2015 m. birželio 26 d.    
Nr. 25
(2145)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Birželio 14-oji: ar atsakingi už deportacijas turėtų atsiprašyti?

Kęstutis Traškevičius,

Marijampolės savivaldybės tarybos TS-LKD frakcijos narys

Sukako 74 metai nuo to laiko, kai 1941 m. birželio 14 d. sovietų okupacinė valdžia pradėjo vykdyti masinius Lietuvos gyventojų trėmimus į Sibirą bei kitas atšiaurias Rusijos vietas. Per tris 1941-ųjų birželio dienas iš viso buvo deportuota apie 17500 žmonių, o iš viso nuo 1940 iki 1953 metų ištremta ar įkalinta lageriuose apie 300 tūkstančių lietuvių. Daug jų mirė nuo bado ir nepakeliamų gyvenimo bei darbo sąlygų, kiti net nepasiekė numatytų paskirties vietų – iškeliavo amžinybėn keletą savaičių trukusios kelionės tremtin gyvuliniuose vagonuose metu. Tikslus žuvusiųjų skaičius nėra žinomas. Įvairiuose šaltiniuose minima, kad jų galėjo būti daugiau negu 50 tūkstančių. Seimo nario Arvydo Anušausko teigimu, pokario metais Sovietų Sąjungoje kas šeštas tremiamas žmogus buvo lietuvis, o 1948 metais lietuviai sudarė pusę visų į Sibirą vežamų žmonių.

Mano tėvai, seneliai 1949–1951 metais buvo ištremti į Irkutsko ir Tomsko sritis. Tad iš jų pasakojimų, ne tik iš straipsnių ar knygų, žinau, kokiomis sunkiomis sąlygomis tremtiniams teko kovoti už savo bei savo šeimų išlikimą. Mamai, kaip ir daugeliui kitų, teko kirsti mišką, tėčiui – dirbti aukso kasyklų šachtose. Ne vienam tremtiniui anuomet dažnai kildavo klausimas, kodėl būtent jis buvo išplėštas iš savo gimtųjų namų. Tad iš tiesų kas yra atsakingas už sudaužytus tūkstančių Lietuvos žmonių likimus ir beprasmes mirtis?

Atsakomybė už šią didelę mūsų tautos dalį ištikusią tragediją dažniausiai priskiriama sovietiniams okupantams. Iš tiesų deportacijų vykdymas kovojant su „liaudies priešais“ buvo oficiali tuometinė Kremliaus politika, palietusi daugelį totalitarinėje valstybėje gyvenusių tautų. Tačiau nereikėtų pamiršti, kad buvo ir padėjėjų. Okupantams tuomet uoliai talkino Lietuvos komunistų partijos (LKP) aktyvistai bei stribai, sudarydavę išvežamų šeimų sąrašus, kuriuos tvirtino LKP I sekretorius Antanas Sniečkus. Jie ne tik tiesiogiai dalyvavo vykdant trėmimus, žudant už Lietuvos laisvę kovojusius partizanus, bet ir atvirai plėšė bei savinosi išvežtų šeimų turtą, likusį ištuštėjusiose sodybose. Taigi, ir Lietuvos komunistams tenka nemaža dalis atsakomybės, kurią jie vengia pripažinti. Ir nors šiandien tokios partijos (LKP) jau nebėra, tačiau vertėtų prisiminti, kad ji tik tariamai „išnyko“. 1990 m. gruodžio 8 d. LKP pakeitė pavadinimą ir tapo Lietuvos demokratine darbo partija (LDDP), kuri 2001 metais susijungė su socialdemokratais ir „pasislėpė“ po populiaresne šios partijos iškaba.

Galima būtų pamiršti šią LKP pavadinimų kaitą iki dabartinės Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) vardo, jei nebūtų akivaizdžių jos pastangų ginti buvusių stribų interesus. Štai per visą sovietinį laikotarpį LKP organų iniciatyva buvo visaip trukdoma grįžti į Lietuvą buvusiems tremtiniams, neleidžiant jiems prisiregistruoti ir gauti darbą. Matyt, buvo baiminamasi, kad grįžtantys žmonės gali keršyti savo skriaudėjams. 1992–1996 metais LDDP valdomas Seimas priėmė įstatymą, sudariusį sąlygas gauti padidintas pensijas buvusiems stribams, tarsi jie būtų nukentėję nuo sovietų režimo. Ir nors šiandieninei LSDP vadovybei dažniausiai sėkmingai pavyksta maskuoti savo tikrąjį požiūrį į 1941–1953 metų deportacijas bei partizaninį laisvės kovų judėjimą, vietiniu lygmeniu jų partijos kolegoms tai padaryti pasiseka rečiau.

Štai dar maždaug prieš dešimtmetį Marijampolėje veikiančio Tauro apygardos rezistencijos ir tremties muziejaus budelių kambaryje greta J. Stalino, L. Berijos, A. Sniečkaus ir kitų genocido vykdytojų atvaizdų buvo galima rasti ir aktyvaus vietinio stribo, Kazlų Rūdos valsčiaus operatyvinio įgaliotinio, buvusio Kapsuko rajono Černiachovskio kolūkio pirmininko V. Adomavičiaus portretą. Tačiau dabar ten jo nebėra. Pradėjus domėtis portreto dingimo aplinkybėmis, paaiškėjo, kad jis iš budelių kambario prieš keletą metų buvo pašalintas po to, kai muziejuje apsilankė socialdemokratų partijai priklausantis vienas iš Marijampolės savivaldybės vadovų, kuris nemaloniai nustebo, pamatęs tarp genocido vykdytojų savo buvusio partijos bičiulio nuotrauką. Šiais metais socialdemokratų daugumą turinti Marijampolės valdžia, tikriausiai siekdama sumenkinti pokario laisvės kovų reikšmę, faktiškai pradėjo naikinti Tauro apygardos partizanų, žuvusių 1944–1955 metais, memorialą, esantį Marijampolės miesto kapinėse Tyliojoje gatvėje. Ji memorialo teritorijoje pradėjo leisti laidoti Tauro apygardos partizanais nebuvusius asmenis bei kurti šeimynines kapavietes. Taigi akivaizdu, kad vidinės kai kurių socialdemokratų nuostatos ir požiūriai kardinaliai nepasikeitė net per 25 Nepriklausomybės metus.

Tad nenuostabu, kad nei LKP, nei LDDP, nei socialdemokratų partijos lyderiai niekada taip ir nesugebėjo nei pripažinti savo partijos atsakomybės, nei atsiprašyti Lietuvos partizanų ir tremtinių bei jų šeimų už savo buvusių bendrapartiečių vykdytus trėmimus ir partizanų naikinimo operacijas, tik buvęs jų vadovas Algirdas Brazauskas 1995 metais atsiprašė žydų tautos už lietuvių dalyvavimą žydų naikinime Antrojo pasaulinio karo metais. Bet ar tremtiniams, laisvės kovotojams ir jų šeimoms šiandien būtų reikalingas toks išprašytas atsiprašymas?

Į šį klausimą atsakymą galima rasti tremtinės N. Rimkienės eilėraštyje „TSKP-LKP-LDDP nariams“, rašytame apie 1997 metus ir publikuotame Klaipėdoje leidžiamų „Atgimimo aikštės žinių“ 2012 metų devintame numeryje. Šiose su skaudančia širdimi parašytose eilėse atsispindi tremties, kalėjimų, lagerių kančias patyrusių lietuvių ir jų šeimų tragedija bei požiūris į savo budelius ir jų bendraminčius:

TSKP-LKP-LDDP nariams

Mums nereikia jūsų atgailos –
Teatleidžia Motina – Tėvynė.
Klaupkitės prieš žemę Lietuvos,
Kurią daugsyk išdavėt pamynę...
Klaupkitės prieš kryžių pakeliuos,
Kurį griovėte širdim aptemę,
Ir, ieškodami sau geresnės dalios,
Dovanojot priešui mūsų ŽEMĘ.
Klaupkitės prieš kaulus tremtinių,
Prieš Rainių miškelio siaubą nykų,
Prieš klajones Lietuvos vaikų,
Kur pasauly išblaškyti liko.
Klaupkitės ant miesto akmenų,
Kur dar dega brolių kraujo žymės,
Klaupkitės prieš neviltį dienų,
Kurios buvo daug kam paskutinės.
Neįpratę niekam lenkt galvos,
Tiktai tyčiotis, įsakinėt ir teisti,
Klaupkitės prieš žemę LIETUVOS,
JI VIENA TEGALI JUMS ATLEISTI.

N. Rimkienė

Suduvosgidas.lt

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija