūlomos įstatymo pataisos, kurios leistų įgyvendini kažkada valstybės duotą įsipareigojimą šitiems asmenims“, - pristatydamas pataisas sakė S.Skvernelis. Taip bus anuliuotas šiuo metu veikiantis įstatymas, numatantis, kad prisipažinusių buvusių bendradarbių duomenys įslaptinami, tačiau nenustatytas terminas, iki kurio laiko. Šiemet sueina terminas, kai prisipažinusių bendradarbių byloms baigia galioti slaptumo žyma. Valdančiosios koalicijos politinė taryba prieš mėnesį svarstė galimybę paviešinti asmenis, kurie prisipažino slapta bendradarbiavę su sovietų saugumu. Tuomet esą pritarta, kad tokių žmonių pavardės gali būti paskelbtos. Tačiau vėliau valdantieji nusprendė klausimą persvarstyti, sužinoję, kad prisipažinusiems buvo garantuotas slaptumas. Tačiau tas garantavimas nebuvo paremtas kokiu nors įstatymu, tad veikė bendrieji įstatymai, pagal kuriuos slaptieji KGB agentai šiemet, suėjus 15 metų nuo įstatymo, turėjo būti paviešinti. Apie neprisipažinusiųjų agentų paviešinimą jau net neužsimenama. Asmenų, kurie prisipažino slapta bendradarbiavę su sovietų saugumu, paviešinimas būtų teisingas sprendimas, prieš mėnesį yra sakęs profesorius Vytautas Landsbergis. Jo nuomone, sprendžiant dėl buvusių KGB bendradarbių paviešinimo, reikėtų atsiriboti nuo klausimo, kokių padarinių tai gali sukelti – nesvarbu, kas tie žmonės yra dabar, kokias pareigas užima ir kokios įtakos tai turėtų jų reputacijai.

2015 m. birželio 4 d. Vilniaus apygardos teismo trijų teisėjų kolegija, kurią sudarė teisėjai Audrius Cininas, Jurgita Mačionytė ir Stasys Lemežis, išnagrinėjo baudžiamąją bylą B. Makutynovičiui ir V. Razvodovui nedalyvaujant procese – jiems atstovavo valstybės paskirti advokatai, kurie savo ginamųjų nėra net akyse matę. Teisėjų kolegija nusprendė kaltinamuosius išteisinti, nes jie nusikaltimų, kuriais buvo kaltinami, nepadarė. „Teismas nustatė, kad kaltinamiesiems – buvusiems OMON karininkams neatitinka tarptautinės humanitarinės teisės formuluočių, – du buvę karininkai B. Makutynovičius ir V. Razvodovas nebuvo siejami nei su 1991 m. sausio 13-osios, nei su 1991 m. liepos Medininkų žudynėmis, tačiau jie buvo kaltinami tuo, kad 1991 m. terorizavo ir baugino beatsikuriančios Lietuvos kariuomenės ir muitinės pareigūnus. Buvo manoma, kad jie organizavo keletą ginkluotų pasienio ir muitinės postų užpuolimų ir kelis iš tų postų sunaikino. Iš viso jiems buvo inkriminuota penkiolika kaltinimo punktų. Šių išpuolių metu dviem Lietuvos pareigūnams padaryti nesunkūs sveikatos sužalojimai, o sunaikinus kai kuriuos pasienio ir muitinės infrastruktūros objektus, valstybei padaryta apie 2 tūkst. litų žala. Stebėti netikėtai pasibaigusio istorinio įvykio į teismo salę susirinko tik prokurorė, kaltinamųjų advokatai ir žurnalistai. Bylą teisėjai nagrinėjo beveik pusantrų metų. Tragiškų įvykių byloje nukentėjusiaisiais ir civiliniais ieškovais buvo pripažinti 39 fiziniai asmenys. Šioje byloje B. Makutynovičius ir V. Razvodovas buvo kaltinami 1991-ųjų sausį-rugpjūtį organizavę ir vykdę bauginimo ir teroro priemones prieš Lietuvos pasienio, muitinės, Krašto apsaugos departamento, Aplinkos apsaugos departamento pareigūnus, Valstybinio telefono ir telegrafo centro darbuotojus. Prokurorai buvo siūlė OMON pareigūnus įkalinti 12 metų.

2015 m. birželio 1 d. Praėjusią savaitę Baltijos valstybių oro erdvę saugantys NATO oro policijos naikintuvai kilo penkis kartus atpažinti prie Baltijos valstybių sienų skridusių Rusijos Federacijos karinių orlaivių. Gegužės 26 d. Baltijos valstybių oro erdvę saugantys NATO oro policijos naikintuvai buvo pakelti atpažinti ir palydėti virš Baltijos jūros skridusį Rusijos Federacijos karinį transporto lėktuvą An-26. Orlaivis skrido į Kaliningrado sritį iš žemyninės Rusijos Federacijos dalies pagal iš anksto suderintą planą, su įjungtu automatiniu atsakikliu, ryšį su skrydžių valdymo centru palaikė. Gegužės 27 d. Baltijos valstybių oro erdvę saugantys NATO oro policijos naikintuvai kilo du kartus. Pirmą kartą kilo siekiant identifikuoti du Rusijos Federacijos orlaivius SU-24, skridusius virš Baltijos jūros iš ir į Kaliningrado sritį. Orlaiviai skrido be plano, be automatinio atsakiklio, radijo ryšio nepalaikė. Antrą kartą naikintuvai buvo pakelti siekiant identifikuoti Rusijos Federacijos orlaivį AN-72, skridusį virš Baltijos jūros iš Kaliningrado srities į Rusijos Federacijos žemyninę dalį. Orlaivis skrido be išankstinio plano, su įjungtu automatiniu atsakikliu, radijo ryšį su skrydžių valdymo centru palaikė. Gegužės 28 d. Baltijos valstybių oro erdvę saugantys NATO oro policijos naikintuvai kilo vieną kartą siekiant identifikuoti du Rusijos Federacijos orlaivius SU-27 (galimai SU-24), skridusius ties Kaliningrado sritimi virš neutraliųjų tarptautinių vandenų. Orlaiviai skrido ne pagal iš anksto suderintą planą, be automatinio atsakiklio, radijo ryšio su skrydžių valdymo centru nepalaikė.

Gegužės 30 d. Baltijos valstybių oro erdvę saugantys NATO oro policijos naikintuvai kilo vieną kartą, siekiant identifikuoti karinį transporto lėktuvą AN-26, kuris vykdė skrydį virš Baltijos jūros iš Kaliningrado srities į žemyninę Rusijos Federacijos dalį pagal suderintą planą, su automatiniu atsakikliu, radijo ryšį su skrydžių valdymo centru palaikė, bei šalia Kaliningrado srities skridusį SU-27, kuris skrido ne pagal planą, be automatinio atsakiklio, radijo ryšio su skrydžių valdymo centru nepalaikė. Tokie Rusijos karinių orlaivių skraidymas kartojasi sistemingai.

2015 m. gegužės 23 d. Prie Vyriausybės rūmų esančioje Vinco Kudirkos aikštėje vyko antimilitaristinis protestas: kritikuotas sprendimas grąžinti privalomąją karo tarnybą. Reaguodami į protestą prieš militarizmą, į V. Kudirkos aikštę taip pat susirinko asmenys, palaikantys šauktinių kariuomenę. Policijos skaičiavimu, iš viso V. Kudirkos aikštėje buvo apie pustrečio šimto žmonių – gerokai mažiau, nei išvakarėse planavo abi protestuotojų pusės. Vienas mitingo iniciatorių Tomas Marcinkevičius sakė, kad protestu pirmiausia siekiama pasiekti įvairių politinių pažiūrų ir socialinių sluoksnių žmones. Jis piktinosi, kad viešojoje erdvėje sudaromas vienas diskursas – ką darysime, kai mus užpuls. Mitinge kalbėjusi menininkė Vilma Fiokla Kiurė kėlė klausimą, kas vienija bedantę Maskvos močiutę, garbinančią Putiną, ir tautinę davatką Lietuvoje. „Gėda Fioklai“, – taip jos mintis palydėjo oponentai. Į V. Kudirkos aikštę susirinkę šauktinių kariuomenės rėmėjai aiškino suprantantys demokratijos trapumą ir besijaučiantys atsakingais už  Lietuvą, jos laisvę bei žmones. Šauktinių kariuomenės rėmėjai į mitinguotojų mintis reagavo šūksniais „gėda“, galiausiai antimilitaristus išvadino „koloradais“. Šauktinių kariuomenės rėmėjai į mitingą atsinešė Lietuvos trispalves ir NATO vėliavą. „Situacija rimta. Jei valstybė, kurioje gyvename, sugalvojo, kad reikia šauktinių ir situacija tokia, kad mes turime tikrai nedraugišką valstybę, tai privaloma eiti į kariuomenę, kaip nusprendė valstybė, o ne svarstyti, eiti ar ne“, – sakė į mitingą atėjęs pramogų pasaulio atstovas Rimas Šapauskas. „Tai kvailiai tyromis akimis“ – taip protestuojus prieš tariamą militarizmą ir šauktinių kariuomenę apibūdino politikos apžvalgininkas Audrius Bačiulis. A. Bačiulio teigimu, Lietuvos kariuomenei reikia rezervo, o jį galima parengti tik per šauktinius. Kad reikia 40-50 tūkst. karių rezervo, generolas Jonas Kronkaitis kalbėjo dar 2009 m., tuo metu dirbęs krašto apsaugos ministrės patarėju. Pasak A. Bačiulio, tuo metu jo nelabai kas klausė, tačiau dabar visi suprato, kad generolas buvo teisus. Tuoj pat po mitingo krašto apsaugos ministras Juozas Olekas LRT radijui sakė tikintis, kad privalomojo šaukimo į kariuomenę „šiemet gali ir nebereikėti“, nes šiuo metu savanoriais yra užsiregistravę daugiau kaip pusantro tūkstančio. Ministras teigė „besidžiaugiantis“, kad Lietuva yra laisva šalis, kurioje galima reikšti savo nuomonę. Taip ministras atsakė tiems jaunuoliams, kurie tą pačią dieną Vilniuje dalyvavo akcijoje UŽ ir PRIEŠ šauktinių grąžinimą.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija