2015 m. liepos 3 d.    
Nr. 26
(2146)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Šv. Jono Bosko tikėjimo pedagogika

Apie Turine vykusį Popiežiaus susitikimą su saleziečių bendruomene

Mindaugas Buika

Popiežių Pranciškų džiugiai sveikina
Saleziečių vienuolijos vadovai

Šventasis Jonas Boskas –
ištikimas gatvės vaikų globėjas

Šventasis Tėvas meldžiasi prie šv. Jono
Bosko kapo Turino Švč. Mergelės Marijos,
Krikščionių Pagalbos, šventovėje

Šventasis Jonas Bosko
moko jaunimą amato darbų

Prasmingi jaunystės metai

Pastarojoje, jau šeštoje apaštalinėje kelionėje Italijos teritorijoje aplankęs didžiausią šalies šiaurinio Pjemonto regiono miestą ir administracinį centrą Turiną, popiežius Pranciškus, kaip įprasta tokių vizitų progomis, vėl susitiko su vietos jaunimu, ligoniais ir darbo pasaulio atstovais. Išskirtinis šio birželio 21 ir 22 dienomis vykusio apsilankymo bruožas buvo malda prie Šv. Jono Krikštytojo katedroje išstatytos pagrindinės miesto ikonos – Turino Drobulės, į kurią, tikima, buvo suvyniotas ant kryžiaus mirusio Jėzaus kūnas, stebuklingu būdu palikęs Išganytojo atvaizdą. Savuoju prisilietimu pagarbinęs brangią relikviją Šventasis Tėvas vėliau miesto centrinėje aikštėje aukotų sekmadienio šv. Mišių dalyviams, o jų buvo susirinkę beveik 70 tūkstančių, sakė, kad susikaupimas prie Nukryžiuotojo atvaizdo padeda atpažinti Jį labiausiai kenčiančių brolių veiduose. Svarbu, kad antrąją vizito Turine dieną, pirmadienį, po ryte įvykusio ekumeninio susitikimo su nedidele Italijos protestantų valdiečių (reformatų) bendruomene, beveik visą likusį laiką praleido privačiai bendraudamas su savo giminaičių (iš tėvo pusės) šeimomis, kurioms irgi aukojo šv. Mišias vietos arkivyskupo rezidencijoje.

Dar sekmadienio popietę, nors vizito programoje ir nebuvo numatyta, popiežius Pranciškus paprašė jį nuvežti į Turino Šv. Teresės bažnyčią, kurioje 1907 metais buvo sutuokti jo seneliai Džovanis Bergoljas (Giovanni Bergoglio) ir Roza Vasalo (Rosa Vassallo), ir po metų pakrikštytas jo tėvas Marijus. Vėliau su senele emigravęs į Argentiną, jis sostinėje Buenos Airėse sukūrė šeimą su taip pat iš Italijos atvykusia Redžina Marija Sivori (Regina Maria Sivori). Joje prieš 78 metus gimė dabartinis Šventasis Tėvas, vienas iš penkių tos santuokos vaikų. Vatikano informacijos tarnybos pranešimuose pabrėžiama, kad popiežius Pranciškus sugrįžimu į „tėvoniją“ Turiną, bendravimu su savo šešių pusbrolių ir pusseserių šeimomis, privačia malda Šv. Teresės bažnyčioje ir savo tėvo krikštyklos pabučiavimu norėjo ne tik prisiminti ir pagerbti savo protėvius ir giminaičius, bet ir dar kartą susitelkti maldoje už visas pasaulio šeimas, už jų pastoracijai skirtą Vyskupų Sinodo asamblėją, kuri Romoje įvyks spalį. Šventojo Tėvo jaunystė ir šeimos gyvenimas Argentinoje artimai susiję su Turine ištakas turinčia saleziečių vienuolija. Jo susitikimą su tos bendruomenės atstovais apžvelgsime. Tai aktualu atsižvelgiant į Pašvęstojo gyvenimo metų kontekstą ir į tai, kad visas katalikiškas pasaulis šiemet mini saleziečių bendruomenės steigėjo, Turine gyvenusio šventojo kunigo Jono Bosko (Giovanni Melchiorre Bosco, 1815–1888), žinomo ir pagarbiu Don Bosco vardu, 200-ąsias gimimo metines.

Popiežiaus Pranciškaus, kuris pats yra vienuolis jėzuitas ir nuolat pabrėžia dvasinį artumą su broliais pranciškonais, asmeninei brandai kunigai saleziečiai turėjo esminės reikšmės. 2015 metais Vatikano laikraštyje „L,Osservatore Romano“ buvo publikuotas prieš 25 metus (1990-aisiais) tuomet dar kunigo Chorchės Marijo Bergoljo (Jorge Mario Bergoglio), dabartinio Šventojo Tėvo, rašytas laiškas Argentinos Bažnyčios istorikui saleziečiui kunigui Kajetonui Bruno (Cagetano Bruno), kuriame jis atskleidė salezietiškus bruožus savo jaunystės gyvenime. Pasirodo, 1936 metais, Šv. Kalėdų dieną, jį, ką tik gimusį kūdikį, pakrikštijo iš Italijos emigravęs salezietis kunigas Enrikė Pocolis (Enrigue Pozzoli), kuris sutuokė jo tėvus, buvo šeimos bičiulis ir daug prisidėjo ugdant jaunojo Chorchės Marijo dvasingumą. Tame laiške tęsdamas prisiminimus dabartinis Popiežius rašė, kad nuo 1949 metų, po penktojo nėštumo sunkiai susirgus motinai, jis gyveno Buenos Airių saleziečių internatinėje kolegijoje, kurioje išugdyta visapusiška katalikiška kultūra parengė jį visam gyvenimu. Šie salezietiški bruožai buvo tokie ryškūs, kad vėliau jau kunigiškoje tarnystėje kiti Jėzaus draugijos nariai jam priekaištavo, kad jis yra prosalezietiškas jėzuitas, tačiau jis tuo didžiavosi, pabrėždamas vienuolių saleziečių suformuotą darnų kultūrinį vieningumą, aiškią nuodėmės sampratą, objektyvų tikrovės suvokimą ir kūrybingumo poreikį problematiško jaunimo auklėjimui. Prisimindamas, kaip saleziečiai auklėtojai padėdavo įveikti jauniems žmonėms neišvengiamai iškylančius dvasinius sunkumus ir netgi krizines situacijas, tuometinis kunigas Ch. Bergoljas rašė, kad „jie išugdė mumyse pasitikėjimo jausmą savo sugebėjimu mylėti, gerbti ir išklausyti, gebėjimu duoti gerą patarimą, apsaugoti tiek nuo maištingumo, tiek ir nuo nostalgijos“.

Futbolas ir kitos ugdymo iniciatyvos

Dalindamasis įspūdžiais iš saleziečių veiklos gimtojoje Argentinoje, kur jie atvyko 1875 metais dar su paties šv. Jono Bosko siuntimu, popiežius Pranciškus birželio 21 dieną Turino Šv. Mergelės Marijos, Krikščionių Pagalbos, bazilikoje vykusiame susitikime su vienuolijos atstovais prisiminė kunigą Lorensą Masą (Lorenzo Bartolome Massa 1882–1949), tiesiogiai susijusį su futbolo išvystymu šioje Lotynų Amerikos šalyje. Šis salezietis dvasininkas, kurio tėvai irgi buvo emigravę iš Turino ir abi seserys tapo vienuolėmis, besirūpindamas gatvės vaikų užimtumu ir ugdymu, 1908 metais įkūrė futbolo komandą, kuri ilgainiui tapo vienu iš stipriausių šalies klubų, įgijusių pripažinimą visoje Lotynų Amerikoje ir pasaulyje. Šios Buenos Airių futbolo komandos, kunigo L. Masos garbei pavadintos „San Lorenzo“ vardu, ištakos labai paprastos: salezietis, pastebėjęs, kad dėl vis intensyvesnio eismo sostinės gatvėse beglobiams berniukams gainioti kamuolį tapo pavojinga, pasiūlė jiems žaisti kieme prie bažnyčios su sąlyga, kad jie dalyvaus sekmadienio pamaldose, ir šie sutiko. Stebėti „San Lorenzo“ rungtynes pamėgo didžiulio stadiono kaimynystėje gyvenęs popiežiaus Pranciškaus tėvas, kuris atsivesdavo ir savo jaunėlį sūnų, ir ši argentiniečiams būdinga aistra futbolui Šventajam Tėvui išliko iki šių dienų, o minėtas klubas didžiuojasi turėdamas tokį garsų ištikimą sirgalių. „Man tai – geriausia komanda Argentinoje, daugelio čempionatų laimėtoja“, – kalbėjo popiežius Pranciškus saleziečiams Turine vykusiame susitikime. Nurodydamas kunigo L. Masos nuopelnus jaunimo fiziniam ir dvasiniam lavinimui (tai savo laiku pripažino ir Argentinos vyriausybė), Šventasis Tėvas sakė, jog tai buvo tiesiog mistinė parama gatvės vaikams. Juk jie galėjo susivilioti organizuotu nusikalstamumu, tapti prekeiviais narkotikais ar patys pakliūti į narkotikų ir alkoholio priklausomybę bei užbaigti gyvenimą savižudybe, o tapo sporto entuziastais ir žvaigždėmis. „Sportas skatina socialumą, sveiką rungtyniavimą, komandinio veikimo grožį kartu su dvasiniu auklėjimu ir švietimu“, – aiškino Šventasis Tėvas, pabrėždamas, jog tai – iššūkis ir šių dienų saleziečiams, žinomiems pirmiausia jaunimo auklėjimu.

Kalbėdamas apie XIX amžiuje Pjemonto regione susidariusias sąlygas, kuriomis šventasis kunigas Don Bosco ėmėsi iniciatyvos auklėti jaunimą, teikdamas pirmenybę gatvės vaikams ir jauniems nusikaltėliams, aiškindamas, kad jų atžvilgiu reikia rodyti gailestingą meilę, o ne vykdyti griežtas bausmes, popiežius Pranciškus pabrėžė aplinkybių panašumą su dabartine epocha. Tuomet irgi vyko sparti industrializacija ir urbanizacija, miestus buvo iš kaimų užplūdusios darbo ieškančios šeimos, kurios buvo atkirstos nuo kaimo dvasinių papročių ir religinių tradicijų, o vaikai – nuo gamyklose dirbusių tėvų. Tomis sąlygomis (kaip ir dabar) plėtojosi sekuliarizacija, masonų įtaka, antiklerikalizmas ir netgi demoniška dvasia, tačiau atsirado šventųjų, kurie daug pasiekė skatindami religinį atsinaujinimą. Kaip tik tokie buvo pasiekimai šv. Jono Bosko, kuris ryžtingai darbavosi su problematišku jaunimu, nepaisydamas rizikos bei kritikos jo atžvilgiu, sakydamas, kad tie beviltiški „antrarūšiai“ jauni žmonės, su kuriais, neva, dėl jų pačių „praščiokiškos“ prigimties ir kitų ydų nieko negalima nuveikti, daro stebuklus. Šiandien, nors socialinės gyvenimo sąlygos pagerėjusios, yra kompiuteriai ir kiti dalykai, tačiau dvasinė jaunimo situacija panaši, ypač dėl išsiplėtojusios sekuliarizacijos, galimybių (ar noro) nei mokytis, nei dirbti nebuvimo. Dabar vėl aktuali Don Bosko tikėjimu grindžiama pedagogika, derinama su malda ir evangelizavimu, pradedant nuo dosnios rūpybos labiausiai apleistais ir pažeidžiamais jaunais žmonėmis. Reikalingas kūrybingas salezietiškas konkretumas tiesiant pagalbos ranką jaunuoliams, praradusiems šviesesnio gyvenimo viltį, besiblaškantiems be svajonių, be darbo ir ateities, sakė popiežius Pranciškus. Jis pabrėžė, kad vėl reikia iškelti šv. Jono Bosko dvasinį tėviškumą, kurio autoritetingas supratimas, švelnumas ir meilė grąžintų jiems pasitikėjimą ir orumą, kad jie būtų ugdomi gerais krikščionimis, sąžiningais piliečiais, savo pašaukimą suradusiais ir jam ištikimais žmonėmis.

Ištikimybė trims didžiosioms meilėms

Nurodydamas šv. Jono Bosko kunigiško gyvenimo ir tarnystės liudijimo pavyzdį, kuris ypač aktualus netgi į Bažnyčią prasismelkusio supasaulėjimo aplinkoje, Šventasis Tėvas pabrėžė, kad saleziečių bendruomenės steigėjas niekada nesigėdijo kalbėti apie tris savo didžiąsias meiles – Marijai, Eucharistijai ir Popiežiui. Pastebėjęs, kad dabar, sekuliarizmo ir feminizmo sąlygomis, netgi išsilavinę krikščionys kalbėdami apie teologiją ir kristologiją neretai aiškina, kad pamaldumas Dievo Motinai, neva, yra atgyvenęs, popiežius Pranciškus pabrėžė, jog kaip tik Švč. Mergelė Marija buvo pirmoji Don Bosko meilė, ir jis niekada nesigėdijo apie ją kalbėti. Visiškai pasitikėdamas Dievu jis meldė Švč. Mergelės Marijos, Krikščionių Pagalbos, užtarimo ir drąsiai žengė į priekį savo sielovadiniuose darbuose. „Antroji jo meilė buvo Eucharistija, ir tai jis praktikavo rūpestingai švęsdamas liturgiją. Tai saleziečių šeimai būdinga iki šiol, padedant ir jauniems žmonėms įeiti į šį didįjį slėpinį. Tai irgi svarbu skatinant ir Švč. Sakramento adoraciją, kuri privaloma visiems, netgi Popiežiui“, – pripažino Šventasis Tėvas. Kalbėdamas apie trečiąją šventojo Jono Bosko meilę, Popiežius sakė, jog tai reiškia ne tiek jausmus asmeniui, bet pirmiausia pagarbą ir ištikimybę apaštalo šv. Petro įpėdiniui, Bažnyčios vadovui ir Kristaus vietininkui. Taigi, iš esmės tai reiškia meilę Bažnyčiai, kurią jis gebėjo perduoti ir jauniems žmonėms, pabrėždamas jos motinišką meilę, nepaisydamas ir tuomet iškilusių įvairių bažnytinių skandalų, kurių jis negalėjo nepastebėti ir nuslėpti. Šventasis Tėvas nurodė ir didžiąją šv. Jono Bosko meilę savo gimdytojai motinai Margaritai, kuri buvo ištikima jo pagalbininkė ir skatintoja.

Popiežius Pranciškus su brolių ir seserų saleziečių bendruomene Turino Dievo Motinos, Krikščionių Pagalbos, šventovėje bendravo visiškai laisvai daugiau nei pusę valandos kalbėdamas be jokių užrašų jam būdingu improvizaciniu stiliumi. Jis perdavė vyriausiam vyrų vienuolijos rektoriui ispanui kunigui Ancheliui Fernandesui Artimei (Angel Fernandez Artime) rašytinį kalbos tekstą, kuriame irgi iškelti trys šventojo Jono Bosko asmenybės bruožai: pasitikėjimas Dievo Apvaizda, pašaukimas būti jaunimo kunigu ir visada likti lojaliu Bažnyčiai savo aktyvioje sielovadinėje tarnystėje. „Don Bosko įgyvendino šią kunigišką misiją iki paskutinio atodūsio, pasiremdamas nesvyruojančiu pasitikėjimu Dievu ir Jo meile, taip gebėdamas atlikti didžius darbus“, – rašė Šventasis Tėvas, pabrėždamas, kad toks pasitikintis ryšys su Viešpačiu sudaro ir pašvęsto gyvenimo esmę. Tik taip tarnaujant Evangelijai ir mūsų broliams įmanoma nelikti įkalintiems sustabarėjusių nuostatų, prisitaikant prie šio pasaulio įgeidžių, bet drąsiai peržengti save veikiant besikeičiančiomis aplinkybėmis su nuolankia ištikimybe Viešpačiui, kuris yra mūsų stiprybė ir viltis, mūsų darbų vaisingumo garantas. Popiežius Pranciškus, aiškindamas šv. Jono Bosko charizma grindžiamą tikėjimo pedagogiką, teigė, kad apibendrinant ją galima įvardyti kaip evangelizavimą per auklėjimą ir auklėjimą per evangelizavimą, kad derinant išmintį, religiją ir meilę, vykdoma prevencinė sistema blogiui. Kreipdamasis į saleziečius, didžio šventojo dvasinius sūnus ir dukteris, Popiežius kvietė juos kurti oratorijas ir jaunimo centrus metropolijų užkampiuose, fizinių ir moralinių pavojų vietose, tuose socialiniuose kontekstuose, kuriuose jauniems žmonėms labiausiai trūksta meilės, supratimo, švelnumo ir vilties. „Viešpats laimina šią tarnystę, per pastaruosius du dešimtmečius įkvėpdamas daug žmonių, kuriuos Bažnyčia paskelbė šventaisiais ir palaimintaisiais, – tvirtino Šventasis Tėvas. – Aš drąsinu jus eiti šiuo keliu, sekant jūsų pirmtakų tikėjimu“. Šiuo metu pasaulyje yra 15 tūkstančių vyrų saleziečių (10 tūkstančių jų – kunigai). Jie veikia 132 šalyse. Seserų saleziečių (Švč. Mergelės Marijos, Krikščionių Pagalbos) kongregaciją sudaro 16 tūkstančių narių, besidarbuojančių 89 pasaulio šalyse.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija