2016 m. vasario 12 d.    
Nr. 6
(2174)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Mes mylime Lietuvą

Vytautas NARAŠKEVIČIUS

Tėvynei niekas neprilygsta. Normalus žmogus buvo, yra ir bus patriotas. Patriotizmas – ne jausmas, o Tikėjimas. Žmogus be tikėjimo yra niekas.

Kol gerbiu save, kol pasitikiu savimi, aš tikiu Lietuva, jos atkakliais ir kantriais žmonėmis. Mums Lietuva – Pažadėtoji žemė – rūtų, dainų ir pasakų rojus, Vyčio ir Rūpintojėlio šalis.

Šeima – meilės citadelė – stovi kultūringojo pasaulio priešaky. Pasaulis susideda iš šeimų. Tėvynės meilė – kaip meilė tarp šeimos narių. Aš šlovinu lietuvišką šeimą. Tai ji, kai viskas buvo prarasta, išlaikė, apgynė mūsų gyvastį – seniausią Europos kalbą, sanskrito motiną; tai ji, o ne raštai išmokė ir nepamiršo šimtų tūkstančių artojų dainų.

Tautos – Dievo gėlės. Jų įvairovė – gražiausias Dievo sukurto pasaulio ypatumas, Jo dosnumo pasireiškimas. Tauta yra dvasinių jėgų srovė iš praeities, per dabartį srūvanti į ateitį. Tauta – ne minia, ne masė, o laisvų, mąstančių žmonių bendrija, atsirandanti tautinei savimonei susiformavus. Tautybė yra natūrali, gyva istorinė jėga. Be tautybės žmogus yra sutrikęs, pražuvęs tamsėjančiame laike, svetimoje, priešiškoje erdvėje. Kiekviena tauta turi savo dvasią ir kultūrą, savitą mąstymo ir veikimo būdą. Marga mūsų tauta. Yra, kas ją gina, yra ir ją išduodančių. Mūsų mažai, bet mes – lietuviai, todėl esame kiekvienas brangus ir labai reikalingas. Tauta tobulėja per individą, o individas – per tautą. Per ją žmogus duoda signalą žmonijai, krauna savo kraitį amžinybei. Tauta negali būti didi, jei neturi jai ištikimų didžių asmenybių – menininkų, mokslininkų.

Tautiškumas yra tai, ką mums Dievas skyrė veikti, atlikti viso pasaulio akivaizdoje.

Patriotizmas – ypatingi santykiai su praeitimi. Gražesnė už pasaką lietuvių istorija skelbia, kokia žūtbūtinė yra mūsų tautos kova už laisvę.

Pavergėjams mes nereikalingi. Reikalinga Lietuva ir jos dvasios lobiai. Mūsų motina Tėvynė nelaiminga, septyniais kalavijais perverta širdimi; buvo periodiškai okupantų apiplėšiama, niokojama, prievartaujama. Kas savo motinos nemyli, nieko negali mylėti.

Amžinosios Nemuno šalies vertybės yra dvasinės: kalba, daina, M. K. Čiurlionio menas, visų gražiausi pasaulio kryžiai. Lyriškas yra Lietuvos peizažas, lyriška kalba, daina, menas, prislopintos spalvos, kuklių ir drovių žmonių būdas. Lyrikoje mes stipriausi ir ja galime praturtinti kitus.

Žlugtume atsisakę savo misijos, laisvės siekio. Kas nepriklauso Tėvynei, tas nepriklauso ir žmonijai. Kas atsisako savo Tėvynės, tas atsisako ir savo sąžinės. Ar nematėte, kokie liūdni nutautėjusių žmonių veidai? Tauta yra žuvusi, jei pati savęs išsižada. Jokios kitos pajėgos tautos sužlugdyti negali. Tautiškumas buvo ir lieka valstybių formavimo pagrindas. „Valstybė – Tautos namai. Be valstybės žmonijos gyvenimas neįmanomas“ (Pitagoras). Valstybė – aukščiausia žmonių bendravimo forma (Aristotelis). Kaip sakė Vytautas Didysis, neleisk pažeminti Lietuvos.

Tegul dvasios galias stiprina visų brangiausios spalvos: geltona – saulės, šviesos, Tikėjimo, Dievo Tėvo spalva; žalia – ištikimybės, augalijos, vilties, Šv. Dvasios spalva; raudona – meilės, gyvybės, kraujo, kovos, kančios, Jėzaus Kristaus spalva. Mūsų Trispalvei lemta išreikšti ryškias visos planetos lemtingų kelionių spalvas.


Žemės kelių spalvos

Akis atmerkim, žmonės kuklūs,

Mums Dievo dovana, Tikėjimo,

Vilties ir Meilės stebuklu,

Pakyla Lietuvos Trispalvė.


Akimirka su Amžinuoju –

Nenusivylėme, kovojom.

Tikėjimu, Viltim ir Meile

Apgynėm Lietuvos Trispalvę.


Svarbiausios dvasinės vertybės

Paskatins siekti Tobulybės,

Tikėjimo, Vilties ir Meilės

Nežeminti pagiežos salvėm.


Tegul visi laisvieji žino:

Mums Dievo dovana – likimas

Tikėjimu, Viltim ir Meile

Išaukštint Lietuvos Trispalvę.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija