2015 m. rugpjūčio 28 d.    
Nr. 31
(2151)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Vidus yra daugiau nei išorė

Kun. Vytenis Vaškelis

Kai žmogus nukrypsta nuo tiesos, užsiima savivale: mano mąstymas – mano tiesa. Tai – kelias, vedantis į aklavietę, nes reliatyvi tiesa, užmauta ant melo kurpaliaus, yra tarsi muilo burbulas, pasmerktas subliūkšti. Vieni iš klaidingo etinio reliatyvizmo pradininkų buvo fariziejai, kurie žmonių sukurtus įsakymų nuostatus ne tik lygino su Mozės Įstatymu, bet netgi Dievo žodį pavertė niekais (Mk 7, 13).

Jų moralinį sugedimą Jėzus taikliai apibūdino pranašo Izaijo žodžiais: „Ši tauta šlovina mane lūpomis, bet jos širdis toli nuo manęs. Veltui jie mane garbina, mokydami žmonių išgalvotų priesakų“ (Mk 7, 6–7). Jie savo vidaus tuštumą stengėsi skrupulingai užpildyti vien išorinių veiksmų praktika. Tai – žmonių elgesio falsifikacija, stokojanti esminės malonės atramos. Perfekcionizmas kyla iš asmens dvasios tuštybės, kai dieviškųjų įstatymų etika paverčiama individualistinės estetikos tarnaite.

Jėzus mokė apie tai, kas iš tiesų yra švaru ir kas nešvaru. Jis atšaukė iki tol galiojusį švarių ir nešvarių valgių įsakymą, nes vienintelė tikros nešvaros priežastis yra moralinė tarša. Be abejo, perdėm rafinuoti maisto patiekalai, kuriuose trūksta žmogaus organizmui būtinų „statybinių“ medžiagų, pavyzdžiui, chemiškai apdoroti mėsos pusfabrikačiai, saldumynai ar gazuoti gėrimai kasdien vartojami tampa moraline problema, nes užuot natūraliai stiprinę sveikatą ją žaloja...

Didžiosios žmonių asmenybių skaldytojos bei griovėjos yra nuodėmės, nes jos, išėjusios iš jų širdžių (Mk 7, 21), atskleidžia ne tik prigimtinių dorovinių nuostatų supainiojimą, bet ir esminę problemą – nesirūpinimą Dievo pažinimu (Rom 1, 28). Kai individo širdyje knibžda nuodėmių lervos, jūra iki kelių, nes mąstymas dreifuoja, o poelgiai yra neprognozuojami. Dirstelkime į Rusijos šalies vadovą: jo manieros beveik džentelmeniškos, bet mąstymas uzurpatoriškas, didžiarusiškai šovinistinis...

Vienintelis kelias, vedantis iš vidinės nelaisvės, yra Jėzus ir Jo žodis, atveriantis Gyvenimą. Nors pasaulis prieštaraus, kad Evangelija yra tiesos monopolis, bet mes iš visų jėgų esame pašaukti tvirtai laikytis Kristaus, nes neįmanoma, kad, ką Jis žada, imtų ir neįvykdytų. Taigi tik iškuopus žmogaus vidų, jame gali įsižiebti transcendentinės kibirkšties liepsnelė, ir pagaliau jo širdis taps laisva suvokti: geriausias pasirinkimas yra Tas, kuris sako absoliučią tiesą: „ESU“.

Tikros atgailos arba susitaikymo malonė yra sielos nusigręžimas nuo nuodėmės, idant jos veide išryškėtų Kristaus gailestingumo bruožai. Pritariu mąstytojai Simonei Weil, kuri byloja: „Aukščiausio laipsnio dėmesys – tas pats, kas malda. Jis reiškia tikėjimą ir meilę“. Toks dėmesingumas neįmanomas be Dievo pagalbos. Kai mūsų dėmesys pernelyg nukreipiamas vien į materialius dalykus, kyla įvairių priklausomybių pavojus. Bet jei žemiški dalykai yra tam tikros nuorodos į jų Kūrėją ir Palaikytoją, tada, pasak S. Weil, „netgi banaliausia tiesa, persmelkusi visą sielą, yra panaši į apreiškimą“.

Mus globojanti Šventoji Dvasia tepadeda mums išmokti vieną pamoką: visada vidus yra daugiau nei išorė. Dabar dar Dievo išorės mes nematome, bet tik iš Jo vidaus kilo sumanymas, tapęs mus visus perkeičiančiu bei matomu Dievo Sūnaus apsireiškimu.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija