2016 m. vasario 12 d.    
Nr. 6
(2174)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Kunigai kviesti nebijoti nuodėmklausio tarnystės

Sausio 6 dieną Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarijoje vyko Vilniaus arkivyskupijos sielovadoje besidarbuojančių kunigų susirinkimas, prasidėjęs Dienine liturgine malda. Gailestingumo metų proga regioninis „Opus Dei“ prelatūros vikaras Baltijos šalims mons. dr. Andres Lavin komentavo 2011 m. kovo 9 d. Dvasininkijos kongregacijos dokumentą kaip pagalbinę priemonę nuodėmklausiams ir dvasiniams vadovams „Kunigas – dieviškojo gailestingumo tarnautojas“. Remdamasis dokumentu prelegentas sakė, kad kunigas – dieviškojo gailestingumo instrumentas, atspindintis gailestingą Kristaus veidą. Kunigas turi būti prieinamas žmonėms, neatstumti ir bet kokiomis aplinkybėmis būti pasirengęs klausyti išpažinties. Ši tarnystė teikia džiaugsmą kunigui, nes per ją siela sugrąžinama Dievui, paliudijama, kad kiekvienas, net ir labiausiai sužeistas, yra mylimas, svarbus ir reikalingas. Nuodėmklausys turėtų taip kalbėti penitentui, kaip norėtų, kad su juo būtų kalbama. Klausant išpažinties, svarbu nepristigti kantrybės, švelnumo ir mandagumo. Per nuodėmklausį pats Kristus klausia, pataria, atleidžia. Tai liudija ir šv. Faustinos patirtis, kai ji eidavo išpažinties. Kunigui patariama melstis prieš einant klausyti išpažinčių, prašyti Šventosios Dvasios šviesos. Ypač melstis reikia ir klausant sunkių situacijų. Svarbu kviesti žmones neskubėti, mąstyti ir patiems uoliau melstis. Atgailas reikėtų skirti tokias, kurias būtų lengva atlikti. Patartina sekti ir Arso klebono pavyzdžiu, kuris pats atgailaudavo už savo penitentus. Kunigas turi išsaugoti ištikimybę Bažnyčios doktrinai, jautriai, taktiškai pasakyti, jeigu neįmanoma duoti išrišimo, duoti vilties ženklų, tartis dėl kito konkretaus susitikimo. Reikalinga, kad pats žmogus norėtų keisti situaciją. Nėra nuodėmės, kurios nebūtų galima įveikti padedant Dievo malonei. Kai žmogaus valia silpna, jis nežino, jam neaišku, pakanka žadinti troškimą keistis, norą išeiti iš situacijos. Atgailos sakramentas skirtas ne tik nuodėmėms atleisti, bet tai yra laikas atverti žmogui naujas jo šventumo siekio perspektyvas, nes tai – krikščioniškos tapatybės dalis. Juk kiekvienas žmogus pašauktas vis panašėti į Kristų. Krikščionio pašaukimas – būti šventu ten, kur jis yra. Kunigas tepataria žmonėms dažniau eiti išpažinties, ugdyti sąžinę, teikia dvasinio gyvenimo gaires. Išpažinties metu gera proga atlikti ir dvasinio vadovavimo tarnystę. Kai kurie nuodėmklausio patarimai penitentui gali padėti rinktis ir nušviesti visą gyvenimo kelią. Dvasinis vadovavimas nėra konsultavimas bažnytinės doktrinos klausimais, o gyvo santykio su Kristumi ugdymas, atvirumo ir vienybės su dangiškuoju Tėvu puoselėjimas. Nuodėmklausio pastangos, pasiaukojimas dažnai ir ilgai laukiant penitentų duos vaisių. Tai – iškalbingas ženklas, kad ir Kristus laukia žmonių, juos pasitinka ir atleidžia. Po išpažinties reikalinga melstis už tuos, kurie šventė šį sakramentą, ir taip žmones lydėti jų gyvenimo kelionėje.

Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas kvietė kunigus nebijoti nuodėmklausio tarnystės, uoliau laukti žmonių klausykloje. Patirtis rodo, kad tuomet, kai kunigas laukia ateinančių žmonių, ilgainiui atsiranda daugiau penitentų. Daugiau išpažinčių – sąmoningesnis krikščionių tikėjimas, daugiau pašaukimų. Atgailų įvairovė turėtų būti didesnė, ne tik maldos, bet ir gailestingumo darbai, tarnystė kitiems. Arkivyskupas kvietė kunigus aktyviau jungtis į Gailestingumo jubiliejui skirtų bažnyčių vykdomą nuodėmklausių tarnystę, iš anksto registruotis ir uoliai atlikti šią užduotį. Kviečiami ne tik dieceziniai kunigai, bet ir arkivyskupijoje reziduojantys kunigai vienuoliai. Svarbu žmonėms sudaryti tinkamas sąlygas, kad jie galėtų susitaikyti su Dievu, pažadintų savyje norą keistis ir nustatytose šventovėse galėtų pelnyti atlaidus.

Arkivyskupas kartu kvietė atkreipti dėmesį į „Caritas“ darbus parapijose. Svarbu ne tiek vykdomos didelės programos, bet atvirumas bendravimui. Vykdomi gailestingumo darbai – realūs ženklai apie parapiją, jei jų nėra, vadinasi kažkas ne taip. Kunigas gali telkti žmones, žadinti iniciatyvas, palaikyti kontaktus, kartu su parapijiečiais svarstyti, ką galima nuveikti ten, kur gyvename.

Pagal vilnensis.lt

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija