2015 m. spalio 2 d.    
Nr. 36
(2156)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Pratarmė Arono Gaalo eilėraščių knygai „Užrašas butelyje“

Aleksandra KRIUČKOVA,

Rusijos rašytojų sąjungos ir įvairių visuomeninių organizacijų narė,
įvairių literatūrinių premijų Rusijoje ir užsienyje laureatė

Vengrų poetas Aronas Gaalas

Vengrijos literatūrinis žurnalas „Szozat“
(„Šauksmas“, tiražas 65000 egz.) spausdino
jo redaktoriaus straipsnį apie lietuvių
poetus Salomėją Nėrį, Janiną Degutytę
ir Vytautą Mačernį, o jų eilėraščius
vertė Aronas Gaalas. Galima rasti čia:
www.szozat.org/index.php/
kitekinto/tartalommutato/5477

Aronas Gaalas, Tarptautinio kultūros ir kūrybos fondo „EOS“ prezidentas, „Gyvosios pasaulio literatūros antologojos“ direktorius ir vyriausiasis redaktorius, Tarptautinio poezijos festivalio „Jūra ir žodis“ direktorius, Vengrijos rašytojų sąjungos, XXI amžiaus rašytojų sąjungos narys, poetas, vertėjas, gimė 1952 m. rugsėjo 10 d. Budapešte.

Aronas – vienas iš pačių talentingiausių savo šalies poetų ir nepaprasto likimo žmogus. Ankstyvoje vaikystėje jis labai nustebino savo tėvus, kai pradėjo kalbėti nesuprantama kalba. Tada jo tėvas pasikvietė žinomą kalbininką, o šis išaiškino, kad tai – viena iš mirusių pasaulio kalbų. Kai Aronas mokėsi rašyti, atkakliai stengėsi tai daryti iš dešinės į kairę. Dar nepažinodamas raidžių, jis staiga pradėjo skaityti ir tai darė be klaidų. Būdamas šešerių, Aronas skaitė romanus, vienas jų buvo „Grafas Montekristas“. Būdamas 12 metų, jis skaitė V. Šekspyrą, o būdamas 14 metų perėjo prie Kinijos filosofų knygų. Nuo ankstyvos vaikystės knygos buvo patys mėgstamiausi berniuko žaislai. Jeigu kažkas iš mūsų statė namelius iš kaladėlių, o pilis iš smėlio, tai Aronas statė miestus iš knygų, jas sudėdamas kartu.

Nuo vaikystės Aronas išsiskyrė dideliu jautrumu, matė pilies vaiduoklius, o esant pilnačiai, naktimis miegodamas išeidavo pasivaikščioti. Jis pranešdavo tėvams apie pažįstamų ir artimųjų mirtį, tai tiksliai nujausdamas, nepriklausomai nuo atstumo. Tas nepaprastas dvasinis jautrumas labai ryškus visoje kūryboje.

Aronas Gaalas kilęs iš senos įžymios giminės, kuriai būdingos kelios atšakos: keltų riterių, bavarų ir italų grafų, baronų, vengrų ir alanų muzikantų. Būsimojo poeto mama buvo pianistė, močiutė – dainininkė, senelis grojo smuiku, gal tik tėvas neturėjo tiesioginio ryšio su muzika, nes buvo inžinierius statybininkas, o laisvu nuo darbo metu – fechtuotojas ir boksininkas.

Muzika, apsupusi Aroną nuo vaikystės, negalėjo neturėti įtakos jo poetinei kūrybai – jo eilėraščiai tokie melodingi, kad daugelis tapo dainomis. O dar Aronas – alanų (Vengrijos nacionalinės mažumos) himno, išversto į 18 pasaulio kalbų, autorius.

Nors ir turėdamas elitines šaknis, giminės herbą ir nepaprastai ilgą vardą Chilibis Nuitodis Pavajus Aronas Geiza Bela Gaalas, Aronas visada save laikė POETU, ir tai jam reiškia žymiai daugiau negu visi titulai ir apdovanojimai.

Gaalų giminės namai – viduramžių pilis, kuri, tuo metu, kai gimė Aronas, buvo šeimos užmiesčio rezidencija, gal netgi sodyba, ir galbūt tik karo metais Gaalai gyveno pilyje pastoviai, nes Budapeštą bombarduodavo.

Atėję į valdžią komunistai Arono senelį įkalino, nes jis buvo aristokratas, o pilį, žemes, mišką ir butą Budapešte konfiskavo. Tada jie gyveno mažame komunaliniame bute su kitomis penkiomis šeimomis, o jo virtuvėje stovėjo senovinė skrynia, kuri labai patiko Aronui ir tapo jo mažu nameliu.

Konfiskuotoje pilyje apsigyveno proletariato šeimos, o po daugelio metų, Arono laimei, joje įsikūrė čigonai, nes mokydamasis jaunesnėse klasėse, kelerius metus gyveno kaime šalia čigonų taboro ir nuolat ten bėgdavo pažaisti su čigonų vaikais. Čigonų barono sūnus Rudolfas pamilo berniuką ir pasiūlė atlikti brolybės apeigas, o po to paskelbė Aroną savo kraujo broliu. Nuolat palaikydamas draugiškus santykius, Rudolfas padėjo Aronui susigrąžinti pilį, kai joje jau gyveno čigonai. Nuo 1972 metų Aronas persikraustė į gerokai apgriuvusius ir apvogtus namus ir ėmėsi juos atstatyti ir atkurti. Dar iki pilies konfiskavimo Arono senelis suspėjo brangius interjero daiktus ir baldus bei didžiulės bibliotekos knygas išdalinti draugams ir pažįstamiems laikinai pasaugoti. Susigrąžinus pilį, beveik pusė daiktų ir knygų buvo grąžinta į ankstesnes savo vietas.

Pirmuosius eilėraščius Aronas parašė būdamas 13 metų. Tėvų draugai – įžymūs skulptoriai, dailininkai, aktoriai ir rašytojai – perskaitė jo kūrinius ir nusprendė, kad berniukas taps tikru poetu.

Arono eilėraščiai pirmąkart buvo išspausdi viename iš Budapešto žurnalų, kai poetui sukako 17 metų, bet 1972 metais dėl politinės padėties šalyje Aronas pateko į „juoduosius sąrašus“ ir iki 1987-ųjų cenzūros buvo uždrautas spausdinti.

Kaip ir daugumai poetų Aronui teko dirbti visai ne literatūros srityje – su pagyrimu baigęs universitetą ir įgijęs tarptautinės prekybos specialisto kvalifikaciją jis iki 1990 metų užsiėmė prekyba baldais.

Po politinių permainų Vengrijoje 1989 metais draugai pasiūlė Aronui rimtai užsiimti politika. Būdamas poetas visa širdimi, jis tapo deputatu ir iki 1994 metų buvo atsakingas už kultūros ir švietimo sritis, o nuo1994 iki 2000 metų buvo meras.

Bet poetinė prigimtis buvo stipresnė už norą būti politiku – nuo 2000 metų, atsistatydinęs iš mero posto, Aronas užsiima vien tik literatūra – įkūrė Tarptautinį kultūros ir kūrybos fondą, gavo paramą kasmet vykstančiam tarptautiniam poezijos festivaliui, realizavo projektą „Gyvoji pasaulio literatūros antologoja“ ir daug kitų projektų literatūros srityje, kurie skatina vienytis visų pasaulio šalių poetus ir padeda jiems gyventi užsienyje.

A. Gaalo eilėraščiai išversti į 18 pasaulio kalbų, jo eilėraščių ir prozos knygos buvo įvertintos literatūrinėmis premijomis daugelyje šalių. Aronas moka kelias užsienio kalbas. Verčiant knygą „Užrašas butelyje“ į rusų kalbą, specialiai atsisakyta meninių rimų, kad nenukentėtų originalo prasmė ir kad kiek galima tiksliau pavyktų perteikti visas poeto mintis ir metaforas. Tikimasi, kad skaitytojui patiks knyga, nes kiekvienas iš mūsų, nepriklausomai nuo šalies, kurioje gyvena, išgyvena panašius jausmus ir kartais kaip Aronas samprotauja apie gyvenimo ir mirties prasmę.

 

Arono Gaalo eilėraščiai

 

Puodelis arbatos


Puodelį arbatos išgerkite dabar...
Pasvajokite, kol kvapnūs garų debesys Jus apgaubs,
Visus Rytų aromatus įkvėpkite
Ir negalvokite, neišsigalvokite ateities.
Laiką pamirškite ir apelsinmedžių alėjomis
Bėkite, bėkite kojom basom pirmyn.
Visai nesvarbu, kur kelias Jus veda,
Paprasčiausiai reikia ten BŪTI.

 


Ir dabar kaip vaikystėj...


Ir dabar kaip vaikystėj
Iš nežinomų erdvių į neatrastas driekiasi bėgiai.
Mano stotis dar ir šiandien saugo daugybę paslapčių,
Kurias iki šiol atgabena vagonai iš pasaulių tolimų
labai...


Vyrai ir Moterys vis dar tebelaukia...
Išlydėję mylimuosius, sulaukia vienatvės,
Sutinka pavasarį, išlydi vasarą ir šypsos,
Tačiau jų sielose viešpatauja ruduo, o akyse įsikuria
Žiema...


Keletas vagonų nesustodami
Rieda prošal kaip mėlynas vaiduoklių traukinys,
Kurio aš laukiu nuo vaikystės iki šiol,
Iš kurio dar niekas neišlipo į mano
bežvaigždę naktį.

 


Rugpjūčio vakaras ir naktis


Jūsų šypsenas man primena dabar, rugpjūčio vakarą ir naktį,
Jonvabaliai žolėje ir ant stalo šventinės liepsnelės žvakių.
Jūsų šypsenas man primena rožės, žydinčios tamsiam sode,
Šiąnakt pasipuošusios baltais, gelsvais, raudonais rūbais.
Jūsų šypsenas man primena aukštas dangus virš mūsų,
Kur jūs basi vaikštote nuostabiais žvaigždžių keliais.
Jūsų šypsenas man primena visi nepasakyti žodžiai
Ir eilėraščiai, kurie tyliai kalbasi tarpusavyje sapnuose.

 


Svečiuose pas


Dangaus vartai jau uždaryti –
Dar tebevyksta svečių priėmimas
Salėj... Tavo delne – durų rankena...
Šalta – sukaupi savyje visą drąsą ir...
Įeini, nors nejaukiai jautiesi ir bijai, kad...
Bet viduje jau nieko nėra – išvyko svečiai –
Vidury – didelis stalas, bet... tuščias visai...
Visą maistą suvalgė svečiai –
Tiktai nejaukiai tarp stalo įrankių boluoja
Skeletas
Avinėlio...

 


Auštant


Auštant,

Po žodžių,

Kurių mes jau nebepasakėme

Mūsų Meilės metu,

Aš būsiu tas,

Kuris pasieks tau

Saulę,

Ir prieš jos Auksinį Veidrodį

Šukuosi garbanas savo...

Aš surinksiu rasos lašus iš Sodo,

Ir tu jais nusiprausi...

Kaspinėliu surišiu Spindulius Šviesos

Iš oro,

Ir tu tai apsirengsi...

Ir... SPINDĖK!

Mūsų Meilės metu,

Po žodžių,

Kurių mes jau nebepasakėme

Auštant...

 

P.S. Iki šiol Arono Gaalo (Áron Gaál) kūryba nebuvo versta į lietuvių kalbą.


Vertė Laimutė Debesiūnienė

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija