2015 m. liepos 17 d.    
Nr. 28
(2148)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Žuvusį bazilijonų vienuolį prisimenant

T. Vinkentijus (Vasylis Janickis) OSBM (1973 05 07–1998 06 07–2015 03 04)

Dr. Aldona Vasiliauskienė

Vilniaus Rotušėje Ukrainos
Nepriklausomybės dienos minėjime.
T. Vinkentijus (dešinėje) kalbasi
su ambasadoriumi Valerijumi Žovtenko

Kijeve, minint 1025-ąsias Kijevo
Rusios krikšto metines. Nuo šventojo
Volodymyro kalvos. Iš kairės: Olia
ir Valentinas Bojčenko, Peter
Depickere, Liuba Kuzmin, Natalija
Šertvytienė, t. Vinkentijus
(Vasylis Janickis) OSBM, Stepanas
Kubyšinas ir dr. Aldona Vasiliauskienė

Palydėti į paskutiniąją kelionę
suvažiavo t. Vinkentijaus
bičiuliai ir pažįstami

Laidotuvių procesijoje giedama
Evangelija. Iš kairės: vyskupas
t. Vasylis (Volodymyras Tučapetsas)
OSBM (Charkovo ekzarchas), Ukrainos
Švenčiausiojo gelbėtojo provincijos
protoigumenas t. Pantaleimonas
(Mychailo Salamacha) OSBM, vyskupas
Juozapatas Moščyč (Ivano-Frankivsko
archieparchijos vyskupas
pagalbininkas), diakonas
t. Petro (Andrijus Vengrynas) OSBM

T. Vinkentijaus (Vasyliaus Janickio)
OSBM Varšuvos Popiežiškojo instituto
Šv. Jono Krikštytojo teologijos
skyriaus baigimo diplomas

Panevėžio vyskupijos dvasininkai
Skapiškyje kartu su ukrainiečiais
vienuoliais sutinka Švč. Mergelės
Marijos, Rožinio Karalienės,
parapijiečius iš Vladimiro
(prie Kliazmos) su t. Sergiejumi
Zujevu pirmosios piligrimystės
Dievo tarno arkivyskupo Mečislovo
Reinio vardo įamžinimo vietomis
prie malone garsėjančios Švč. Dievo
Motinos paveikslo Šv. Hiacinto (Jackaus)
bažnyčioje Skapiškyje. Iš kairės:
t. Pavlo Jachimec OSBM, mons. Juozapas
Antanavičius, kan. Stanislovas
Krumpliauskas, t. Vinkentijus Janickis
OSBM, t. Sergiejus Zujevas,
kun. Virgilijus Liuima ir kun. Albertas
Kasperavičius. Priekyje sėdi dr. Aldona
Vasiliauskienė

Prie parodos „Pažintis su Ukrainos
kultūra“ stendų Skapiškyje. Iš
kairės: t. Vinkentijus (Vasylis
Janickis) OSBM, Kupiškio televizijos
ir informacijos centro vadovas
Povilas Vireliūnas, Kupiškio rajono
savivaldybės Kultūros ir švietimo
skyriaus vedėjo apvaduotojas
Vytautas Knizikevičius
ir t. Pavlo (Petro Jachimecas) OSBM

T. Vinkentijus OSBM prie parodos
stendo „Pažintis su Ukrainos
kultūra“ įteikia padėką Skapiškio
seniūnui Valdui Juškevičiui

Vilniaus Švč. Trejybės Graikų
apeigų katalikų bažnyčios Dievo
Motinos Apreiškimo koplyčioje
t. Vinkentijus (Vasylis Janickis)
OSBM įteikia protoigumeno padėką
dr. Aldonai Vasiliauskienei

Avarijos vietoje meldžiasi
žuvusiojo broliai. Iš kairės:
Viktoras, toliau – Zenovijus

Šviesios atminties t. Vinkentijus
prieš perkeliant į cinkuotą karstą.
Ant krūtinės – „Paramana“, gauta
paskutinių vienuolinių įžadų metu

Maldos Augustavo ligoninės koplyčioje.
Iš kairės: br. Robertas (Ihoris Lenivas)
OSBM, t. Hrihorij Stolycia, t. Pavelas
(Martynas Staruchas) OSBM, t. Dymytrijus
(Myroslavas Garasymas) OSBM, t. Pavlo
(Petro Jachimecas) OSBM, t. Pavl
(Martynas Staruchas) OSBM ir
br. Augustynas Ivanas
(Vasylis Vekliakas) OSBM

T. Vinkentijaus (Vasyliaus Janickio)
OSBM kapas Hošivo vienuolių bazilijonų
kapinėse. Prie kapo stovi t. Pavlo
(Petro Jachimecas) OSBM

Lvovo Šv. Onufrijaus vienuolyno
kieme buvęs Ivano-Frankivsko
vienuolyno igumenas t. Volodymyras
(Vasylius Palčynskis) OSBM (dešinėje)
ir dabartinis igumenas t. Juozapatas
(Mychailas Fitel) OSBM (kairėje)

Jau esame rašę, kad Šv. Kazimiero dieną, kovo 4-ąją, anksti ryte, grįždamas iš Ukrainos į Lietuvą, autoavarijoje netoli Augustavo (Lenkija), eidamas 42 metus, iš kurių 25 metus buvo vienuolis bazilijonas ir 17 metų kunigas, žuvo tėvas Vinkentijus (Vasylis Janickis) OSBM (pirmasis vardas – vienuolinis, skliausteliuose rašomas pase įrašytas vardas ir pavardė, OSBM – Šv. Bazilijaus Didžiojo ordino santrumpa), Vilniaus Šv. Juozapato bazilijonų vienuolyno igumenas (vyresnysis). Šįkart apie šį kunigą ir Bazilijonų vienuolį bei jo laidotuves rašome išsamiau.

Kelias į dvasinę seminariją, vienuolyną

Vasylis Janickis gimė 1973 m. gegužės 7 d. Stankovo kaime (Kalusko rajonas, Ivano-Frankivsko sritis), Mychailo (1944–1993) ir Stefanijos Kuziv (1944–2012) Janyckių šeimoje. Joje išaugo penki vaikai: trys broliai (Zenovijus, Vasylis, Viktoras) ir dvi seserys (Galina ir Katrusia). Vasylis – vidurinysis vaikas – pasirinko tarnybos Dievui ir žmonėms kelią. 1980 metais pradėjo mokslą aštuonmetėje mokykloje, o 1990-aisiais, baigęs vidurinę mokyklą, įstojo į Ivano Frankivsko dvasinę seminariją. 1990 m. rugpjūčio 27 d. įstojo į Bazilijonų vienuolyną Hošive, tapęs naujoku pasirinko Vinkentijaus vardą. 1992 m. vasario 15 d. davė pirmuosius įžadus, o 1996 m. gruodžio 29 d. Hošivo vienuolyne – amžinuosius.

1992 m.  spalio 15 d. Vinkentijus Janickis įstojo į Varšuvos Popiežiškojo instituto Šv. Jono Krikštytojo teologijos skyrių, kurį su pagyrimu baigė 1998 metais ir apgynė Dogmatinės teologijos magistro laipsnį. 1992–1994 metais studijavo filosofiją, o 1994–1998 metais – teologijos mokslus.

Kijevo Šv. Mikalojaus cerkvėje (prie Askoldo kapo) atliko dvasinę diakonato praktiką ir 1997 m. liepos 12 d. buvo įšventintas į diakonus. Paskui t. Vinkentijus OSBM grįžo į Varšuvą užbaigti mokslų. Praktiką atliko Vingoževe. 1998 m. birželio 7 d. Šv. Juro sobore Lvove (tuometinio Lvovo vyskupo pagalbininko Julijano Gbur) įšventintas į kunigus.

Jauno kunigo darbai

Jaunas kunigas bazilijonas t. Vinkentijus 1998 m. birželio 8 d. buvo paskirtas į Šv. Onufrijaus bažnyčią Lvove. Netrukus tapo Bučačio licėjaus (Ternopilio sritis) prefektu. 1992 m. sausio 21 d. paskirtas į Kristinopilio (Červonogrado) Šv. Juro kankinio vienuolyną dvasinei tarnybai.

Nuo 2000 m. kovo 27 d. iki 2001 m. gegužės 3 d. t. Vinkentijus OSBM talkino kunigams Šv. apaštalų Petro ir Povilo vienuolyne Drohobičiuose. Iš čia buvo perkeltas į Lvovo Šv. Onufrijaus vienuolyną ir paskirtas jaunimo dvasiniu vadovu parapijoje. Be Šv. Onufrijaus bažnyčios, darbavosi Šv. Olgos ir Elzbietos parapijose. Vadovavo piligrimų iš Lvovo kelionei į Liurdą (Prancūzija) ir Paduvą (Italija). Nuo 2005 m. birželio 22 d. t. Vinkentijus iš Lvovo perkeltas į Kristaus Karaliaus bažnyčią prie Šv. Bazilijaus Didžiojo ordino vienuolyno Ivano-Frankivske (igumenu – vienuolyno vyresniuoju tuo metu dirbo t. Volodymyras (Vasylius Palčynskis) OSBM.

Igumeno atsiliepimai

Nuo 2009 metų Kristaus Karaliaus vienuolyno igumenu paskirtas t. Juozapatas (Mychailas Fitelis) OSBM labai norėjo, kad Lietuvos katalikiško laikraščio „XXI amžius“ skaitytojams būtų perteiktas jo pasakojimas apie t. Vinkentijų. Jis sakė, kad t. Vinkentijus Ivano Frankivske dirbo 7 metus, palikdamas ženklų pėdsaką. Jis turėjo įvairių pareigų. Pirmiausia – klebono padėjėjas, atsakingas už jaunavedžių parengimą santuokai, vienuolinių namų tarybos III konsultorius, vienas pagrindinių giesmininkų vienuolyno bendruomenėje, dvasios vadas 19-oje vidurinėje mokykloje, paskirtas Priekarpatės nacionalinio Vasilijaus Stefaniko universiteto Teisės fakulteto dvasiniu vadovu, atsakingas už šv. Mišias Švč. Mergelės Marijos globos koplyčioje (Stepano Banderos gatvėje).

Igumenas t. Juozapatas OSBM t. Vinkentijų OSBM prisimena kaip didelio tikėjimo, džiaugsmo, meilės Dievui ir žmonėms vienuolį. Jis mylėjo gyvenimą ir dažnai apie jį kalbėjo. Savo asmenybe įkvėpdavo žmones džiaugsmui, kėlė viltį ir liudijo – rodė į Kristų, buvo ištikimas Dievo tarnystėje, mylėjo ordiną ir Bažnyčią. Daug žmonių patraukė į Bažnyčią – mokėjo ypatingai kiekvieną prakalbinti. Mylėjo Ukrainą, kalbėjo apie savo krašto grožį ir dažnai kvietė melstis už tėvynę.

T. Vinkentijus dėmesio susilaukdavo ne tik iš jaunimo, bet ir vyresnių žmonių, kuriuos lankė ir teikė dvasinius patarnavimus. Turėjo ypatingą dėmesį laidojamiesiems, teikdamas giminaičiams viltį. Jį gerbė net graboriai. „Tai buvo dvasininkas, skelbęs Kristaus Prisikėlimo jėgą ir visada optimistas“, – kalbėjo Ivano Frankivsko Kristaus Karaliaus vienuolyno igumenas t. Juozapatas OSBM.

Bazilijonai Lietuvoje

2012 m. lapkričio 23 d. t. Vinkentijus OSBM buvo paskirtas į Šv. Juozapato bazilijonų ordino Vilniaus vienuolyną (Aušros Vartų 7 a.), o 2013 m. balandžio 28 d. paskirtas šio vienuolyno igumenu (vyresniuoju). T. Vinkentijus 2012 metais atvyko talkinti t. Pavlo (Petro Jachimecui) OSBM, kuris į Vilnių, Švč. Trejybės Graikų (Rytų) apeigų katalikų (unitų) bažnyčią buvo paskirtas 1991 m. liepos 5 d. šią bažnyčią sugrąžinus ukrainiečių tikinčiųjų bendruomenei. T. Pavlo OSBM kartu su br. Vladimiru Pelešku OSBM bazilijonų vadovybės buvo paskirti į Vilnių dirbti sielovados darbą tarp Rytų apeigų katalikų. 1991 m. birželio 27 d. jie atvyko į Vilnių. Tad 2016 metais minės ir bažnyčios sugrąžinimo ukrainiečių bendruomenei, ir darbo Lietuvoje 25 metus. Per ketvirtį amžiaus atlikta daug svarbių darbų. Sovietmečiu bažnyčia ir vienuolynas buvo labai nuniokoti. Tik nedidelės parapijos maldomis, pastangomis ir aukomis pavyko suremontuoti zakristiją (kadaise tai buvo koplyčia) ir Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelės Marijos koplyčią, kur ilgą laiką buvo aukojamos šv. Mišios, jos šaltuoju metų laiku aukojamos ir dabar.

Dirbant t. P. Jachimecui OSBM Vilniuje įsitvirtino bazilijonų ordinas bei Graikų (Rytų) apeigų Katalikų (Unitų) Bažnyčia. 1992 m. vasario 14 d. Lietuvos Respublikos vyriausybės potvarkiu Nr. 1966 p., kurį pasirašė Ministras pirmininkas Gediminas Vagnorius, Lietuvoje oficialiai įregistruota Šv. Bazilijaus Didžiojo ordino atstovybė, o jos veiklą palaimino kardinolas Vincentas Sladkevičius. 1999 m. birželio 8 d. bendruomenė buvo perregistruota į Graikų Apeigų Katalikų Bažnyčią. 2000 m. gruodžio 27 d. ordino atstovybė, laiminant kardinolui Audriui Juozui Bačkiui, tapo Šv. Juozapato bazilijonų ordino Vilniaus vienuolynu. Dar 1994 metų sausį Lietuvos vyriausybė Romos Katalikų Bažnyčios Vilniaus kurijai sugrąžino dalį tėvų bazilijonų vienuolyno, o 2002 metų gruodį tėvams bazilijonams sugrąžinta 3/4 viso buvusio vienuolyno komplekso.

Nuo 2001 metų pradėtos organizuoti Šv. Bazilijaus Didžiojo ordinui skirtos tarptautinės mokslinės konferencijos: penkios vyko Ukrainoje, šešios – Lietuvoje. Jas organizuojant itin svarbi t. P. Jachimeco OSBM veikla, parapijiečių pagalba.

Jau minėta, kad Vilniaus Švč. Trejybės Graikų (Rytų) apeigų katalikų (unitų) bažnyčia 2016 metais minės 25 sugrąžinimo ukrainiečių tikintiesiems metus, 2014 metais iškilmingai minėjo 500 metų jubiliejų, tad didžiausias igumeno t. Vinkentijaus OSBM rūpestis buvo pasirengimas šiems svarbiems jubiliejams, nes Švč. Trejybės bažnyčia ir čia veikęs bazilijonų vienuolynas yra Šv. Bazilijaus Didžiojo ordino lopšys (ordinas įkurtas 1617 metais). Pasirengimas vyko keliomis kryptimis. Pirmiausia – žinių sklaida: „Marijos radijo“ laidų klausytojams t. Vinkentijus OSBM pradėjo pokalbių ciklą apie šv. Juozapatą: supažindino su jo gyvenimu, veikla, Šv. Bazilijaus Didžiojo ordino įkūrimu. Kalbėjo apie artėjantį bažnyčios 500 metų jubiliejų. Buvo parengti specialūs didžiuliai plakatai (jie ir dabar tebekabo), kad paliudytų netoli Aušros Vartų veikiančią Švč. Trejybės Graikų (Rytų) apeigų katalikų (unitų) bažnyčią bei jos gražų jubiliejų. Parengti spalvoti bukletai lietuvių ir ukrainiečių kalbomis, teikiantys svarbiausių istorinių žinių apie bažnyčią bei ordiną. T. Vinkentijus OSBM ieškojo rėmėjų ir artėjančiai šventei paremti, ir neatidėliotiniems bažnyčios remonto darbams, rodė daug iniciatyvos, kad valstybinės institucijos susidomėtų bažnyčios vertybių išsaugojimu, aktyviai dalyvavo Vilniaus ukrainiečių (pirmininkė – Natalija Šertvytienė) bei Ukrainos ambasados organizuojamuose renginiuose, bendravo su parapijiečiais po pamaldų. T. Vinkentijus stengėsi išgarsinti bažnyčią, kad ji taptų plačiai žinoma, tad buvo surengtas poezijos vakaras su Lietuvos rašytojų sąjunga bei Taraso Ševčenkos 200-ųjų gimimo metinių jubiliejaus minėjimas, bažnyčioje organizuoti koncertai, labdaros renginiai.

T. Vinkentijus buvo didelis Ukrainos ir Lietuvos patriotas, ypač išgyveno dėl įvykių Ukrainoje, dažnai ragindavo melstis už žuvusiuosius Maidane ir Rytų Ukrainoje, dėkojo lietuviams už jų maldas ir „Marijos radijo“ laidose, ir Lietuvos bažnyčiose.

Avarija

Šv. Kazimiero dieną, kovo 4-ąją, kun. t. Vinkentijus OSBM iš Ukrainos vyko į Lietuvą. Deja, nebeatvyko. Likus 22 km iki Augustavo (Lenkija), žuvo autoavarijoje. Ji įvyko 7 val. ryte, susidūrus su didžiuliu krovininiu benzovežiu. Tik nupjovus automobilio, kuriuo važiavo t. Vinkentijus, viršų (stogą), buvo galima išimti iš automobilio mirtinai sužeistą kunigą. Iškviestas malūnsparnis greitai vienuolį nugabeno į Augustavo ligoninę, bet jis, neatgavęs sąmonės, 10 val. iškeliavo pas Viešpatį.

T. Vinkentijaus OSBM mirtis sukrėtė visus.

Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas dėl kunigo mirties pareiškė gilią užuojautą Rytų apeigų katalikų (unitų) bendruomenei, Šv. Bazilijaus Didžiojo ordino nariams bei visiems jį pažinojusiems ir kvietė maldai už iškeliavusįjį Amžinybėn.

Į gedulingas pamaldas Švč. Trejybės bažnyčioje kovo 5 dieną susirinko tiek daug ukrainiečių ir lietuvių, kiek jų būna per didžiąsias šventes.

Augustave

Į t. Vinkentijaus OSBM laidotuves Ukrainoje kartu su t. Pavlo OSBM, vyko ir šio straipsnio autorė. Pakeliui stabtelėjome Augustave. Bylą dėl avarijos tiriantis tardytojas nuvežė į avarijos vietą. Ten kartu su Lenkijoje dirbančiais ukrainiečiais kunigais, mirusiojo broliais Zenovijumi (vyriausiuoju) ir Viktoru (jauniausiuoju, kuris, beje, labai panašus į t. Vinkentijų) buvo giedamos maldos. Melstasi ir Augustave ligoninės koplyčioje prie karsto. Su t. Pavlo kartu meldėsi t. Dymytrijus (Myroslavas Garasymas) OSBM, t. Pavlo (Martynas Staruchas) OSBM, t. Hrihorijus Stolycia bei broliai bazilijonai, atvažiavę iš Lvovo: Robertas (Ihoris Lenivas) OSBM ir Augustynas Ivanas (Vasylis Vekliakas) OSBM. Po maldų, pašlaksčius šventu vandeniu, karstas buvo uždengtas cinko dangčiu, užcementuotas, ant viršaus uždėtas medinis karsto viršus – užantspauduotas. Tai reikalinga pervažiuojant valstybinę sieną. Speciali automašina su karstu apie 18 val. išvyko iš Augustavo Lenkijoje ir ryte apie 5 val. pasiekė Hošivą Ukrainoje.

Laidotuvės Hošive

Kovo 7 dieną Hošivo Kristaus Atsimainymo bazilijonų vienuolyno bažnyčioje vyko iškilmingos laidotuvių apeigos meldžiantis už šviesios atminties t. Vinkentijų OSBM ir jis palaidotas Hošivo vienuolių bazilijonų kapinėse. Graikų (Rytų) apeigų katalikų (unitų) kunigo laidotuvių apeigose galima išskirti kelias svarbias dalis: Parastasas, šv. Mišios, vyskupų atsisveikinimo žodžiai, protoarchimandrito žodis, „Paskutinis pabučiavimas“, Patepimas aliejais ir veido uždengimas „kaptūru“ (vienuoliniu galvos apdangalu), laidotuvių procesija į kapines, laidojimo apeigos kapinėse. Skirtingai nuo lotynų apeigų dvasininkų laidotuvių, karstas buvo atidengtas visų maldų bei šv. Mišių metu. Jį uždengus, išneštas į kapines.

Iškilmingos laidotuvės

Parastasas. Šv. Mišios prasidėjo Parastasu, kurį giedojo Josyfo Veljamino Rutskio Filosofijos-teologijos studijų vienuolių bazilijonų instituto studentai. Jie giedojo choruose (mūsiškai tai būtų „ant viškų“, prie vargonų, tačiau Rytų apeigų katalikų bažnyčiose vargonų nėra, yra vieta chorui). Šios mirusiems pagerbti giesmės tęsiasi gana ilgai, beveik dvi valandas. 12.50 val. pasibaigus Parastasui, studentus seminaristus pakeitė solistai ir choras „Cantemus“ (dirigentas – Igoris Demjanic) iš Ivano Frankivsko (beje, jie giedojo Vilniuje, Švč. Trejybės Graikų (Rytų) apeigų katalikų (unitų) bažnyčios 500 metų jubiliejuje) ir giedojo šv. Mišių metu.

Šv. Mišios. Iškilmingose (archijerėjiškose) laidotuvių šv. Mišiose už žuvusį kunigą Vinkentijų (jos prasidėjo 13 val.) dalyvavo per 60 kunigų, Ukrainos Švenčiausiojo gelbėtojo provincijos protoigumenas t. Pantaleimonas (Mychailo Salamacha) OSBM ir Šventojo Mikalojaus provincijos protoigumenas t. Pavlo (Vasylis Rajčynecas) OSBM, du vyskupai –  t. Vasylis (Volodymyras Tučapetsas) OSBM (Charkovo egzarchas) ir Juozapatas Moščyčius (Ivano-Frankivsko arkivyskupijos vyskupas pagalbininkas).

Atsisveikinimo žodžiai. Po šv. Mišių atsisveikinimo žodį tarė vyskupas Vasylis (Volodymyras Tučapetsas) OSBM, pabrėždamas krikščioniško tikėjimo tiesos pagrindus, žmogaus gyvenimą, mirtį ir prisikėlimą apžvelgė kalbėdamas apie šviesios atminties t. Vinkentijaus gyvenimo kelią.

Vyskupas J. Moščyčius kreipėsi į visus šv. Mišių dalyvius, ypač artimuosius – brolius, seseris, kitus giminaičius – prašydamas maldų už mirusįjį ir atleidimo.

Protoigumenas t. Pantajeimonas (Mychailo Salamacha) OSBM perskaitė gautus užuojautos laiškus iš užsienio vienuolių bazilijonų vadovybės, įvairių institucijų, paminėjo, kad Lietuvoje Vilniaus Švč. Trejybės Graikų (Rytų) apeigų (unitų) katalikų bažnyčioje už žuvusį Vinkentijų buvo aukotos šv. Mišios, kuriose meldėsi ir didelis būrys lietuvių, už jį melstasi ir per „Marijos radiją“ Rožinio metu, apie žūtį buvo pranešta ir per lietuvišką „Vatikano radijo“ laidą, o užuojautą dėl netekties pareiškė Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas, Kultūros paveldo prie Lietuvos Kultūros ministerijos direktorė Diana Varnaitė su darbuotojais.

„Paskutinis pabučiavimas“. Įvyko atsisveikinimas, vadinamas „Paskutiniu pabučiavimu“. Pirmiausia prie karsto ėjo vyskupai, kurie, atsisveikinę su mirusiuoju, atsistojo karsto galvūgalyje (toliau nuo karsto), vienas vienoje, kitas – kitoje pusėse, rankose laikydami kryžius. Kunigai, broliai vienuoliai, pasauliečiai, atsisveikinę su mirusiuoju ėjo link vyskupų, pabučiuoti jų laikomą kryžių – būti palaiminti. „Paskutinio pabučiavimo“ metu vėl giedojo vienuoliai studentai seminaristai specialias šiam atsisveikinimui skirtas giesmes „Stichyry“. Atsisveikinimas užsitęsė, nors buvo dvi eilės (viena vienoje karsto pusėje, kita – kitoje), tačiau kiekvienas, priėjęs prie karsto (o prieiti trukdė ir gėlių gausa), ne tik stengėsi pabučiuoti ant mirusiojo padėtą kryželį bei du šventųjų paveikslėlius, bet ir palaikyti ranką ant mirusiojo galvos, palaikyti karsto pakraštį, todėl giesmininkai turėjo net keturis kartus kartoti giesmes...

Prieš uždengiant karstą. Po daugiau kaip pusvalandį trukusio „Paskutinio pabučiavimo“ vyskupas t. Vasylis (V. Tučapetsas) OSBM mirusįjį patepė aliejais, o jo veidą uždengė vienuolio „kaptūru“. Ir ant uždengto veido uždėjo paramaną, kurią vienuolis gauna amžinųjų įžadų metu (paramana – speciali medžiaga, kurioje pavaizduoti Jėzaus Kristaus kančios įrankiai: stulpas, prie kurio buvo nuplaktas Jėzus, plakimo įrankis, erškėčių vainikas, Kryžius, kopėčios, virvės, plaktukas, vinys...). Nuimta gausybė gėlių, kurios kaip pagarbos ženklas atneštos šviesios atminties t. Vinkentijui, uždėtas cinkuotas karsto viršus, vėliau – medinis.

Procesija į kapines. Tėvai bazilijonai pradėjo rikiuoti procesiją į Hošivo vienuolyno kapines. Karstą pasikeisdami nešė vienuoliai bazilijonai tėvai ir broliai, pasauliečiai kunigai. Giedojo studentai seminaristai, procesija sustodavo išklausyti giedamos Šventosios Evangelijos. Kapinėse nuo koplytėlės, kuri yra pirmoji Kryžiaus kelio stotelė, iki kapo duobės išsirikiavo kunigai, broliai, laidotuvių procesijos dalyviai.

Maldos kapinėse. Prie kapo duobės padėjus karstą, atlikta Panachida (maldos už mirusįjį), šventinama kapo duobė, giedama daug giesmių. Protoigumeno t. Pantajeimono OSBM pakviesta „Viešpaties Angelą“ lietuviškai kalbėjo šio straipsnio autorė. Hošivo vienuolių bazilijonų kapinėse pirmąsyk lietuviškai nuskambėjo malda už mirusius.

Kapą vienuolyno kapinėse iškasti buvo sudėtinga, nes ten akmenuota. Todėl nuleidus karstą ir užkasant duobė dunksėjo nuo į duobę metamų akmenų. Užkasus duobę, surastos velėnos ir uždėstytos ant kapo pakraščių, o kapą papuošus gėlėmis ir vainikais, akmenų beveik nebesimatė.

Gražią ir saulėtą dieną laidotuvių dalyviai neskubėjo skirstytis nuo kapinių nors laikrodis rodė 17 valandą.

*

Vilniaus Švč. Trejybės Graikų (Rytų) apeigų katalikų (unitų) bažnyčioje kovo 13 dienų paminėtas šviesios atminties t. Vinkentijus – tai devynios dienos po mirties, kurios itin svarbios Rytų apeigų katalikams. Prieš šv. Mišias buvo einamas Kryžiaus kelias, po šv. Mišių – giedama „Panichida“. Po maldų straipsnio autorė gausiai susirinkusiems tikintiesiems rodė vaizdus iš laidotuvių...

*

Autorė nuoširdžiai dėkoja Lvovo Švenčiausiojo Gelbėtojo provincijos kurijos sekretoriaus padėjėjui diakonui Kyprijanui (Oleksandrui Stefanyšynui) OSBM už pagalbą išaiškinant t. Vinkentijaus (Vasylio Janickio) OSBM gyvenimo ir veiklos faktus.

Autorės asmeninio archyvo nuotraukos

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija