2016 m. sausio 22 d.    
Nr. 3
(2171)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Kartu garsinti Viešpaties darbus

Latvijos krikščionių parengta maldų už Kristaus išpažinėjų vienybę savaitės medžiaga

Mindaugas Buika

Šv. Meinhardo laikų krikštykla,
esanti Rygos liuteronų katedroje

Rygos katalikų arkivyskupas
Zbignevas Stankevičius

Rygos liuteronų arkivyskupas
Janis Vanagas

Rygos metropolitas
Aleksandras Kudriašovas

Latvijos prezidentas Raimondas
Vėjuonis (Raimonds Vējonis)
su šalies stačiatikių hierarchais
Rygos metropolitu Aleksandru
(Kudriašovu) ir Daugpilio
vyskupu Aleksandru (Matrioninu),
kuriuos aplankė per Kalėdas

Sovietų kankinys latvių katalikų
vyskupas Boleslovas Sloskanas

Vyskupo Boleslovo Sloskano
muziejuje patalpinti Latvijos visų
krikščionių kankinystės liudijimai

Šv. Meinhardo XII amžiuje
statytos bažnyčios likučiai

Bent vieną kartą per metus visi pasaulio krikščionys ypatingai prisimena gilią evangelizacinę prasmę turinčią ant kryžiaus kentėjusio Jėzaus maldą dangiškajam Tėvui už savo mokinius: „Tegul visi bus viena... kad pasaulis įtikėtų“ (Jn 17, 21). Šiame Viešpaties bendrystės siekyje tradiciškai jau daugiau nei šimtą metų (nuo 1908-ųjų), žymaus ekumenisto JAV anglikonų (vėliau atsivertusio į katalikybę) dvasininko Polo Vatsono (Paul Watson) iniciatyva sausį daugelyje konfesijų švenčiama Maldų už krikščionių vienybę savaitė (oktava). Ji vyksta nuo sausio 18 iki 25 dienos, nuo apaštalo šv. Petro išpažinimo (Katalikų Bažnyčioje – šv. Petro sosto šventė, dabar turinti kitą datą) iki liturginio apaštalo šv. Pauliaus atsivertimo minėjimo. Šią gražią iniciatyvą  pačioje jos pradžioje palaimino popiežius šv. Pijus X, o jo įpėdinis Benediktas XV paskatino švęsti visoje Katalikų Bažnyčioje.

Krikščionių susiskaldymas nėra natūralus

Gailestingumo metų sausio mėnesio evangelizacinė Popiežiaus Pranciškaus maldos intencija yra labai aiški – prašymas, „kad dialogu ir broliška meile, padedant Šventosios Dvasios malonei, būtų įveiktas krikščionių susiskaldymas“. Šventojo Tėvo maldų intencijas visam pasauliui pranešantis tėvų jėzuitų vadovaujamas Maldos apaštalavimo sąjūdis primena, kad, užbaigdamas pirmąją savo pontifikato metų (2014-ųjų) Maldų už krikščionių vienybę savaitę, Popiežius Pranciškus pabrėžė, kad „mes neturime žiūrėti į susiskaldymus Bažnyčioje, kaip į kažką natūralaus, neišvengiamo ar netgi žmogiško mūsų įvairiopoje buityje“. Susiskaldymai žeidžia Kristaus Kūną, silpnina tą liudijimą, kurį esame pašaukti duoti pasauliui. Taip kalbėdamas popiežius Pranciškus pasirėmė Vatikano II Susirinkimo dekretu „Unitatis Redintegratio“, suvaidinusiu istorinį vaidmenį plėtojant ekumeninį bendradarbiavimą pastaraisiais dešimtmečiais, kuriame pabrėžiama, jog „krikščionių susiskaldymas yra atvirai priešingas Kristaus valiai, piktina pasaulį ir neša žalą sakraliam reikalui skelbti Evangeliją visam pasauliui“. Taigi, visi mes, krikščionys, esame sužeisti tokio susiskaldymo ir turime jausti atsakomybę, kad nebūtų skatinama tokia skandalinga padėtis. Mes turime broliškai su gailestingumu ir atlaidumu žengti kartu kelyje į vienybę, suvokdami, kad šią vienybę gali grąžinti Šventoji Dvasia, gebanti mus suvienyti įveikiant visus mūsų skirtumus. „Viešpats to laukia iš mūsų visų, lydi mus, yra su mumis tame vienybės kelyje“, – sakė Šventasis Tėvas 2014 metų sausio 25 dieną per ekumeninės savaitės užbaigimą Romos Šv. Pauliaus bazilikoje vykusiuose Mišparuose.

Dekrete „Unitatis Redintegratio“, pabrėžiant, kad „maldas už krikščionių vienybę reikia laikyti viso ekumeninio judėjimo siela“ ir kad „šitokios bendros maldos yra veiksminga priemonė išprašyti vienybės malonės“, stiprėjo bendradarbiavimas rengiant ekumeninę savaitę. Prieš 50 metų, pradedant 1966-aisiais, Popiežiškoji krikščionių vienybės taryba ir Pasaulio Bažnyčių taryba, kuriai priklauso ortodoksai ir protestantai, pradėjo kartu rengti Kasmetinių maldų už krikščionių vienybę savaičių temas, tekstus ir apmąstymus. Nuo 1975 metų abipusiu susitarimu tokią ekumeninės oktavos medžiagą patikima rengti kuriai nors nacionalinei krikščionių bendradarbiavimo grupei, veikiančiai gana skirtingomis sąlygomis. Tai matyti ir išvardijant pastarojo penkmečio Maldų už krikščionių vienybę savaitės medžiagos rengėjus: 2010 metais tai buvo Škotijos, 2011 metais – Sirijos, 2012 – Lenkijos, 2013 – Indijos, 2014 – Kanados, 2015 – Brazilijos ekumeninės grupės. Šiemetinės Maldų už krikščionių vienybę savaitės tekstus parengė mūsų kaimynės Latvijos krikščionys. Septynių rengėjų, jaunų liuteronų ir katalikų pasauliečių, grupei vadovavo sostinės Rygos katalikų arkivyskupas Zbignevas Stankevičius. Tekstai su teologine dvasininkų pagalba buvo ruošiami grupės nariams darbuojantis Rygos katalikų kunigų seminarijoje, taigi, jų įnašas yra išskirtinai ryškus.

Ekumeninio bendradarbiavimo patirtis

Konfesinės sudėties atžvilgiu Latvijoje sąlygos ekumeniniam bendradarbiavimui yra išskirtinai palankios. Ši šalis galbūt yra vienintelė Europoje, kurioje nėra dominuojančios Bažnyčios ir kur yra akivaizdi pusiausvyra tarp katalikų, protestantų ir ortodoksų. Štai oficialiais2011 metų statistikos duomenimis, iš visų Latvijos gyventojų 34 proc. buvo liuteronai (700 tūkst., nors, kitais duomenimis, krikštytų tik 250 tūkst.), 25 proc. katalikai (500 tūkst.) ir 19 proc. ortodoksai (370 tūkst. stačiatikių ir 35 tūkst. sentikių).

Likusieji beveik dvidešimties religinių bendruomenių tikintieji (aktyvumu iš jų išsiskiria baptistai) sudaro tik apie 1,5 proc. šalies gyventojų, o 20 proc. skelbiasi netikintys. Latvijoje dedamos pastangos atgaivinti senąjį pagonių tikėjimą (Dievturybos sąjūdis) bei jo tradicijas. Štai dabartinio Latvijos prezidento Raimundo Vėjonio, kurio motina rusė, o tėvas latvis, oficialioje biografijoje rašoma, kad jis – pagonybės išpažinėjas. Kitas ekumeninis iššūkis, kuris atspindi politinę ir etninę šalies situaciją, yra Latvijos Ortodoksų (Stačiatikių) Bažnyčia, kuri turi autonominį statusą, tačiau yra kanoninėje Maskvos patriarchato jurisdikcijoje. Galbūt pirmą kartą per pastaruosius dešimtmečius rengiant tarptautinę Maldų už krikščionių vienybę savaitę nedalyvavo viena iš didžiausių ir seniausių šalies krikščionių bendruomenių – Latvijos ortodoksai. Tiesa, jie etniniu atžvilgiu nėra visai nacionaliniai, kadangi daugiausia priklauso rusų nacionalinei mažumai. Beje, tarpukario nepriklausomoje Latvijoje (iki 1940 metų) šalies ortodoksų dvasiniai vadovai, metropolitai, buvo latvių tautybės ganytojai ir pati Latvijos Ortodoksų Bažnyčia buvo ne Maskvos, bet Konstantinopolio patriarchato kanoninėje priklausomybėje. Šiuo metu yra belikusios tik kelios etninių latvių ortodoksų parapijos, kuriose pamaldos vyksta jų kalba.

Nors dėl panašios situacijos Latvijoje nebuvo sukurta ekumeninė Bažnyčių taryba, kaip yra daugelyje kitų šalių, tačiau tarpkonfesinis krikščionių bendradarbiavimas yra gyvas ir duoda savo vaisius. Maldų už krikščionių vienybę savaitės medžiagoje nurodoma, kad Latvijos katalikų, ortodoksų, liuteronų ir baptistų dvasiniai vadovai skelbia bendrus pareiškimus visuomenei dėl moralės klausimų, gyvybės gynimo ir socialinio teisingumo problemų. Jie susirenka ekumeninėje maldoje minėti svarbiausių valstybinių datų, tokių, kaip Latvijos nepriklausomybės diena, lapkričio 18-oji ir pan. Pagrindinių šalies krikščioniškų Bažnyčių ganytojai kasmet renkasi pasitarimams į Latvijos dvasinių reikalų tarybą, kuriai pirmininkauja pats vyriausybės premjeras. Ekumeniniu sutarimu pateikiama medžiaga tikybos mokymui valstybinėse mokyklose, kuriose konfesinė įvairovė yra didelė. Ypač broliška atmosfera nusistovėjo katalikų ir liuteronų vyskupų santykiuose. Jie reguliariai renkasi kartu šlovinti Dievą ir aptarti šaliai svarbių tiek religinių, tiek ir socialinių klausimų. Tokio broliškumo priežastis gali būti dabartinio Rygos katalikų arkivyskupo konsekracija žymiai didesnėje sostinės liuteronų katedroje, kuri yra pagrindinė šalies krikščionių šventovė. Tas ekumeninis bendravimas ir bendradarbiavimas Latvijoje ryškus parapijų ir kitų bendruomenių lygmenyje, suvokiant, kad tik tokio tarpusavio palaikymo pastangomis įmanoma atsispirti sovietinį ateizmą pakeitusiam ne mažiau agresyviam masoniškam sekuliarizmui. Štai pradedant 2000-aisiais jubiliejiniais metais įvairių konfesijų nariai renkasi į Madonos miestelį kartu minėti Maldų už krikščionių vienybę savaitę, kurios kiekviena diena skiriama vis kitai Bažnyčiai. Ypatingas tokio budrumo patirties rezultatas yra Latvijoje įsteigtos pirmosios ekumeninės koplyčios, kuriose gali melstis skirtingų konfesijų broliai ir seserys. Tokių koplyčių durys būna atviros net naktį ir vyksta ekumeninės maldos budėjimai. Dažnai jų intencijos būna meldimasis už gimusius ir negimusius vaikus, už jų motinas ir pagalbą joms.

Šiemetinės Maldų už krikščionių vienybę savaitės tekstų rengėjai primena, kad dėl ekumeninio bendradarbiavimo Latvijoje susikūrė įvairių konfesijų tikinčiuosius suburiančios maldos, evangelizacinės ir socialinės veiklos grupės, tokios kaip „Chemin Neuf“, „Mėlynasis kryžius“, „Kalnskola“, „Effata“ ir kt. Kartu darbuojamasi kalinių sielovadoje, gydant alkoholikus ir narkomanus vykdant jų reabilitaciją ekumeniniame centre „Betliejaus gailestingumo namai“. Tokioje veikloje didelis dėmesys skiriamas šeimos gyvenimui, kadangi Latvijoje skirtingų konfesijų atstovų santuokos yra gana dažnos, todėl kyla daug klausimų, vykdant bažnytinių sutuoktuvių apeigas, vaikų katechizavimą, sakramentų praktikavimą, dalyvavimą šventadienių pamaldose. Nuo 2006 metų bendradarbiaujant su Rygos savivaldybe, sostinėje kasmet rengiami ekumeniniai šeimų festivaliai ir problemų aptarimai. Ekumeninės grupės rengia krikščioniškas laidas Latvijos radijuje ir televizijoje, o tikinčiųjų liudijimui skiriamas didelis dėmesys. Ryškų ekumeninį bruožą turi Didžiojo penktadienio Kryžiaus kelio procesijos Rygos ir kitų miestų gatvėmis. Išvardydami šiuos pasiekimus Latvijos ekumenistai pripažįsta, kad tokio masinio bendradarbiavimo vis dar nėra ir daug nuveikia entuziastų grupės, o dauguma krikščionių lieka ekumeniniam sąjūdžiui abejingi, pakanka ir priešiškumo didesniam tarpkonfesiniam suartėjimui. Ypač juntamas gilesnio teologinio dialogo stygius bažnytinių komisijų lygyje ir daugiau remiamasi asmenine pažintimi ir draugyste, todėl didesnio ekumeninio įsipareigojimo bei atsakomybės dar reikia siekti. Šiemetinės Maldų už krikščionių vienybę savaitės tekstų parengimas viso pasaulio krikščionims yra didelis pasiekimas, rodantis, kad ekumeninio entuziazmo nedidelėje Baltijos šalyje yra pakankamai daug ir reikia laukti naujų iniciatyvų.

Įpareigojantis Dievo pasirinkimas

Latvijos krikščionys dabartinei ekumeninei maldų oktavai pasiūlė evangelinę temą „Pašaukti garsinti šlovingus Dievo darbus“ pagal ištrauką iš apaštalo šv. Petro pirmojo laiško, kurioje pabrėžiama visuotinė Dievo tautos kunigystė: „Jūs esate išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta, įsigytoji liaudis, pašaukta išgarsinti šlovingus darbus To, kurs pašaukė jus iš tamsybių į savo nuostabią šviesą. Seniau ne tauta, dabar Dievo tauta, seniau neradę gailestingumo, dabar jį atradę“ (1 Pt 2, 9–10). Iš esmės tokia būsena ateina per Krikštą, bendrą visiems krikščionims, kuriame atgimstama iš vandens ir Šventosios Dvasios (plg. Jn 3, 5). Krikšte mes mirštame nuodėmei, kad kartu su Kristumi prisikeltume naujam gyvenimui Dievo malonėje, šį savo tapatumą suvokdami visuose kasdienybės iššūkiuose, teigiama evangelinės temos komentare. Dievo pasirinkimas yra ne tiek privilegija, kiek įpareigojimas: Jis mus padarė šventus, bet ne ta prasme, kad krikščionys būtų labiau vertesni už kitus, o kad įvykdytų tam tikrą užduotį. „Mes esame šventi tiek, kiek esame įsipareigoję Dievo tarnystei, kuri visada turi nešti Jo meilę kitiems žmonėms“, – rašo Latvijos ekumenistai. Pirmiausia tai reiškia užgydymą karų, konfliktų ir papiktinimų padarytų žaizdų kiekvienos šalies, taip pat ir Latvijos praeityje ir dabartyje. „Dievo malonė padeda mums melsti atleidimo už prieštaravimus, kurie kliudo susitaikymui ir dvasiniam išgijimui, kliudo priimti gailestingumą ir augti šventume“, – aiškinama Maldų už krikščionių savaitės temos komentare, kuris atspindi ir dabar švenčiamus Gailestingumo metus. Jame pabrėžiamos tiesos ir vienybės sąsajos aiškinantis tuos klausimus, kurie vis dar skaldo krikščionis. Jie yra pašaukti būti kaip tie Evangelijoje minimi kelyje į Emausą einantys mokiniai (plg Lk 24, 13–17), kurie galiausiai suvokia, kad piligrimystėje kartu su jais eina pats prisikėlęs Jėzus Kristus. Jie turi pripažinti ir ginti neįkainojamą visų žmonių orumą per bendrus socialinius ir karitatyvinius projektus, ypač rūpinantis vargšais, stokojančiais, atsidūrusiais įvairiose priklausomybėse ir kitais atstumtaisiais.

Ekumeninėje medžiagoje primenama garbinga, bet kartu ir dramatiška Latvijos krikščionybės istorija, tiek senoji, tiek ir pastarųjų dešimtmečių, ir ypač sunkaus XX amžiaus. Krikščionybę į šią šalį pirmieji X amžiuje nešė rusų ortodoksų misionieriai iš kaimyninės Pskovo srities. Pagrindinis evangelizavimas Latvijos teritorijoje vyko XII ir XIII amžių sandūroje vokiečių katalikų misionierių dėka, ypač, kai vyskupu buvo konsekruotas šio regiono baltų genčių krikštytojas šv. Meinhardas. Iki šiol Rygos liuteronų katedroje yra saugoma krikštykla iš šv. Meinhardo XII amžiaus pabaigoje statytos pirmosios šventovės ir dabar jos buvimas katedroje šalia sakyklos iškalbingai patvirtina glaudų Krikšto ir Evangelijos skelbimo ryšį. Apie tai kalbėjo ir popiežius Pranciškus sausio 20 dienos bendrojoje audiencijoje pabrėždamas, kad šv. Meinhardo krikštykla nurodo bendrą tikėjimo šaltinį – Krikštą, kurį pripažįsta visi Latvijos krikščionys. Evangelizavimo pradžia šioje šalyje, nepaisant entuziastingų popiežių paskatų, nebuvo lengva. Šv. Meinhardo įpėdinis vyskupas Bertholdas buvo vietinių pagonių nužudytas, o trečiasis vyskupas Albertas, 1201 metais įkūręs Rygos miestą, inicijavo Šiaurės kryžiaus žygį. Su popiežiaus Inocento III pritarimu buvo įsteigtas Kalavijuočių (Kristaus riterių) ordinas, kuris vykdė karinę agresiją prieš vietines gentis bei kaimynines šalis. Jėgos naudojimas, evangelizuojant kuršius, žiemgalius, lyvius, latgalius ir sėlius, buvo liūdnas faktas, nors tenka atsižvelgti į tuometines istorines aplinkybes ir papročius. XVI amžiuje, prasidėjus Reformacijai, ji neišvengiamai palietė ir tuomet vokiečių valdomą Latvijos teritoriją (Livoniją): Ryga tapo vienu pirmųjų miestų, 1515 metais priėmusių Liuterio reformą.Vėlesniais šimtmečiais ši teritorija buvo tapusi tikru karinio ir politinio susirėmimo lauku su atitinkamomis pasekmėmis konfesijoms, kurioms įtakos turėjo vokiečiai, švedai, lenkai, lietuviai ir rusai. Nors latvių tauta formavosi kaip krikščioniška, tačiau pagonybė kai kuriose vietose išsilaikė ilgai, net iki XVII amžiaus, ir jos papročiai išliko liaudiškos kultūros bruožuose kaip tapatumo ženklas pozityviąja prasme.

„Kraujo ekumenizmas“

Naujas istorijos etapas prasidėjo 1918 metais, kai po Pirmojo pasaulinio karo, žlugus Rusijos ir Vokietijos imperijoms, pirmą kartą susikūrė nepriklausoma Latvijos valstybė, kurią sveikino visos joje veikiančios religinės bendruomenės, aktyviai pradėjusios plėtoti savo veiklą. Tačiau trumpą laisvės klestėjimo laikotarpį 1940 metais nutraukė trys viena po kitos sekusios okupacijos su antikrikščioniškomis totalitarinėmis komunizmo ir nacizmo ideologijomis ir valstybinio ateizmo primetimu. Kalbant apie didžiules žmonių aukas, galima priminti, kad per nacių okupaciją buvo visiškai sužlugdyta Latvijos žydų bendruomenė. Karo pabaigoje apie 200 tūkstančių latvių, bėgdami nuo sugrįžtančių sovietų, priverstinai pasitraukė į Vakarus. Dar apie 150 tūkst. gyventojų buvo įsitvirtinusio sovietinio režimo nužudyta arba ištremta į Sibirą. Tuo labai skausmingu laikotarpiu, kuris truko iki pat Sovietų Sąjungos žlugimo ir Latvijos valstybinės nepriklausomybės atstatymo 1990 metais, gimė tai, kas vadinama „kraujo ekumenizmu“. Tai – naujos kentėjusių ir smurtui besipriešinusių krikščioniškų konfesijų bendrystės paieškos, tarpusavio palaikymas ir paguoda. Vėliau Rygoje įsteigtame stalinizmo lagerius iškentėjusio latvių katalikų vyskupo Boleslovo Sloskano muziejuje eksponuojami dokumentuoti Latvijos krikščionių – protestantų, katalikų ir ortodoksų – kankinystės, tremties ir žūties dėl tikėjimo į Jėzų Kristų liudijimai. Jie patvirtina tikrąją kunigystės prasmę, apie kurią kalba apaštalas šv. Petras savo laiške.

Ši bendro tikėjimo, maldos ir giedojimo, įskaitant valstybinį himną, kuris prasideda žodžiais „Dievas telaimina Latviją“, patirtis padėjo ir lemtingųjų 1990 metų išbandymų akimirkomis. Beginkliai krikščionys tuomet statė barikadas Rygos gatvėse ir vienas kitą palaikydami nebijojo sovietinių tankų pavojaus. Žinoma, XX amžiaus ideologinis totalitarizmas, kaip ir dabartinis agresyvus sekuliarizmas daug prisidėjo, kad nemažai žmonių Latvijoje yra nutolę nuo tikėjimo ir jo nepraktikuoja.. Dėl to laisvę atgavusios krikščioniškos Bažnyčios ekumeninėmis pastangomis siekia dvasinio atsinaujinimo naujosios evangelizacijos baruose. „Suvokdamos, kad Kristaus šviesa ir malonė dar nepasiekė visų Latvijos žmonių, jos nori kartu veikti ir melstis, kad istorinės, etninės ir ideologinės žaizdos, vis dar žalojančios Latvijos visuomenės veidą, galutinai būtų išgydytos“, – tvirtina Latvijos ekumeninė grupė parengtoje medžiagoje šiemetinei Maldų už krikščionių vienybę savaitei. Ji primena, kad svetingumo simbolis Latvijoje yra juoda duona ir „žmonėms įsikeliant į naujus namus, draugai kaip palaiminimo ženklą dažnai atneša dovanų duonos kepalą, ant kurio kryžiaus pavidalu pabarstoma druskos“. Pasaulio krikščionys kviečiami atlikti šią labai prasmingą ceremoniją draugiškai bendraujant ir po ekumeninių pamaldų, kad dar labiau juos suartintų.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija