2015 m. gruodžio 4 d.    
Nr. 45
(2165)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Grūmėsi visa tauta

Šiomis dienomis sukanka 95 metai, kai 1920-aisiais prie Širvintų ir Giedraičių sprendėsi Lietuvos likimas. Po Suvalkų sutarties sulaužymo 15 tūkstančių karių Želigovskio armija, susidedanti iš l-osios lietuvių-gudų divizijos, 13-ojo Vilniaus ulonų pulko, užėmę sostinę Vilnių, toliau puolė šiaures vakarų kryptimi, užėmė trečiąją dalį Lietuvos teritorijos. Lietuvos valstybė atsidūrė ties išnykimo riba. Jaunutei Lietuvos kariuomenei mūšiuose ties Širvintomis ir Giedraičiais puolimą pavyko sustabdyti. Lapkričio 19–21 dienomis lenkai buvo sumušti. Lietuvos kariuomenė pradėjo kontrpuolimą. Kautynių metu pro kairįjį fronto sparną prasiveržė Mstislavo Butkevičiaus kavalerijos brigada, persikėlusi ties Kavarsku per Šventąją, plėšikaudama pasuko į Vidurio lygumą, prie Nevėžio iki Nobelio premijos laureato Česlovo Milošo gimtinės, jo senelių dvaro. Tada šauliai sujudo tartum paliestas bičių avilys. Pirmieji traukiantiems prie Nevėžio krantų pastojo kelią Truskavos šauliai. Iki šio laiko išaiškintos ne visos to įvykio aplinkybės. Skelbiama, kad žuvo du šauliai – Jonas Ambruožas ir Stasys Klimaitis, kurių portretai prieškariu kabėjo Ramygalos progimnazijos salėje. Tačiau vietiniai, tremtinė Vincė Valonienė, kuri parodė žuvusio Jono Ambruožo kapą Truskavos kapinėse, ir karys savanoris Vaclovas Janionis tvirtina, kad lenkų raiteliai kardais sukapojo tris šaulius. Jonas Ambruožas palaidotas Truskavos kapinėse, Stasį Klimaitį išsivežė savieji į Vadoklius, o trečią giminės išsivežė kažkur dar toliau.

Taigi taip Truskavos šauliai apmokėjo už šeimininko atvykimą į savo dvarą. Prieškario šaulys 92 metų Jonas Minkevičius, mokytojavęs šioje apylinkėje, pasakodavo, kaip gyrėsi dvaro tarnai, kad buvo atjojęs šeimininkas su lenkų brigada ir pauliavojęs naktį išjojo atgal. Tikėtina, kad dvaro šeimininkas su brigada buvo kartu atjojęs, nes jo šeima buvo persikėlusi į Vilnių 1920 metais, o būsimasis Nobelio premijos laureatas mokėsi lenkiškoje Zigmanto Augusto gimnazijoje. Kaip ir dauguma dvarininkų, buvo unijinės valstybės šalininkas. Kaip pats laureatas pripažįsta, jo tėvas priklausė POW, buvo kelių inžinierius ir raitelių brigadoje ne eilinis, iš nostalgijos pasukęs į savo dvarą. Iš karo veiksmų žemėlapio matyti, kad lenkų kavalerijos brigada, persikėlusi per Šventąją, neklaidžiojo, vyko prie Nevėžio ir, pasiekusi jo krantus ties Kėdainiais, pasuko tuo pačiu maršrutu atgal. Vijosi juos iš paskos stiprus Dotnuvos Žemės ūkio technikumo šaulių būrys, vadovaujamas V. Ruokio. Grįžtančiai raitelių brigadai ties Troškūnais drįso pastoti kelią 20 šaulių. Po susirėmimo penki šauliai pateko į nelaisvę ir buvo sušaudyti prie vienuolyno sienos. Šaulių drąsą liudija prie sienos esanti atminimo lenta. Tai tiek buvo pralieta lietuviško kraujo. Č. Milošo senelis Eugenijus Edvardas Artūras buvo 1861 metų sukilėlis, priklausė vadovaujantiems sukilėliams, buvo Zigmanto Sierakausko adjutantas. Tada abi tautos siekė laisvės kartu, o tėvui jau lemta būti pilsudskininku, siekti unijinės valstybės, lietuvių tautą paversti Lenkijos vasalu.

Lenkų kavalerijos rotmistras apie susidūrimą su Troškūnų šauliais rašė: „Lapkričio 22 d. po valandą trukusių kautynių su partizanais, gausiai sutelktais Troškūnuose, brigada užėmė miestelį“. Kitas reido dalyvis tvirtino, kad „brigada užėjo gausius šaulių telkinius...(?) Jie apšaudinėjo eskadronus iš miškų pakraščių (...) Šaudė taikliai ir nesidavė lengvai nuvejami. Šaulius rėmė vietos gyventojai (...). Jie buvo krašto gynėjai, o mes – priešiški užpuolikai“. Šaulių priešinimąsi pripažino ir lenkų 13-ojo ulonų pulko mjr. S. Aleksandravičius: „Turėjome nuostolių nuo jų partizanų „šaulių“. Sekė mus iš uždangos, iš miškų pakraščių ar iš už pelkių mus apgaudinėjo. Paimti į nelaisvę su ginklu rankose ir nuteisti sušaudyti neleisdavo sau užrišti akių. Mirdavo drąsiai ir su orumu atiduodami gyvybes atskirumo ir nepriklausomybės idėjai“.

Taigi šauliai netgi priešui paliko gerą tėvynės gynėjų įvaizdį, o mums tai – pamoka, kad armiją lengviau nugalėti negu ginkluotą, sušaulintą tautą.

Šiandien, kai ieškoma sprendimų, kaip galėtume pasipriešinti galimai agresijai, kaip apginkluoti tautą, ir Seime vis dar vyksta debatai, ar suteikti šauliams teisę įsigyti ir laikyti automatinius ginklus, tenka prisiminti tautos istorijos fragmentus, kaip artojai, palikę lauke arklus, šoko su ginklu pasitikti priešą.

Stovėdamas Truskavos kapinėse prie vargano, apsamanojusio, savųjų pastatyto paminklėlio, po kuriuo dūla drąsuolių kaulai, žvelgdamas nuo kapinių aukštumos į automagistralę Via-Baltica, nesibaigiančias mersedesų ir kitų prašmatnių automobilių voras, ties paširdžiais pajunti pakibusį akmenį – šiems didvyriams negrąžinta skola!

Ignas Meškauskas,
ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ kavalierius

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija