2015 m. rugsėjo 18 d.    
Nr. 34
(2154)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Gerumo ženklas

Zigmas Tamakauskas

Kardinolas Vincentas Sladkevičius
su jį aplankiusiais
Dainavos poliklinikos vadovais

Greitai teka laiko srovė, vis kasdien tolindama vaikystės dienas, lyg šydu vis daugiau užskleisdama prisiminimus. Tačiau patys ryškiausi lyg saulės šviesos blyksniai vis tiek prasimuša pro tą laiko tėkmės šydą. Vienas iš tokių šviesių prisiminimų – nuo ankstyvos vaikystės dienų artimas bendravimas su Bažnyčia. Augau tikinčių tėvų šeimoje. Mama prieškario Nepriklausomoje Lietuvoje buvo aktyvi pavasarininkė, o tėtė, kaip neseniai sužinojau iš mano gimtojo miesto – Kudirkos Naumiesčio – istorijos tyrinėtojo Romo Treiderio, priklausė Lietuvos šaulių sąjungai. Pakrikštytas buvau Kudirkos Naumiesčio Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčioje, o Pirmąją Komuniją priėmiau Šakių Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje iš kun. Antano Kardausko rankų.

Pokario metais didelę vaikystės dienų palaimą ir džiaugsmą turėjau įsijungęs į didžiulį Kauno Šv. Gertrūdos bažnyčios ministrantų būrį. Vėliau, ją uždarius, aš su savo broliu ir dar keliais ministrantais patarnaudavau šv. Mišioms vadinamojoje Mokinių bažnyčioje, kurioje jas aukodavo ir tuometinis kelių vyskupijų valdytojas kanauninkas Juozapas Stankevičius. Didįjį šios bažnyčios altorių puošė įžymaus dailininko prof. Stasio Ušinsko sukurtas vitražas. Sovietinė valdžia, brutaliai kovodama su mūsų dvasinės kultūros apraiškomis, uždarė ir šią bažnyčią. Su mūsų ministrantų būrio likučiais pasukome link Kauno Arkikatedros Bazilikos. Čia teko patarnauti šv. Mišias aukojusiems žinomiems kunigams: poetui Kazimierui Žitkui-Vincui Stoniui, dainos „Gražių dainelių daug girdėjau“ žodžių autoriui, gilius pėdsakus palikusiam filosofijos mokslo dirvoje greitakalbiam prelatui Pranui Kuraičiui, 1953 metais suimtam ir nuteistam 25 metus kalėti sovietiniame lageryje. Iš buvusių Katedroje kunigų bene ilgiausiai teko bendrauti su kunigu Vincentu Sladkevičiumi. Tad kiek daugiau pamėginsiu praskleisti laiko tėkmės šydą ir žvilgterėti į išlikusių prisiminimų kraitę, susijusią su šiuo žmogumi.


Partizanų ryšininkės netekus

Rugpjūčio 24 dieną į paskutinę kelionę palydėjome Tauro apygardos Žalgirio rinktinės ryšininkę Marytę Naujokienę. Ji gimė 1925 metais Braziūkų kaime, Kauno rajone, buvo Lietuvos patriotė, mylėjusi Dievą, Tėvynę ir jos žmones. Dar būdama jauna, įsijungė į pasipriešinimo kovą prieš okupantus. 1945 metais tapo Žalgirio rinktinės ryšininke slapyvardžiu Akacija, buvo drąsi ir pareiginga. 1945 metais po susišaudymo su NKVD į būrį negrįžus partizanui Vytautui Vaičaičiui Marytė gavo užduotį jį surasti ir rado žuvusį. Ji prižiūrėjo bunkerį, buvusį už Braziūkų, miške prie Garankščių kaimo, kuriame slėpėsi penki partizanai: Jonas Balsys-Aidas, Vytautas Naujūnas-Kariūnas, Vytautas Žemaitis-Šermukšnis, Bronius Petrauskas-Šarūnas, Juozas Gustavas Liogys-Dragūnas (visi jie susisprogdino 1949 m. vasario 10 d. apsupus bunkerį). Atgavus Nepriklausomybę jos iniciatyva pastatytas paminklas prie buvusio bunkerio, šių partizanų žūties vietoje. Marytė buvo areštuota 1951 metų balandį ir ištremta, paleista 1956 metais. Išaugino tris sūnus ir dukrą: Justiną, Vytautą, Alvyrą ir Antaną. Vyriausiasis sūnus Justinas gimė Marijampolės kalėjime. Vaikai sukūrė gražias šeimas, o Marytė sulaukė dešimties anūkų ir penkių proanūkių. M. Naujokienė, kol turėjo jėgų, stengėsi skleisti patriotiškumą jauniems žmonėms ir kasmet rengdavo minėjimus partizanų žūties vietose. Ji visada išpuošdavo partizanų žūties vietas, dažnai kalbėdavo minėjimuose. Tebūnie lengva jai gimtinės žemelė, ramiai teošia jos išpuoselėti šilai.


Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija