Malonės laikas grįžti prie Dievo ir laimėti dangų
Mintys į apsireiškimus Medžiugorjėje pažvelgus
Vytautas Antanas Dambrava
Šį kartą, sėsdamas rašyti straipsnį, prisiminiau vaikystės dienų giesmę, kurios aidas dabar pasiekia XXI amžiaus skaitytojų šeimą:
Mes Marijos vaikai,
Kelkim širdis aukštai,
Tegul žydi lelijos
Garbei Marijos...
Tebūnie šie žodžiai ir melodijos aidas mūsų skiriami kūdikėlio Jėzaus Motinai Marijai. Prieš gerą tuziną metų Marijos garbintojas kun. Kęstutis Trimakas mane pakvietė atvykti į Čikagą ir pristatyti lietuviams jo parašytą knygą Aš kviečiu jus apie Marijos apsireiškimus Medžiugorjėje, buvusioje Jugoslavijoje, šešiems Bosnijos ir Hercegovinos vaikams. Kvietimą kalbėti priėmiau, prisimindamas jaunųjų regėtojų tvirtinimą, jog Marija savo planams vykdyti niekados neieško geriausių žmonių; jai reikia tokių, kokie mes esame.
|
Vieno dalyko tau trūksta...
Kun. Nerijus PIPIRAS
Gyvename įdomiais laikais. Nors visada viskas įdomu, tačiau tik šiandien supratau, kad tai aktualu ir man, tiesiog žvelgiančiam į realybę tarsi pro langą, bent širdies gelmėje tikinčiam, kad visi žmonės yra geri. Keistos tokios mintys. Gal pradėjau matyti tikrovę vis realiau. Visgi nenoriu šios diskusijos su pačiu savimi toliau plėtoti. Žvelgdamas pro langą, supratau tai, jog po saule nieko naujo. Tiesiog dauguma tarnauja mažumai ir taip turi būti. Širdies gilumoje norisi protestuoti, tačiau supratau, jog tikrovė yra kitokia, nei dažnai teoriškai įsivaizduoju. Šiandien tiesiog dauguma tarnauja mažumai. Kažkam prireikė bet kokia kaina įsitvirtinti istorijoje kyla karai; kažkam reikia išleisti į apyvartą savo egoizmą žiūrėk, milijonai jau ieško pastogės. Kažkas sumąstė urbanizuoti pasaulį, užantyje palikęs tradicijas, kultūrą ir patį žmogų... Atrodo, jog kuriami šešėliai, kurių pats žmogus bijo, o saugumą, ramų gyvenimą bando nusipirkti už pinigus ir likimus. Bando ne šiaip sau nusipirkti, bet pašalinti bet kokią tariamo ar realaus broko molekulę. Tad ko dar reikia, kad viskas būtų gerai? Ar tas DAR kada nors išnyks? Kažkas daug vilčių ir iliuzijų deda į kosmosą, Mėnulį. Rodos, belieka tik nusipirkti bilietą pirmiausia ekskursijai, o po to gal ir kasdienybei... Net ir kosmosą, Mėnulį stengiamės privatizuoti. Turėdami Mėnulio gabalėlį ir ten galėdami leisti vasaros atostogas, atrodysime mažų mažiausiai originalūs ir nepakartojami. Tačiau ar sustosime ties tuo? Žmogui visada norisi kažko daugiau, jam vis kažko trūksta. Tuomet kaip tas evangelijos žmogus klaupiamės ties Mokytoju ir klausiame: Ką dar turėčiau daryti, kad laimėčiau amžiną gyvenimą, kad jį nusipirkčiau, kad būčiau užsitikrinęs nepraeinantį rytojų?..
|