|
Pagelbėti vienas kitam atspindėti kūrėją
Kun. Nerijus PIPIRAS
Negera žmogui būti vienam! tokie žodžiai skamba pirmuosiuose Pradžios knygos puslapiuose. Kiekvienas jaučiame, kad tai yra didi tiesa. Rojaus sode gyvendamas žmogus kiekvienai gyvai būtybei davė vardą. Taip užsimezga intymus ir nepakartojamas gyvosios gamtos ir žmogaus santykis. Vadinti vardu pažinti, bendrai būti.
Pirmieji Pradžios knygos puslapiai mums kalba ir apie vieną pirmųjų problemų, su kuria susiduria žmogus. Jis paprasčiausiai neranda sau lygaus pagalbininko. Jis ir toliau lieka vienišas. Gyvoji gamta nėra jam tolygi. Tad ko gi reikia tam neramiajam žmogui, galbūt taip niekada ir neduosiančiam Dievui prideramos ramybės? Apie ką reikėtų kalbėti, matant prieš akis žmogų galbūt savaip mąstantį, sava balso intonacija tariantį žodžius? Ko neturėtume pamiršti, mąstydami apie žmogų, kito žmogaus bendrininką ir pagalbininką?
Nė kiek neabejoju, kad kai kas galbūt šią akimirką atsivers įstatymų rinkinius, ne vienos šalies konstitucijas arba bent jau pasidomės žmogaus teisėmis. Gal neliks užmiršti žmogaus teisių gynėjai. Galbūt daugelis būsime teisūs. Viso to reikia, nes žmogus neišsemiama gelmė, nors ir maža. Kiekvienas žmogus yra sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą. Kiekvienas esame Jo dalelės vienas kitam. Tad tikrai atrasime savo pagalbininką ir bendrininką, atpažinsime jį, jei kitame žmoguje matysime Dievą. Ir patys nepamiršime, jog kažkam mes galime parodyti Dievo veidą. Tik taip mums pavyks prasibrauti nuo instinktų į gyvenimą.
Norisi kviesti, kad tą Dievo veidą vienas kitam atspindėtume kuo autentiškiau. O kaip tai padaryti? Nebijoti pasitikėti ir kelti klausimus taip, kaip juos kelia vaikai. Tik dėmesio centre turi būti Dangaus Karalystė Tai, kur visi būsime viena ir šlovinsime Tą, kuris mums labai daug dovanoja.
Taigi, tiesiog pirmyn į Dievo glėbį, į Jo apkabinimą ir artumą.
© 2015 XXI amžius
|