2016 m. vasario 12 d.    
Nr. 6
(2174)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Mirė vienas žymiausių Lietuvos diplomatų Vytautas Antanas Dambrava

Vytautas Antanas Dambrava
Ričardo Šaknio nuotrauka

Eidamas 96 metus vasario 5-ąją Floridoje (JAV) mirė Lietuvos ir JAV diplomatas, žurnalistas, visuomenės veikėjas, teisės mokslų daktaras Vytautas Antanas Dambrava. 1939 metais jis baigė Utenos valstybinę gimnaziją, o 1941 m. birželio 13 d. jo tėvus, tris mažamečius brolius ir seserį rusai ištrėmė į Sibirą. Likęs be šeimos ir namų, įsidarbino Lietuvos sveikatos ministerijos gydymo ir profilaktinių įstaigų valdybos sekretoriumi ir Vilniaus 6-osios infekcinės ligoninės vyr. gydytojo pavaduotoju administracijai. 1942 metais įstojo į Vilniaus muzikos mokyklą, ją baigė 1944-aisiais. Kartu lankė Vilniaus aukštesniąją vaidybos meno studiją. 1943 metais baigė Vilniaus universiteto Teisės fakultetą. 1944 metais pasitraukė į Vakarus. 1945–1948 metais buvo karo pabėgėlių stovyklos Glasenbache (Austrija) lietuvių ir estų bendruomenių komendantas, kultūros ir švietimo reikalų vedėjas, politinio biuletenio „Dienos žinios“ ir žurnalo „Tėvynėn“, leisto Zalcburge, redaktorius. 1948 metais išvyko į JAV, po metų tapo Čikagos lietuvių dienraščio „Draugas“ korespondentu, tarptautinės laisvųjų žurnalistų federacijos veikėju, 1952–1953 metais – generaliniu sekretoriumi, pirmininku. 1951 metais V. A. Dambrava buvo priimtas į JAV Valstybės departamento tarnybą, dirbo radijo stoties „Amerikos balsas“ redakcijoje. Nuo 1969 metų JAV prezidento paskirtas, Senatui pritariant, į nuolatinę karjeros diplomatinę tarnybą. 1980–1985 metais jis buvo Venesuelos lietuvių bendruomenės pirmininkas, nuo 1985-ųjų – garbės pirmininkas. 1986–1990 metais – Lietuvos diplomatijos šefo asmeninis atstovas ir Lietuvos garbės generalinis konsulas Pietų Amerikoje. Nuo 1986 metų – Lietuvių katalikų mokslų akademijos narys; 1988–1990 metais – Pasaulio lietuvių bendruomenės vicepirmininkas. 1992–1999 metais buvo Lietuvos Respublikos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Venesuelai, 1995–1999 metais – Kolumbijai, 1996–1999 metais – Argentinai, nuo 1996-ųjų – Brazilijai, 1997–1999 metais – Urugvajui. 1993–1999 metais buvo specialiųjų misijų ambasadorius Lotynų Amerikai ir Karibų jūros regionui, 1999–2004 metais – Lietuvos Respublikos nepaprastasis ir įgaliotasis ministras Ispanijai, nuo 2001 metų – kartu Marokui ir Andorai. 2004 metais buvo Prezidento atstovas specialiems pavedimams.

Pirmasis faktinis nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos vadovas Vytautas Landsbergis sakė, kad Lietuva neišnaudojo visų V. A. Dambravos gabumų, įsitvirtindama tarptautinėje politikoje ir siekdama energetinės nepriklausomybės. V. Landsbergis pabrėžė V. A. Dambravos iniciatyvas ir sugebėjimus įtvirtinti Lietuvą tarptautiniuose politiniuose ir ekonominiuose, energetiniuose reikaluose, kuriuos gerai suprato ir stengėsi, kad Lietuva greičiau ir anksčiau išeitų į energetinę nepriklausomybę. V. Landsbergis mano, kad V. A. Dambravos įnašas į Lietuvos diplomatiją nėra gerai suvokiamas šalyje ir tam reikia didesnio istorikų susidomėjimo juo, kad „mes visi suvoktume, kokį žmogų Lietuva turėjo“. Diplomatiniuose ir politiniuose sluoksniuose V. A. Dambrava ryšių turėjo dar iki oficialiai jam ateinant į Lietuvos diplomatinę tarnybą. V. Landsbergis sakė pažinojęs V. A. Dambravą nuo jaunystės. Jis padėjo mums išplėsti ryšius į Lotynų Amerikos šalis, o paskui – ir į Ispaniją. V. Landsbergio teigimu, V. A. Dambrava buvo giliai mąstantis ir giliai tikintis žmogus, palikęs tekstų, kuriuos verta pažinti ir studijuoti. Jis galėjo būti didelis mokytojas jauniausiai Lietuvos diplomatų kartai. „Noriu paraginti, kad šie jauni diplomatai atrastų jo raštus ir studijuotų“.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė ir premjeras Algirdas Butkevičius šeštadienį pareiškė užuojautas dėl iškilaus Lietuvos diplomato V. A. Dambravos mirties. Pasak Prezidentės, V. A. Dambrava kolegas ir draugus visada žavėjo savo entuziazmu ir energija bei didžiuliu atsakomybės jausmu. Lietuvos okupacijos metu jo kilni asmenybė tapo neatsiejama Lietuvos įvaizdžio dalimi, ilgametės ir turtingos V. A. Dambravos karjeros metu padėjo žmonėms visame pasaulyje pažinti Lietuvą. „Nepaisydamas priverstinio Tėvynės palikimo, V. A. Dambrava išliko ištikimiausias savo valstybės pilietis, visada garbingai gynęs Lietuvos interesus ir puoselėjęs lietuvybę. Grįžęs į Tėvynę lemiamais valstybės atkūrimo metais V. A. Dambrava atsakingai ėmėsi labai svarbaus Lietuvai diplomatinio darbo, vėl tvirtai gindamas jos interesus. Nenuilstama ir nuoširdi šio Lietuvos diplomato veikla buvo nepakeičiama įtvirtinant mūsų šalį kaip nepriklausomą, saugią, ir gerbiamą valstybę – neatskiriamą Europos ir visos euroatlantinės bendruomenės dalį“, – rašoma šalies vadovės užuojautoje.

Buvęs užsienio reikalų ministras, europarlamentaras Algirdas Saudargas sakė: „Tai – didi asmenybė, kalbant apie jį tinkama sakyti, kad jo šviesi atmintis lieka“. Buvęs ministras paminėjo, kad V. A. Dambrava buvo tikras mokytojas, iš kurio Lietuva mokėsi garbingai ginti savo šalį diplomatinėmis priemonėmis.

„Netekome kilniu atsidavimu Lietuvai pasižymėjusios asmenybės. V. A. Dambravos viso gyvenimo pastangos, patirtis ir aktyvus darbas brėžė Lietuvos diplomatijos raidą, ambasadorius neabejotinai buvo vienas ryškiausių lietuvių politinės kultūros puoselėtojų ir mūsų šalies teisių gynėjų už jos ribų“, – užuojautoje sako premjeras Algirdas Butkevičius. Premjero teigimu, ambasadorius visada liks tikru diplomatijos švyturiu.

„Praradome iškilią asmenybę, profesionalų diplomatą, nuoširdų draugą. Ilgametė V. A. Dambravos veikla ir kova už Lietuvos laisvę, garbingas atstovavimas mūsų šaliai daugelyje užsienio valstybių yra pavyzdys jaunajai diplomatų kartai“, – rašoma užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus užuojautoje.

V. A. Dambrava buvo apdovanotas Gedimino III laipsnio ordinu (1995), Gedimino II laipsnio ordinu (2000), Diplomatijos žvaigžde (2010). 1996 metais jam suteiktas Utenos garbės piliečio vardas.

2015 metų pabaigoje „XXI amžius“ keliuose numeriuose (37, 38, 39, 40, 41) spausdino V. A. Dambravos tekstą „Malonės laikas grįžti prie Dievo ir laimėti dangų. Mintys į apsireiškimus Medžiugorjėje pažvelgus“.

 

Pernai, prieš išvykdamas žiemos metu pailsėti į Floridą, ambasadorius Vytautas Antanas Dambrava telefonu pasiūlė laikraščiui „XXI amžius“ savo mintis apie Švč. Mergelės Marijos apsireiškimus Medžiugorjėje, Bosnijoje. Klausė, ar ilgokas straipsnis patiks skaitytojui, gal bus tuo nepatenkintųjų. Sakiau, kad mūsų skaitytojai yra kultūringi ir tolerantiški, o jo, kaip ambasadoriaus, politiko, žurnalisto, požiūris į Bažnyčios dar nepripažintus apsireiškimus laikraščio skaitytojams tikrai būtų įdomus. Taip „XXI amžiuje“ 2015 metų spalį atsirado per kelis numerius publikuotas V. A. Dambravos straipsnis „Malonės laikas grįžti prie Dievo ir laimėti dangų. Mintys į apsireiškimus Medžiugorjėje pažvelgus“. Kai išleidome pirmąją straipsnio dalį, ambasadorius dėkojo, kad gerai sutvarkėme kai kurias netikslias vietas straipsnyje, pataisėme kai kurias klaidas. Nusiuntėme jam dvi pirmas straipsnio publikacijas. Jis vėl klausė, ar savo ištęstu pasakojimu neįkyrėjo skaitytojams. Sakiau, kad tikrai negirdėjome kokio nors skaitytojų nepasitenkinimo. Ambasadorius apsidžiaugė, kad jam jau po pirmosios straipsnio dalies publikavimo paskambino s. Nijolė Sadūnaitė, padėkojo už įdomias mintis apie Marijos apsireiškimus Medžiugorjėje. Aš dar pridūriau, kad ir vienas mano pažįstamas kilnus teisininkas labai susidomėjęs skaito jo straipsnį, kartu prisimindamas, kokį nepakartojamą įspūdį jam sukėlė Bernardinų bažnyčioje prieš dvejus metus girdėtas kompozitoriaus Jozefo Haidno (Jozeph Haydn) kūrinys „Septyni paskutiniai mūsų Išganytojo žodžiai ant kryžiaus“ (septynios sonatos, skirtos Didžiojo penktadienio liturgijai), kurį atliko Valstybinis Vilniaus orkestras, o V. A. Dambravos tekstą „Septyni Kristaus žodžiai“ tada skaitė aktorius Vytautas V. Rumšas. Muzikos pasaulyje išprususiam teisininkui tai buvo tarsi angelų choro balsai. Apie ambasadorių, jo kūrybą teisininkas pasakė, kad tai – Dvasios gigantas.

Pokalbyje Ambasadorius labai domėjosi „XXI amžiaus“ padėtimi, klausė, kodėl taip atsitinka, kad katalikų bendruomenė, ypač jos vadovai, nekreipia jokio dėmesio į katalikiško laikraščio išlikimą, nesirūpina jo sklaida tarp katalikų. Teko pripažinti, kad išties tikėjomės žymiai daugiau paramos ir supratimo iš kai kurių dvasininkų, kovojusių už katalikų spaudos laisvę sovietų okupacijos metais, netgi kentėjusių Rusijos lageriuose, betgi nieko nepadarysi, kai realybė pasirodo žymiai blogesnė, nei tikiesi iš bendraminčių. Be to, sakiau, kai kurios mažos parapijos šiais laikais yra labai skurdžios, o tikėjimas, pakilęs Atgimimo laikais ir pirmaisiais nepriklausomybės atkūrimo metais, dėl sudėtingų santykių su liberalia visuomene, kuri daro stiprią įtaką ne tik paprastiems tikintiesiems, bet ir kai kuriems dvasininkams, yra labai susilpnėjęs – kai kur į pamaldas ateina tik ant vienos rankos suskaičiuojamas tikinčiųjų skaičius. Ambasadorius žadėjo pasirūpinti parama laikraščiui, kreiptis į hierarchus, aiškindamas, kad būtina nepriklausomoje Lietuvoje išlaikyti bent vieną katalikišką laikraštį, jį visokeriopai remti.

Prieš išvykdamas į JAV V. A. Dambrava dar paskambino ir atsidėkodamas už publikavimą per kitus žmones perdavė auką laikraščiui, pažadėjo grįžęs susitikti ir duoti interviu „XXI amžiui“. Deja, tai buvo paskutiniai Ambasadoriaus žodžiai.

P.S. Jau 2005 metais švenčiant Šv. Juozapo iškilmes Alytaus Šv. Angelų Sargų bažnyčioje koncertavo Valstybinis Vilniaus kvartetas: Audronė Vainiūnaitė, Artūras Šilalė, Girdutis Jakaitis, Augustinas Vasiliauskas. Bažnyčioje skambėjo virtuoziškai atliekamos kompozitoriaus J. Haidno sonatos, klebonas kun. Arūnas Užupis skaitė tekstą iš V. A. Dambravos knygelės „Septyni žodžiai“. Klausytojų širdis virpino įtaigiai pateikta Išganytojo prikalimo prie kryžiaus septyniomis vinimis istorija.

2005 m. liepos 11 d. Valstybinėje Vilniaus filharmonijoje Valstybinis Vilniaus kvartetas atliko J. Haidno kūrinį „Septyni paskutiniai mūsų Išganytojo žodžiai ant kryžiaus“, o tekstą šįkart skaitė „Septynių žodžių“ autorius V. A. Dambrava.

2011 m. balandžio 3 d. Gargždų festivalyje Gargždų Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje koncerte „Velykų belaukiant...“ skambėjo ypatingas sakralinis kūrinys: Valstybinis Vilniaus kvartetas atliko J. Haidno septynias sonatas styginių kvartetui „Septyni paskutiniai mūsų Išganytojo žodžiai ant kryžiaus“, kurį atliko vėlgi Valstybinis Vilniaus kvartetas. Klausytojai išgirdo ir tekstą, skaitomą iš V. A. Dambravos knygelės „Septyni žodžiai“.

Edvardas Šiugžda

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija