|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Žengimas pirmtakų keliu Apie popiežių šv. Jono Pauliaus II ir Benedikto XVI gamtosauginį mokymą Mindaugas Buika
Taika su Dievu ir Jo kūrinija Katalikų Bažnyčioje paminėjus pirmąją Pasaulinę maldos už kūriniją dieną, rugsėjo 1-ąją, yra svarbu pabrėžti, kad ši popiežiaus Pranciškaus iniciatyva ir jo enciklikos Laudato Si (apie rūpinimąsi bendraisiais namais) paskelbimas buvo svarbus bažnytinio gyvenimo įvykis, logiška jo pirmtakų mokymo tąsa ir tolesnis vystymas. Gamtos apsaugos tema buvo ypač aktualiai aptariama XX amžiaus pabaigos ir XXI amžiaus pradžios popiežių šv. Jono Pauliaus II ir Benedikto XVI socialinėse enciklikose ir kituose dokumentuose, nes kaip tik tuo metu visu aštrumu iškilo gresiančios ekologinės katastrofos pavojai bei būtinumas prisiimti moralinę atsakomybę, kad padėtis būtų ištaisyta dėl ateities kartų saugumo. Kaip tik prieš 25 metus, 1990-ųjų Pasaulinės taikos dienos proga, popiežius Jonas Paulius II paskelbė kreipimąsi Taika su Dievu kūrėju taika su kūrinija, kurį pagrįstai galima laikyti pirmuoju išsamiu gamtosaugos klausimus nagrinėjančiu Bažnyčios dokumentu. Lygiai po 20 metų, minint 2010-ųjų Pasaulinę taikos dieną, popiežius Benediktas XVI paskelbė kreipimąsi Jei nori puoselėti taiką, saugok kūriniją, kuri kartu su anksčiau minėtu dokumentu yra laikytini tvirtu dabar popiežiaus Pranciškaus išsakyto gamtosauginio mokymo pamatu su visais socialiniais ir bendražmogiškais jo aspektais. Štai šv. Jonas Paulius II laiške 1990 metų Pasaulinei taikos dienai pranašiškai nurodo, jog auga suvokimas, kad pasaulio taikai vis didesnę grėsmę kelia ne tik ginklavimosi varžybos, regioniniai konfliktai bei neteisingumas žmonių ir tautų santykiuose, bet ir pagarbos gamtai stygius, nežabotas jos resursų grobstymas ir progresuojantis gyvenimo kokybės nuosmukis. Tokio išplitusio gamtos niokojimo akivaizdoje žmonės vis labiau suvokia, kad žemės gėrybes nebegalima eksploatuoti taip beatodairiškai kaip anksčiau. Toks stiprėjantis ekologinis sąmoningumas, paremtas patikimais mokslinio tyrimo rezultatais, skatina dabartinį konkrečių gamtosauginių iniciatyvų bei veikimo programų iškilimą, kadangi, anot Šventojo Tėvo, viskas žmogiškoje plotmėje turi būti paremta etinėmis vertybėmis, ir rūpestingai koordinuojami gamtosauginiai sprendimai turi būti grindžiami morališkai darnia pasaulėžiūra. Primindamas žmogaus prigimtinį pašaukimą atsakingai dalyvauti Dievo kūrybinėje veikloje, jis ragina neatidėliotinai įvertinti visas fatališkas dabartinio ekosistemos sutrikdymo pasekmes būsimoms kartoms. Štai, pavyzdžiui, dabartinę klimato kaitą, gyvybiškai svarbaus ozono sluoksnio išsekinimą ir vadinamąjį šiltnamio efektą atnešė netvarkingas industrijos ir transporto augimas ir teršalų išmetimas į atmosferą. Besaikis ir netvarkingas energetikai skirtų resursų (naftos, akmens anglies, medienos) išgavimas sąlygojo tokius atmosferos ir klimato pokyčius, kurie vis labiau žaloja žmogaus sveikatą, sukelia stichines nelaimes, skandina žemumas (pakrantes ir salas), neša neatitaisomą žalą. Apie tai susirūpinęs rašė popiežius Jonas Paulius II. Ir nors žala jau nebeatstatoma, tačiau naikinimo procesas dar gali būti sustabdytas sutelkus visos žmonijos individų, valstybių, tarptautinių sąjūdžių ir struktūrų, religinių bendruomenių pastangas. Naujojo solidarumo poreikis Reikalingas aiškus teologinis, filosofinis ir mokslinis nusistatymas visais politiniais, socialiniais ir kultūriniais lygmenimis, pabrėžiant pagarbą visatos ar kosmoso sąrangai, visam jos integralumui, vidinei dinamiškai pusiausvyrai. Žmonija yra pašaukta išsiaiškinti šią kūrėjo duotą tvarką, ištirti ją ir išmintingai pasinaudoti, bet kartu prižiūrėti ir saugoti jos vientisumą, aiškina Šventasis Tėvas. Tam yra svarbus bendrojo žemiškųjų gėrybių paveldo supratimas, kad Dievas paskyrė žemę ir viską, kas joje yra, kiekvieno asmens ir visų tautų naudojimuisi tokiu būdu, kad jos turtai ir sukurtos gėrybės lygiai pasiektų visus, vadovaujantis teisingumu ir meile (Vatikano II Susirinkimo konstitucija Gaudium et Spes, 69). Šventasis Jonas Paulius II pabrėžia, kad būtent šio fundamentalaus biblijinio principo nesilaikymas ir yra gamtosaugos problemos pagrindas. Juk esant neteisingumui, kada privilegijuota mažuma toliau kaupia gėrybių perteklių, eikvodama pasiekiamus resursus, o dauguma gyvena itin prastomis sąlygomis, kai vyrauja individualus ir grupinis godumas bei savanaudiškumas, priešingas kūrinijos tvarkai ir žmonių abipusiškai tarpusavio priklausomybei, tada anksčiau ar vėliau iškyla santykių su supančia aplinka nesklandumai su visu dramatizmu. Juk, pavyzdžiui, dauguma ekologinių problemų peržengia privatinės nuosavybės ribas, netgi valstybių ir regionų sienas, todėl teigiamą sprendimą galima pasiekti ne tik nacionalinėje plotmėje: čia reikalingas tarptautinis susitelkimas ir įsipareigojimas realiai įgyvendinti priimtus teisinius aktus. Politinės kliūtys, perdėto nacionalizmo formos, ekonominiai atskirų grupių interesai yra vieni iš faktorių, kurie trukdo tarptautiniam bendradarbiavimui gamtosaugoje bei ilgalaikei ir efektyviai veiklai šioje srityje, apgailestaudamas pripažino Šventasis Tėvas. Visuotinis gamtosauginių problemų lygmuo kaip tik iškelia ekologinę kiekvienos valstybinės valdžios atsakomybę dėl savo gyventojų gerovės įgyvendinant tarptautinėje plotmėje priimtus standartus, sprendžiant atitinkamas socialines bei ekonomines problemas ir dėmesingai besirūpinant labiausiai pažeidžiamais visuomenės sluoksniais. Tik taip galima užkirsti kelią biosferos ir atmosferos naikinimui, o piliečius apsaugoti nuo pavojingos taršos ir nuodingų atliekų poveikio. Popiežius šv. Jonas Paulius II dar prieš 25 metus paskelbtame dokumente labai šiuolaikiškai pabrėžia, kad ekologinė krizė atskleidžia neatidėliotiną moralinį poreikį naujajam solidarumui, ypač tarp industrializuotų ir mažiau išsivysčiusių tautų. Pramoninės valstybės, kurios daugiausiai į atmosferą išmeta teršalų, turi pirmosios be jokių atsikalbinėjimų taikyti tarptautinius ekologinius standartus ir prisiimtus įsipareigojimus. Tačiau ir šalys, esančios dar tik industrializacijos procese, nėra teisiškai bei morališkai laisvos kartoti kitų praeities klaidas, nerūpestingai tęsdamos aplinkos žalojimą, neribotą neatsinaujinančių resursų eksploatavimą, neva, reikalingą pramoninei pažangai, atsilikimo įveikimui. Kiekvienu atveju pozityvūs pokyčiai gamtosaugoje nebus įmanomi, kol pasaulio lyderiai nepripažins absoliutaus naujojo solidarumo poreikio, kuris reikalingas ekologinės krizės įveikimui. Beje, ši šventojo Jono Pauliaus II nuoroda yra ypač aktuali prieš gruodį Paryžiuje vyksiančią Jungtinių Tautų rengiamą viršūnių COP 21 konferenciją, kurioje galbūt bus paskutinė galimybė derybomis priimti sprendimus dėl kovos su fatališka klimato kaita. Šventasis Tėvas jau prieš ketvirtį amžiaus pranašiškai aiškino, kad darnūs santykiai su kūrinija apima daugybę konkrečių socialinių problemų sprendimų, kurių nepaisymas ne tik neša žalą aplinkai, bet ir reiškia panieką žmogaus orumui ir gyvybei. Čia kalbama apie neleistiną eksperimentavimą su žmogaus gyvybės ištakomis, embrionais, jų naikinimą vardan kažkokių abejotinų medicinos ar genetikos interesų, nevaržomą genetinį manipuliavimą, bandymą tokiu būdu dirbtinai kurti pagerintas augalų ir gyvūnų rūšis siekiant pelno, nepaisant galimos žalos sveikatai. Kitas aktualus gamtos aplinkos ir žmogaus išnaudojimo aspektas bei skurdo klausimas yra kaimiškojo gyvenimo naikinimas dėl neteisingo žemės paskirstymo ir struktūrų nebuvimo, nykstant ekonomiškai ir kultūriškai svarbiems vidutinio dydžio ūkiams dėl dirvožemio išsekinimo, miškų naikinimo ir dykviečių plėtros (deforestacija ir desertifikacija). Šv. Pranciškaus įkvėpimas brolybei Nurodęs tuos atvejus, kai vargingos ir užsieniui prasiskolinusios šalys beatodairiškai eikvoja savo gamtos turtus, juos išpardavinėdamos, eksploatuodamos ir negrįžtamai pažeisdamos gamtos pusiausvyrą, popiežius Jonas Paulius II pabrėžtinai perspėja, kad tokie kraštai turi nacionalinę ir tarptautinę atsakomybę ir privalo ieškoti saugių būdų pažangai. Kreipimesi, skirtame 1990 metų Pasaulinei taikos dienai, žinoma, akcentuojama karų bei smurtinių konfliktų nešama žala gamtai. Smerkiamas masinio naikinimo ginklo, ypač cheminio, bakteriologinio, biologinio kaupimas, žinant, kad panaudotas jis gali negrįžtamai pažeisti gamtos pusiausvyrą, sąlygoti įvairių nepagydomų ligų ir epidemijų paplitimą. Šiandien kiekviena globalinio karo forma vestų į didelę ekologinę žalą perspėja Šventasis Tėvas. Bet netgi vietiniai ar regioniniai karai, kaip bebūtų riboti, ne tik naikins žmogiškąją gyvybę ir socialines struktūras, bet pakenks žemei, naikins derlių ir pasėlius, nuodys dirvą ir vandenį. Nukentėjusieji nuo karo priversti kurti naują gyvenimą labai sunkiomis sąlygomis, iškyla tolesnių neramumų pavojus su neigiamomis pasekmėmis gamtos aplinkai. Galiausiai šiuolaikinė visuomenė neras sprendimo ekologinėms problemoms, jeigu su visu rimtumu nekreips dėmesio į būtinumą keisti gyvenimo būdą, mažinti perdėtą vartojimą, stengtis skatinti nuosaikumą ir blaivumą. Jeigu paprastumas, susivaldymas, drausmingumas ir aukos dvasia taps kasdienio gyvenimo dalimi, tuo mažiau žmonių kentės dėl nerūpestingų įpročių pasekmių. Stiprinant ekologinę atsakomybę už save, kitus ir žemę, reikalingas atitinkamas švietimas ir auklėjimas, tačiau jis neturi būti paviršutiniškas, remtis tik kokiais nors sentimentais ar tuščiomis svajonėmis apie grįžimą į prarastą rojų, primityvų gyvenimą, atsisakant šiuolaikinio pasaulio mokslo, technologijos pasiekimų. Čia nereikalingi kokie nors žaliųjų politiniai bei ideologiniai nusistatymai su gamtos sudievinimu, bet tiesiog dvasinis atsivertimas, pripažįstant ligtolinio elgesio bei mentaliteto nuodėmingumą ir moralinę krizę. Tikrajam ekologiniam švietimui ir auklėjimui, kad būtų atstatyta vienybė su Dievu bei su Jo mūsų globai patikėta kūrinija, Bažnyčios ir religinės bendruomenės vaidina svarbų vaidmenį. Tačiau pirmasis auklėtojas yra šeima, kurioje vaikas išmoksta gerbti kaimyną ir mylėti gamtą, aiškina šv. Jonas Paulius II. Baigdamas pareiškimą jis priminė, kad dar savojo pontifikato pradžioje, 1979 metais, paskelbė šv. Pranciškų Asyžietį dangiškuoju visų gamtosaugininkų ir jų darbų globėju (apaštalinis laiškas Inter Sanetos) ir sakė, kad šis šventasis yra tikros ir gilios pagarbos kūrinijai pavyzdys... Kaip vargšų draugas, kurį mylėjo Dievo kūriniai, šventasis Pranciškus pakvietė visą kūriniją gyvūnus, augalus, gamtos jėgas netgi sesę Saulę ir brolį Mėnulį atiduoti pagarbą ir šlovę Viešpačiui, rašė popiežius Jonas Paulius II. Turiu viltį, kad toks šventojo Pranciškaus įkvėpimas padės mums palaikyti visada gyvą brolybės jausmą su visais tais gerais ir gražiais dalykais, kuriuos visagalis Dievas yra sukūręs. Ir tegul Jis mums nuolat primena mūsų svarbią pareigą juos gerbti ir rūpestingai prižiūrėti šviesoje dar didingesnės ir iškilios brolybės, kuri egzistuoja žmonijos šeimoje. Žmogaus ekologijos samprata Minint 20-ąsias šio šv. Jono Pauliaus II ekologinio dokumento metines, jo įpėdinio popiežiaus Benedikto XVI kreipimasis 2010 metų Pasaulinei taikos dienai Jei nori taikos, saugok kūriniją yra plačiau žinomas ir netgi pelnė jam žaliojo Popiežiaus vardą (vis dėlto 1990-aisiais pasauliui daugiau rūpėjo kiti reikalai, vyko didžiulės politinės permainos,ir gamtosaugai nebebuvo skiriamas toks dėmesys, kaip dabar). Tame laiške plačiai minėdamas savo šventojo pirmtako pastabas popiežius Benediktas XVI pabrėžia, jog dabartinės ekologinės krizės negalima vertinti atskirai nuo kitų su ja susietų klausimų, kadangi ji artimai sujungta su pažangos samprata ir požiūriu į žmogų bei jo santykį su tokiais pat kaip jis ir likusia kūrinija. Dabartinė apgailėtina planetos ekologinė būklė ir žmogaus kultūrinė bei moralinė krizė reikalauja ne tik įžvalgiai peržiūrėti socialinį vystymosi modelį ir iš naujo įvertinti ekonomikos bei jos tikslų prasmę, bet ir grįžti prie kitų vertybių, kurios gali būti tvirtas pamatas šviesesnės ateities kūrimui. Šventasis Tėvas vėlgi akcentuodamas solidarumo tarp kartų svarbą, pabrėžia, kad gamtos išteklių išeikvojimo kaštų nevalia užkrauti ant būsimųjų kartų pečių, kad negalime nekreipti dėmesio į likimą tų, kurie po mūsų ateis gausinti žmonijos šeimos. Dokumente patvirtinama, kad yra neatidėliotina moralinė būtinybė atnaujinti solidarumą tarp dabar gyvenančios kartos žmonių ir tarp besivystančių ir industrinių šalių. Kaip ir jo pirmtakas popiežius Benediktas XVI ragina pripažinti istorinę pramoninių šalių atsakomybę dėl dabartinės ekologinės krizės priežasčių. Tačiau nuo atsakomybės už kūriniją nėra laisvos ir besivystančios šalys, ypač tos, kurios sparčiai vysto pramonę. Todėl jos turi veiksmingai prisidėti prie visos tarptautinės bendrijos pastangų sprendžiant gamtosaugines problemas. Šventasis Tėvas nurodo būtinumą ieškoti tinkamų kaimo plėtros strategijų, kurių dėmesio centre būtų smulkieji ir vidutiniai ūkininkai ir jų šeimos, rengti tinkamas miškininkystės, atliekų šalinimo bei esamos sąveikos tarp klimato kaitos ir kovos su skurdu skatinimo programas. Pabrėždamas Bažnyčios atsakomybę už kūriniją bei pareigą šią atsakomybę išreikšti viešajame gyvenime, popiežius Benediktas XVI primena krikščioniškąjį mokymą, kad ginant žemę, vandenį ir orą, visiems priklausančias Dievo Kūrėjo dovanas nuo sunaikinimo pavojaus, saugoma ir žmonių giminė. Gamtai daroma žala yra artimai susijusi su kultūra, kuri formuoja žmonių gyvenimą ir nereikia norėti, kad jauni žmonės gerbtų aplinką, jei šeima ir visuomenė jiems nepadeda gerbti savęs: gamtos knyga nepakartojama tiek aplinkos, tiek asmeninės, šeimyninės ir visuomeninės etikos atžvilgiu. Ragindamas ugdyti ekologinę atsakomybę, Šventasis Tėvas įveda žmogaus ekologijos sampratą, kuri ryžtingai patvirtina tiek žmogiškosios gyvybės kiekviename egzistencijos tarpsnyje neliečiamumą, kiek ir žmogiškojo asmens prigimtinį kilnumą bei nepamainomą šeimos užduotį mokyti artimo meilės ir pagarbos gamtai. Kita vertus, dokumente perspėjama dėl galimų gamtos sudievinimo ideologinių perlenkimų, kadangi teisingas požiūris į žmogaus ir aplinkos santykį neturi skatinti gamtos suabsoliutinimo ir ją laikyti netgi svarbesne už žmogų. Esant tokiam požiūriui į gamtą, de facto neigiama aukštesnė žmogaus (sukurto pagal Dievo paveikslą ir panašumą) tapatybė ir aukštesnis pašaukimas bei skatinamas egalitarinis požiūris į visų gyvųjų būtybių kilnumą. Tuomet, anot popiežiaus Benedikto XVI, atkeliami vartai dar vienam naujajam neopagoniškų atspalvių panteizmui, žmogaus išganymą reginčiam tik pačioje gamtoje, suvoktoje grynai natūralistiniais terminais. Atmesdama tokią religiją be Dievo Bažnyčia kviečia išlaikyti pusiausvyrą ir vadovautis gramatika, pagal kurią Kūrėjas patikėjo žmogui atsakingo kūrinijos sergėtojo ir valdytojo vaidmenį, kuriuo šiam nevalia piktnaudžiauti, bet tuo pat metu jo negalima ir atsisakyti. Nepriimtina ir, žinoma, priešinga sekuliaristinė pozicija, kuri suabsoliutina technologiją ir žmogiškąją galią (žmogus bando užimti Dievo vietą), brutaliai pasikėsindamas ne tik į gamtą su jos tvarka, bet ir į žmogiškąjį kilnumą. Baigdamas kreipimąsi, formaliai skirtą Pasaulinei taikos dienai, ir pabrėždamas, jog kūrinijos išsaugojimas ir taikos įgyvendinimas yra artimai tarpusavyje susiję, nes visiems geros valios žmonėms siekti taikos bus neabejotinai lengviau, kai jie pripažins neišardomą ryšį tarp Dievo, žmogaus ir visos kūrinijos, popiežius Benediktas XVI nurodo, kad ši įpareigojanti užduotis yra iššūkis, kurio privalu iš naujo imtis sutelktomis pastangomis, nes tai Apvaizdos dovanota proga būsimosioms kartoms palikti geresnės ateities perspektyvą. Taigi, popiežius Pranciškus ištikimai žengia savo pirmtakų keliu vystydamas Bažnyčios socialinį mokymą dabartinių gamtosaugos aktualijų kontekste.
© 2015 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |