2015 m. birželio 19 d.    
Nr. 24
(2144)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Dievas mano valtyje

Kun. Nerijus PIPIRAS

Irtis į krantą... Gyvenimo kelionė... Išgirdus tokį pasakymą galbūt ne vienam sukirba mintis, kad tai – be galo daug sąnaudų reikalaujanti kelionė, o galbūt tai – kelionė, apie kurią daugelis svajoja.

Galbūt visi atsakymai teisingi. Juk tai – kaskart kitokia kelionė, bet su Dievu. Tiesa, evangelistas Morkus kažkaip keistai kalba, kad Jėzus tuomet buvo pavargęs. Galbūt tai – paradoksų kelionė su pavargusiu Dievu. Natūraliai kyla klausimas, ar Dievas iš viso gali pavargti? Kas Jį vargina? Žmonių nesupratimas, abejingumas... Ir kokia ta Jo miego spalva?

Šie klausimai – lyg horizontas, mąstant apie evangelinį audros nutildymą. Mes iriamės į krantą. Tai yra mūsų viltis. Dažnai mūsų kasdienybės laivelį blaško audros, siaučia priešingas vėjas. Atrodo, kad pražūtingi vandenys kėsinasi jį vien tik skandinti. Tačiau tas laivelis, ta Bažnyčios valtelė, visad plaukia prieš srovę. Ji sugeba tai daryti, nes yra Gyva, nes joje yra Gyvasis, nes Jis yra tikrasis valtelės vairininkas. Deja, neretai atrodo, jog Jis pačiu sunkiausiu ir sudėtingiausiu momentu drįso paprasčiausiai užmigti...

Dievas miega... Ką visa tai galėtų reikšti? Jis paliko žmogų likimo valiai? Jam žmogus nerūpi, nes Jis pačiomis sudėtingiausiomis akimirkomis ramiausiai miega, nekreipdamas dėmesio į nieką. Tokie atsakymai dažniausiai šauna į galvą žmogui, sizifiškai mojuojančiam irklais ir bandančiam gelbėtis be Miegančiojo. Skamba grubiai, bet Dievo miegas yra išganingas. Jis, būdamas mūsų gyvenimo valties gale, Bažnyčios valties gale, daro patį didžiausią darbą – duoda kryptį, tikrąją kryptį Jis nurodys miegodamas kape ir mus atvesdamas į Gyvenimo uostą.

Man asmeniškai faktas, kad mano gyvenimo – Bažnyčios – valtelė yra blaškoma audrų ir vėjo, yra be galo iškalbingas. Tai reiškia, jog tik su Viešpačiu, kuris visada yra valties gale, galiu judėti į priekį, plaukti į tikslą. Visada plaukti prieš srovę. Tad šiandien drįstu paprasčiausiai timptelėti Jėzų už rankovės paprastai, vaikiškai, kaip tuomet, kai vaikystėje kažko bijodamas, guosdavausi žemiškam tėčiui ar bandydavau slėptis už jo stiprių pečių.

Šiandien esu su Dievu, kurio jūros ir vėjai klauso. Kaip nepaprasta būti su Juo. Kaip nepaprasta būti tuo Jėzaus savuoju...

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija