Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Reklamos kaina - tik 0,30 € + PVM

Pageidaujančius prašome kreiptis į Redakciją

Vieningas Evangelijos liudijimas

Apie bendrą Popiežiaus ir Maskvos patriarcho deklaraciją

Mindaugas Buika

Popiežius Pranciškus ir patriarchas Kirilas bei prie susitikimo Havanoje ir bendro dokumento rengimo daugiausiai prisidėję Popiežiškosios krikščionių vienybės tarybos pirmininkas kardinolas Kurtas Kochas (dešinėje) ir Maskvos patriarchato užsienio santykių departamento pirmininkas metropolitas Ilarionas (kairėje)

Pirmą kartą istorijoje įvykęs Romos Popiežiaus ir Maskvos Patriarcho susitikimas susilaukė didžiulio dėmesio ir vilčių dėl katalikų ir stačiatikių ekumeninio bendradarbiavimo pažangos. Vasario 12 dieną, Kubos sostinėje Havanoje surengtas popiežiaus Pranciškaus ir patriarcho Kirilo pasitarimas yra kartais lyginamas su maždaug prieš penkis dešimtmečius Jeruzalėje įvykusiu popiežiaus Pauliaus VI susitikimu su Konstantinopolio patriarchu Atenagoru I. Tai buvo reikšmingas postūmis siekiant Katalikų ir Stačiatikių Bažnyčių, dviejų pagrindinių krikščionių konfesijų, bendrystės. Tuomet buvo abipusiškai atšaukta anatema (prakeikimas), 1054 metais atvedusi prie didžiosios Rytų ir Vakarų krikščionybės schizmos (skilimo). Havanoje buvo pasirašyta bendra deklaracija, kurioje patvirtinta katalikus ir stačiatikius ortodoksus siejanti nepadalintos pirmojo tūkstantmečio krikščionybės tradicija. Dokumente aukštu lygmeniu išreikštas vieningas nusistatymas dėl dabarčiai, trečiojo tūkstantmečio pradžiai, aktualių viešojo gyvenimo problemų, kurios aktualios Katalikų ir Stačiatikių Bažnyčių pastoracijoje.

Susitikimas Havanoje – ryškus vilties spindulys visiems

Kun. Vytenis Vaškelis

„Su visais ir visada ieškoti pozityvaus dialogo“, – toks buvo Viešpaties Jėzaus nepalaužiamas vidinis nusiteikimas, tokio pat kelio krypties laikosi ir popiežius Pranciškus. Daugelį žmonių žavi šio Petro įpėdinio gebėjimas paprastai bei betarpiškai bendrauti su vargšais ir garsenybėmis, su ligoniais ir įtakingais valstybių vadovais. Jei kas nors turi galimybę akis į akį pabendrauti su popiežiumi Pranciškumi, ne tik jaučia iš jo sklindančią vidinę šilumą, bet kiekvienas atviros širdies žmogus negali nepastebėti ir tų šio Kristaus vietininko dorybių bei charakterio savybių, apie kurias bylojo apaštalas Paulius: „Sekite mano pavyzdžiu, kaip ir aš seku Kristumi!“ (1 Kor 11, 1). Kai Šventasis Tėvas 2015 metų rugsėjį lankėsi JAV, prezidentas Barakas Obama viešai bei nuoširdžiai pripažino: „Popiežius Pranciškus yra pats tikriausias žmogus“.

Gyvenimą paskyrė Lietuvos bažnyčių varpams tyrinėti

Gintautas Žalėnas (stovi antroje eilėje centre) su disertacijos gynimo komisijos nariais ir artimaisiais

Gruodžio 18 dieną VDU doktorantas ir lektorius Gintautas Žalėnas darbu „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos bažnyčių varpai ir jų gamintojai“ apgynė daktaro disertaciją humanitarinių mokslų menotyros srityje.

G. Žalėnas gimė 1957 metais Kaune. 1975 metais baigęs vidurinę mokyklą Kaune, įstojo į Vilniaus valstybinį universitetą. 1980 metais įgijo istoriko specialybę ir pradėjo dirbti Kauno istorijos muziejuje paminklų apsaugos skyriuje. Vėliau dirbo Kultūros paveldo inspekcijoje vyriausiuoju inspektoriumi, buvo atsakingas už dailės vertybes. Po stažuotės Paryžiuje dirbo Kultūros paveldo departamente Vilniuje. Nuo 2010 metų – VDU doktorantas, lektorius, 2015 metais apgynė daktaro disertaciją menotyros srityje.

Savo prasmingą gyvenimą G. Žalėnas paskyrė Lietuvos kultūros paveldui, ypač didelį dėmesį skyrė bažnyčių varpams. Jie visų pirma skirti sukviesti tikinčiuosius maldai bei skambinti iškilmingų ir liūdnų procesijų metu, atsitikus nelaimėms. Varpai skambėdavo ir per audras ar epidemijas. Varpą geriausiai apibūdina lotyniškas posakis „Laudo Deum verum vivo, vocos, congrego clerum, mortuos plango, fugo fulmina, festa decoro“ (garbinu Dievą, šaukiu gyvuosius, suburiu dvasininkus, apverkiu mirusiuosius, nugenu negandas, papuošiu šventes). Bažnyčių varpai yra vyskupo šventinami, jiems suteikiami šventojųjų vardai.

Prezidentūroje apdovanoti Nacionalinės premijos laureatai

Prezidentė Dalia Grybauskaitė su Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatais

Antradienio popietę Prezidentūroje Vilniuje iškilmingai įteiktos Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos. Jas atsiėmė aktorius Dainius Gavenonis, eseistė Giedra Radvilavičiūtė, skulptorius Vladas Urbanavičius, muzikologas Algirdas Jonas Ambrazas, vargonininkas Leopoldas Digrys, grafikė Janina Grasilda Žilytė. Premijų laureatais juos dar gruodį paskelbė Nacionalinių kultūros ir meno premijų komisija.

Įteikdama laureatams premijas prezidentė Dalia Grybauskaitė sakė, kad Vasario 16-oji savyje turi ypatingą – kūrybos – pradą. „Nepaprastos istorinės asmenybės, kurioms esame dėkingi už atkovotą mūsų valstybės nepriklausomybę, irgi buvo kūrėjai. Jie besąlygiškai tikėjo laisvos Lietuvos ateitimi. Jie ją kūrė. Ir dabar Lietuvos istoriją kuriame kasdien, visi drauge, – sakė Prezidentė. – Tačiau Jūsų – kultūros, meno pasaulio žmonių – indėlis ypatingas. Jūs turite dovaną matyti toliau, girdėti aiškiau, jausti giliau ir galite tuo dalytis su kitais. Jūsų kūryba – intensyvus darbas. Įkūnytos Jūsų mintys padeda mums aiškiau suvokti pasaulio visumą ir detales, įprasminti kasdienį gyvenimą ir istorijos vingius. Mums labai svarbi Jūsų asmeninė pozicija, atsispindinti Jūsų kūryboje. Ji provokuoja, verčia susimąstyti ir įsigilinti, diskutuoti ir – svarbiausia – taip pat pajusti įkvėpimo džiaugsmą. Lietuva dėkinga Jums už atkaklumą einant savo kūrybiniu keliu, už ištikimybę pašaukimui, už Jūsų kūrinius. Jų mums reikia dabar, jie – neabejoju – bus svarbūs ir ateityje. Nacionalinė premija yra dėkingumo išraiška už tai, kad Jūsų kūryboje visada buvo ir yra daug vietos Lietuvai, jos žmonėms, kad Jūsų darbai, tokie reikšmingi ir reikalingi mūsų visuomenei, yra matomi ir vertinami pasaulyje. Linkiu Jums daug kūrybinių jėgų, sveikatos ir ištvermės. Kad valstybės istorija, dabartinis gyvenimas teiktų idėjų ir įkvėpimo“.

Generolas Silvestras Žukauskas pagerbtas atminimo lenta Kaune

Atminimo lentą atidengia Lietuvos karinių oro pajėgų atstovas ir diplomato V. Čarneckio sūnus Povilas (dešinėje) Stasio Sajausko nuotraukos

Vasario 15-ąją, prieš pat mūsų nepriklausomos valstybės atkūrimo minėjimo renginius, Kaune, Gedimino gatvės namas nr. 2, esantis netoliese priešais šių laikų naująją „šventyklą“ vardu „Akropolis“ (į kurią kasdien „suplaukia“ dešimt tūkstančių ištroškusių materialinių gėrybių ieškotojų), tapo trumpo, bet labai reikšmingo nedidelio susibūrimo centru – ant šio namo sienos buvo atidengta atminimo lenta, žyminti, jog šiame name gyveno trys garbingi prieškario nepriklausomos Lietuvos žmonės – generolas Silvestras Žukauskas, Ernestas Galvanauskas ir Valdemaras Čarneckis. Atminimo lentos sukūrimo ir atidengimo idėja kilo po to, kai ieškant gen. S. Žukausko galimos palaidojimo vietos, vis dėlto teko nusivylus konstatuoti, kad beveik devynerių metų paieškos paliudijo, jog palaidojimo vietoje, buvusiose Karmelitų kapinėse, 1959–1960 metais išardytose sovietų valdžios potvarkiu, generolo palaikų nebėra; jie buvo išvežti nežinoma kryptimi ar sunaikinti.

Vilniaus arkivyskupijoje

Švenčionių dekanate

Gailestingumo jubiliejaus malonei atsiverti

Paveikslą „Jėzau, pasitikiu tavimi“ iš bažnyčios Zadvarninkų kaimo gyventojams palydi vikaras kun. Marijanas Apriško ir klebonas kun. Medardas Čeponis

ŠVENČIONYS. Visų Šventųjų parapijos bendruomenės aktyvas, atsiliepdamas į popiežiaus Pranciškaus kvietimą ir Vilniaus arkivyskupo metropolito raginimą veikliai ir vaisingai išgyventi Ypatingojo gailestingumo jubiliejaus metus, nusprendė suburti Dieviškojo gailestingumo maldos grupę. Jos nariai kalbės Gailestingumo vainikėlį apmąstydami Šv. Faustinos dienoraščio užrašus, jos pavyzdžiu skelbs Dievo Gailestingumą visada ir visur. Šv. Faustinos įkvėpti ir kitus kvies į tris gailestingumo vykdymo būdus, kuriuose glūdi gailestingumo pilnatvė – darbai, žodžiai, malda.

Ši grupė (jau įsikūrė du skyriai) įpareigojo sistemingai įgyvendinti krikščioniškojo gailestingumo darbus: 1. kūnui: išalkusį pavalgydinti, ištroškusį pagirdyti, nuogą aprengti, ateivį priimti, ligonį slaugyti, kalinį aplankyti ir mirusį palaidoti. Grupė įsipareigoja ir toliau tęsti skurdžiau gyvenančių (ypatingai atokiuose kaimuose) žmonių pamaitinimą ir teikti jiems reikalingą informaciją ir materialinę paramą. 2. sielai: nemokantį pamokyti, abejojančiam patarkti, nuliūdusį paguosti, pikta darantį sudrausti, įžeidimus atleisti, kantriai pakęsti mus skaudinančius žmones, melstis už gyvus ir mirusius (plg. MV, 15).

Panevėžio vyskupijoje

Biržų dekanate

„Dievo Motina – tikėjimo ikona“

Kun. Algis Neverauskas mokiniams aiškina dailininko paveikslų prasmę

Biržai. Žodis „ikona“ (graikiškai – „eikon“) reiškia atvaizdą. Krikščionims ikona – Apreikštųjų tiesų, slėpinių liturginis atvaizdas, įrėmintas portretas, skirtas Dievo garbinimui ir asmeninei maldai.

Dailininkas Vaidotas Kvašys beveik kasmet žiūrovams pateikia vis naujų darbų ir iš kitų menininkų išsiskiria grafikos ciklų gausa. Jo parodose visi tikintieji yra mokomi, kad nepaklystų savo gyvenimo verpetuose. V. Kvašio darbuose atsispindi laiko ženklai, jie sudabartinami ir atsiskleidžia šių dienų kontekste. Jo meno kūriniai – lyg ir lengvai suprantami, bet turintys gilią potekstę.

Čia kalbama apie išsilaisvinimo kelią, kuris gali sugrąžinti į Tėvo rankas.

Visiems tiems, kas žengia tikėjimo keliu, mokydamiesi iš Dievo Motinos ir prašydami jos užtarimo, visiems tikintiesiems ir Biržų rajono mokyklų mokiniams bei mokytojams buvo pasiūlyta apsilankyti Biržų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje, kur gruodį ir sausį buvo galima pasigrožėti dailininko Vaidoto Kvašio darbų paroda „Dievo Motina – tikėjimo ikona“.

Telšių vyskupijoje

Telšių dekanate

Gavėnios programa

Varniškiams kalba kan. Andriejus Sabaliauskas

VARNIAI. Trankia Užgavėnių švente varniškiai išvijo žiemą ir Pelenų diena pradėjo Gailestingumo metų Gavėnią – kiekvienam katalikui brangų 40 dienų pasiruošimo Velykų šventei laikotarpį. Tai – visiems palankus metas ištrūkti iš savo egzistencinio susvetimėjimo ir dažniau, o galbūt ir atidžiau klausantis Dievo žodžio, daryti gailestingumo darbus. Gavėnia – ne grimavimosi, bet sąžinės valymosi metas, kai žmogus turi susitaikyti su savimi, neapsistatyti nejautros sienomis, turėti tikslą bei visa širdimi tikėti tuo, ką daro.

Šiemet varniškiai kaip niekada turės turiningą ir dvasingą Gavėnios programą – ne triukšmingus koncertus ar pasilinksminimus, bet rimtą ir maldai už save, savo artimus, gyvus ir mirusius parapijiečius sutelktą Gavėnios metą. Be Kryžiaus kelio stočių vaikščiojimo penktadieniais ir sekmadieniais, Varnių Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčios klebono kan. Domo Gatauto paraginti, varniškiai parapijos salėje penktadieniais rinksis giedoti Žemaičių Kalvarijos kalnus. Tiems, kurie turi neatsakytų klausimų, savo viduje jaučia graužatį, kurie ieško paprasto ir nuoširdaus bendravimo, šeštadieniais po šv. Mišių kviečiami Gavėnios pašnekesiams Varnių seniūnijos salėje. Klebonas numatė ir iš anksto paskelbė būsimų pranešėjų sąrašą. Dvasininkai ir pasauliečiai su parapijiečiais kalbėsis Gailestingumo metų tema.

Konsekruota bažnyčia Juodšiliuose

Vasario 15 dieną, pirmadienį, Vilniaus rajone, Juodšiliuose konsekruota pal. kun. Mykolo Sopočkos bažnyčia. Kun. Mykolas Sopočka (Michał Sopoćko) buvo šv. Faustinos nuodėmklausys. Būtent Vilniuje 1933 metais jis susitiko su seserimi Faustina Kovalska ir tapo jos nuodėmklausiu bei dvasiniu vadovu. Padėjo jai suvokti apreiškimus ir įsitraukė į Dievo gailestingumo skelbimą. Paragino seserį rašyti dienoraštį, paskatino nutapyti Gailestingojo Jėzaus paveikslą, išspausdino pirmąsias Dievo gailestingumo maldas. Jis buvo Vilniaus arkivyskupijos kunigas; Stepono Batoro universiteto profesorius, kariuomenės kapelionas ir vienuolių nuodėmklausys. Karo metais Juodšiliuose, prisidengęs staliaus Vaclovo vardu, slapstėsi nuo policijos. Jam buvo paskelbtas mirties nuosprendis už žydų gelbėjimą ir slėpimą. Juodšiliuose prisidengęs kitu vardu kunigas Sopočko galėjo tyloje apmąstyti ir subrandinti jam patikėtą Gailestingumo žinią.

Įamžintas Vinco Žemaičio atminimas

Svečiai ir Šalniškės gyventojai džiaugėsi Algimanto Sakalausko drožtu koplytstulpiu

Koplytstulpis garsiam kraštiečiui

2015 m. lapkričio 21 d. Kazlų Rūdos seniūnijoje, Šalniškės kaime, įamžintas Lietuvai daug nusipelniusio miškininko, etnologo, istoriko Vinco Žemaičio atminimas, paminėta 119 metų gimimo sukaktis.

Klivlende (JAV) gyvenančio V. Žemaičio sūnaus kun. Kęstučio Žemaičio ir Vilkaviškio rajono Klausučių seniūnijos seniūnės Gemos Skystimienės rūpesčiu Šalniškėje pastatytas iš Vinco Žemaičio miškų ąžuolo tautodailininko Algimanto Sakalausko išdrožtas koplytstulpis.

Daugiau kaip pora mėnesių praėjo nuo šio įvykio, bet spaudoje, mano nuomone, jis nebuvo plačiau nušviestas. Garsusis Lietuvos miškininkas žmonių vadinamas Lietuvos girių karaliumi, išvarė plačią vagą valstybės kūrime, kultūroje, politikoje. Nuo bolševikų okupacijos pasitraukęs į JAV iki pat mirties dirbo Lietuvai, raštu ir žodžiu ragino lietuvius išeivius susitelkti ir dirbti Tėvynės labui, nes Lietuva bus laisva, jai daug ko reikės ir tam būtina ruoštis.