Pirmasis puslapis
Atmintis
Bibliotekose
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Mano bendravimas su vyskupu Antanu Deksniu

Danguolė JONAITIENĖ

Vysk. Antanas Deksnys

Tvarkydama paveldėtą savo dėdės poeto, prozininko, dailininko ir kunigo Petro Markevičiaus archyvą, radau jam rašytus vyskupo Antano Deksnio laiškus. Tada pati išdrįsau parašyti jam laišką. Žinojau, kad jis gyvena Vokietijoje, todėl reikėjo gauti jo adresą. Pirmą kartą jam parašiau 1987 metais. Buvo malonu, kai gavau jo atsakymą. Vėliau vysk. A. Deksniui nusiunčiau tris kun. P. Markevičiaus poezijos knygeles, išleistas po jo mirties. Vyskupas vėl susidomėjo ir paskui man daug laiškų parašė. Jie buvo laukiami ir šilti, kad gavusi jaučiausi palaiminta kaip šventėje. Mūsų bendravimas laiškais ilgai tęsėsi. Iš Vokietijos ir Italijos išsiųsti vysk. A. Deksnio laiškai būdavo parašyti ant gražių atvirukų, o įvairiomis progomis rašyti sveikinimai suteikdavo džiaugsmo ir stiprybės (man jau 90 metų!). Vysk. A. Deksnys atsiuntė man net paties šv. popiežiaus Jono Pauliaus II jam užrašytų atvirukų, kuriuose buvo ne tik Šventojo Tėvo portretai, bet ir įvairūs šventi paveikslėliai. Popiežius vysk. A. Deksnį pasveikindavo su Šv. Velykomis (vyskupas man atsiuntė 1981 metais Šventojo Tėvo jam siųstą atviruką su kitoje pusėje esančiu jo paties įrašu). Vysk. A. Deksnys man atsiuntė ir popiežiaus Pauliaus VI 1969 metais jam siųstą sveikinimą tapus vyskupu. Paskutinis vyskupo rašytas laiškas man atėjo jo adresuotas 1992 m. gruodžio 12 d. data. 1993 metais vyskupas susirgo ir po ligos komplikacijų negalėjo skaityti ir rašyti. Jis galėjo tik kalbėti ir vaikščioti. Mudviejų ryšys vis tiek nenutrūko – mano vyskupui rašytus laiškus jam perskaitydavo prel. Paulius Jatulis, buvęs vyskupo sekretoriumi, o Jo Ekscelencijos atsakymus man irgi jis parašydavo. Deja, 1995 m. balandžio 24 d. prel. P. Jatulis staiga mirė. Tada kitas vysk. A. Deksnio sekretorius kun. Domininkas Valentis atsiuntė man informaciją apie prel. P. Jatulio mirtį ir nekrologą. Po prel. P. Jatulio mirties ryšys su vysk. A. Deksniu nenutrūko. Jį savo tarpininkavimu padėjo palaikyti kun. D. Valentis. Ir štai 1999 m. gegužės 19 d. gavau jo atsiųstą liūdną žinią, kad Vokietijoje, Bad Viorishofene, gegužės 5 dieną vysk. A. Deksnys mirė.

Praeities atspindžiai

Artėjant vienai ar kitai istorinei valstybės datai, nejučiomis prisimeni jaunystės laikus. Viskas tada rodėsi nušviesta naivaus tikėjimo sulaukti kitokios, laisvos Lietuvos. Mūsų jaunatviškas idealizmas liejosi per kraštus. Ieškojome kelių ir būdų, kaip pasitarnauti savo Tėvynei, kad sulauktume geresnių dienų, kaip sakė vienas poetas. Mylėti savo Tėvynę ar nemylėti, toks klausimas nekilo. Tai buvo taip natūralu, kaip kvėpuoti gal dėl to, kad mes buvome kilę iš „blogų“ šeimų, kuriose Lietuvos praeitis niekada nebuvo pamiršta. Tai ir žadino mūsų viltį svajoti apie kitokią Lietuvą, nei ji buvo tada, pokario metais. Beje, mums teko laimė bendrauti su pedagogais  – tikrais  tėvynės patriotais, prieškario Lietuvos inteligentais. Jautėme nebylų pedagogų pritarimą. Nenorėjome (ir negalėjome) jaustis bejėgiais sraigteliais žmogaus dvasią naikinančioje sovietinėje mėsmalėje. Slėgė totalinis sekimas, skundimai, išdavystės, nuolatinė baimės atmosfera. Sovietmečiu gyvenome tarsi svetimą, ne savo gyvenimą. Norėjosi išsivaduoti iš visa persmelkiančio dvasinio bukumo.

Marija mus glaudžia ir myli

Vienas pažįstamas kunigas (su juo jau senokai bendraujame) padovanojo man Lurdo Švč. Mergelės Marijos paveikslėlį su Jos medalikėliu. Paklausus, už ką man ši dovana, šis atsakė: „Kitoje šio paveikslėlio pusėje yra maldelė. Ją kasdien atidžiai perskaityk“. Persižegnojęs, pabučiavęs paveikslėlį ir medalikėlį, padėkojau šiam nuoširdumu spindinčiam kunigui. Parėjęs namo, atidžiai perskaičiau paveikslėlyje esančius žodžius: „Švenčiausioji Mergele, Lurdo Marija, nukreipk gerumo žvilgsnį į tuos, kurie kenčia, kurie kovoja su sunkumais, pasigailėk širdies vienatvės, suteik mums stiprybės, sveikatos ir pasisekimo sunkesniuose gyvenimo keliuose. Amen“. Perskaitęs šią maldelę ir ją giliai apmąstęs, pagalvojau apie savo nelengvas gyvenimo dienas, vienatvę, sutrikusį širdies darbą bei apie kitus pasitaikančius sunkumus mano gyvenimo kelyje ir nė nepajutau, kaip šį man padovanotą paveikslėlį ir medalikėlį, su ašaromis akyse priglaudžiau prie krūtinės, prie savo nesveikuojančios širdies... Pajutau nusiraminimą ir viltį, jog Stebuklingoji Lurdo Dievo Motinėlė man padės. Net širdies ritmas pagerėjo. Dabar aš kasdien kalbu šią maldelę, mąstau, šnekuosi su mus visus globojančia Dievo Motinėle, o paveikslėlį su medalikėliu kasdien nešioju kišenėje prie širdies... Su kiekvienu širdies tvinksiu jaučiu, kad Marija mane glaudžia ir myli...

Ekspedicija – atradimai ir praradimai

Nacionalinė ekspedicija „Nemunu per Lietuvą“ išplaukia iš Kauno Ričardo Šaknio nuotrauka

Per LRT visą rudenį rodyta nacionalinė ekspedicija „Nemunu per Lietuvą“. Ką pamatėme, viskas buvo įdomu, svarbu ir naudinga. Tai – ir brolių Juškų muziejus Vilkijoje, ir panemunių žmonės, jų vaišingumo ypatumai, o svečių priėmimas dar labiau paryškino kiekvieno krašto savitumą. Daugelį turėjo sujaudinti sutiktuvės Bitėnuose, kur pasipuošę tautiniais rūbais ekspedicijos laukė Mažosios Lietuvos atstovai, o mažoji pasakotoja gražia vietine tarme ir sužavėjo, ir parodė, kad jaunoji karta teikia daug vilčių. O ką ir bekalbėti apie nuostabius, tiesiog pasakiškus panemunių gamtos vaizdus. Sunku patikėti, kad gyvename tokiame gražiame ir mielame krašte, o pirmaujame emigrantų skaičiumi.

Kaip saulėtą dieną pasitaiko debesėlių, jų matėsi ir šioje gražioje, spalvingoje ir žymių žmonių nestokojančioje ekspedicijoje. Vieną dieną lyg perkūnas iš giedro dangaus driokstelėjo žinia. Tai įvyko rugsėjo 29 dieną, kai televizijos laidoje išgirdome, kad Suvalkijoje „iš principo spaudos draudimo tai nebuvo“, taigi nedraudė ir lotyniško raidyno.

Atsinaujinimo ir tobulumo troškulio vedami

Pasvalio dekanato maldininkų grupė prie Krekenavos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bazilikos. Centre – sesuo Loreta

Pasvalio dekanato gyvojo rožinio maldininkai bei Lietuvos katalikių moterų sąjungos Pasvalio Katalikių moterų draugijos narės spalį dalyvavo Panevėžio vyskupijos Krekenavos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų Mažosios Bazilikos atlaidų iškilmėje ir kartu su visais maldininkais paminėjo Bažnyčios mokytojos šv. Jėzaus Teresės Avilietės 500 metų jubiliejų. Šia kelione pasirūpino geradaris ūkininkas iš Girsūdų Petras Karoblis. Vykome su malda ir pakilia nuotaika. Krekenava mus pasitiko gražiu gamtovaizdžiu, remontuojamu tiltu bei ant kalno stovinčia puošmena – Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bazilika. Mintimis, giesme bei poezija mes tarsi pasitikome čia bevaikščiojantį, o gal sėdintį ant suolelio ant Nevėžio upės kranto tautos dainių, kunigą Joną Mačiulį-Maironį.

Maldų ir darbų dienos

Kun. Antano Ivanausko kapas nuolat puošiamas gėlėmis

Šilalės Šv. Pranciškaus Asyžiečio parapijos tikintieji, vadovaujant klebonui kan. dr. Algiui Genučiui, padedant jo pagalbininkams vikarams Mindaugui Aleknai ir Vaidotui Vitei, spalio ir lapkričio mėnesiais galėjo pasidžiaugti įvairiais renginiais bažnyčioje. Darniai giedojo Šilalės parapijos choras, vadovaujamas vargonininko Antano Kazlausko. Spalio vakarais, po vakarinių pamaldų, buvo kalbamas Rožinis, čia kartu su suaugusiais buvo ir jaunimas. Parapijos Marijos legionas kartu su kunigais lankė Šilalės ligoninėje besigydančius ligonius. Kunigai klausė išpažinčių, o legionieriai kartu su ligoniais meldėsi, juos guodė, ramino, kvietė pasitikėti Dievu.

Visų Šventųjų šventės vakarą vyko gedulinės pamaldos už mirusiuosius. Vėlinių Oktavoje aukotos šv. Mišios už mirusiuosius, pasimelsta prie šventoriuje palaidotų kunigų kapų ir Šilalės kapinėse. Lapkričio 15-ąją paminėtos 14 metų Šilalėje klebonavusio kun. Antano Ivanausko (1921 09 20–1946 03 17–2005 11 22) 10-osios mirties metinės. Kun. A. Ivanauskas daug vargęs ir kentėjęs tremtyje, tolimame Sibire, giliose ir tvankiose Intos šachtose kasęs akmens anglį ir vos nežuvęs, bet Dievo Apvaizdos dėka vėl sugrįžęs į Lietuvą tęsė kunigystę Kaliningrado, Kretingos, Mosėdžio, Kulių, Rietavo ir Spraudės parapijose. Su šilališkiais bendravęs 14 metų kun. A. Ivanauskas atgulė amžinam poilsiui Šilalės bažnyčios šventoriuje. Pasimelsta už mažutėlius vaikelius (taip jis juos vadino) mylėjusį kun. A. Ivanauską, ne tik jam skirtose šv. Mišiose, bet ir prie jo kapo. Jo pagerbime dalyvavo jo giminaičiai, bičiuliai, nemažai šilališkių, o bažnyčios choras pagiedojo giesmę „Viešpaties angelas“.

Tegul visi bus viena

Akmenės parapijoje tradicija tapo išvykos į didžiuosius Žemaičių Kalvarijos, Šiluvos, o vėlyvą rudenį – į Vilniaus Švč. Mergelės Marijos, Aušros Vartų Gailestingumo Motinos, atlaidus. Ir šiemet lapkričio 19-ąją akmeniškiai praleido piligriminėje kelionėje. Prie jų prisijungė būrelis Viekšnių, Mažeikių, Naujosios Akmenės parapijų žmonių. Nuo ankstyvo ryto pliaupęs lietus nesiliovė visą dieną, tik tarpais pereidavo į smulkią dulksną ir merkė visus kiaurai, bet tai netrukdė tiems, kurie buvo pasiryžę ieškoti šviesos, dvasios atgaivos, melsdamiesi prie Aušros Vartų Dievo Motinos paveikslo, dalyvaudami šv. Mišiose Šv. Teresės bažnyčioje.

Po šv. Mišių dar liko laiko aplankyti keletą sakralių sostinės vietų. Ir čia tarsi stebuklas, atsiųstas iš dangaus, mums buvo daktarė Aldona Vasiliauskienė. Ją mūsų klebonas kan. Egidijus Zulcas sutiko atsitiktinai ir pasiteiravo apie Švč. Trejybės bažnyčią, apie prieš savaitę ten atgabentas šv. Juozapato relikvijas. Gerbiama daktarė ne tik patarė, kaip ten patekti, bet pati pasisiūlė visus palydėti į vadinamąją tėvų Bazilijonų bažnyčią, papasakoti apie ją ir šventąjį Juozapatą, įkūrusį Šv. Bazilijaus vienuolių ordiną (vyrų ir moterų) Vilniuje. Tai – vienintelis ordinas, įkurtas Lietuvoje. Vėliau, XVIII amžiuje, šie vienuoliai įsikūrė ir prie Dubysos Padubysyje. Šis mažutis miestelis netoli Šiaulių nuo tada vienuolių garbei vadinamas Bazilionais.