Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Užgavėnės...

Užgavėnės – žiemos pabaigos šventė. Tai – džiaugsmu, juoku, linksmybėmis, įvairiais papročiais, apeigomis, burtais apipinta diena. Etnografai pasakoja, kad gilioje senovėje, dar prieš krikščionybę, tokios šventės būdavo švenčiamos kovo viduryje, pavasario lygiadienio metu. Vėliau, kai Katalikų Bažnyčia rekomendavo krikščionims septynių savaičių pasninką – Gavėnią – ir draudė linksmintis, Užgavėnes imta švęsti prieš ją. Seniau ši šventė vyko beveik savaitę prieš gavėnią. Dar ir XX amžiaus pradžioje kai kuriose Lietuvos vietovėse Užgavėnės buvo švenčiamos tris dienas: sekmadienį, pirmadienį ir antradienį. Dabar įprasta Užgavėnes švęsti Gavėnios išvakarėse, 46 dienas prieš Šv. Velykas. Tradiciškai tai vyksta antradienį.

Šiemet Užgavėnės buvo vasario 9-ąją. Taip, beje, užrašyta ir kalendorių lapeliuose. Tačiau daug kur, sulaukus tos dienos, Užgavėnės jau buvo atšvęstos prieš keletą dienų. Žiniasklaida reklamavo, skelbimų lentose mirgėjo skelbimai apie Užgavėnių šventes, organizuojamas vasario 5, 6, 7 dienomis. Gal organizatoriams taip būna patogiau? Tą didįjį švenčių savaitgalį galėjome ilsėtis net tris dienas iš eilės. Taigi, kaip nepasinaudosi ta galimybe, kam po trijų švenčių dienų Užgavėnes švęsti dar vieną dieną? Todėl kai kas nueina lengviausiu keliu – kartu su Šv. Valentino (Įsimylėjėlių) diena ar Vasario 16-ąja (Lietuvos valstybės atkūrimo diena) švenčiamos ir Užgavėnės. Dar kai kuriose bendruomenėse, kaimo klubuose, kultūros namuose Užgavėnių šventimas „prikergiamas“ prie kitų kokių nors renginių. Ir taip vienu šūviu nušaunami keli zuikiai... Iš tiesų nieko neturėtų stebinti, kad Užgavėnės švenčiamos ne Užgavėnių dieną, bet anksčiau. Tereikia prisiminti, kad jau spalį prekybos centruose pradeda skambėti Kalėdinės dainos, švysčioja reklamos „Pas mus jau šiandien Kalėdos!“ Netrukus prasidės ir prekybininkų Velykos. Visa laimė dar, kad nors svarbiausiųjų religinių švenčių niekas neperkelia pagal „savo norus“, nepritempia prie kitokių renginių. Prekeivių „triukai“, nors jie ir be galo įkyri, pagrindinių švenčių datoms kol kas neturi didesnės įtakos.

Mylėkime savo tėvynę

Negalima ramiai gyventi kiekvieną dieną girdint skaudžias žinias apie daugelį mūsų tautiečių, sergančių sunkiai pagydoma, o gal kol kas nepagydoma liga – lagaminų krovimo ir į svečias šalis laisvo išvykimo paparčio žiedo ieškoti.

Norisi prisiminti laikus, kad ešelonais važiuoti į tolimą šiaurę, už Uralo kalnų, niekas su šviesia viltimi lagaminų nekrovė, savanoriškai neemigravo. Iš gimtinės belangiais vagonais buvo ginkluotų stribų lydimi ir vežami. Tada mūsų tautiečiai, nenusipelnę tokio žiauraus likimo, vežėsi į šalčių ir vargo karalystę saujelę gimtos žemelės, kad kasdien primintų gimtinę. Jeigu būtų buvusi galimybė neišvykti tada iš tėvynės, likti savo neramioje, vargstančioje Lietuvoje, jie būtų sutikę viską atiduoti.

Ledų sukaustytoje žemėje, atliekant žmogui sunkiai įveikiamus darbus, gyvenant su vaikais šaltuose barakuose, vargstančius mūsų tautiečius šildė Tėvynės meilė ir ilgesys. Ta meilė stiprino dvasią, leido iškentėti ir išgyventi visa, kas žmogui, atrodo, buvo neįmanoma. Daugelis žino dainą, skambėjusią šiaurės toliuose, apie mūsų apie Tėvynės ilgesį ir meilę:

Duona – Kristaus simbolis

Renginio dalyviai: Šv. Jurgio bažnyčios klebonas kun. Artūras Stanevičius, „Obelėlės“ direktorė Renata Zigmantavičienė, tikybos mokytoja Genė Sereikienė, meninio ugdymo mokytoja Rita Vilkelienė ir trečiokų mokytoja Asta Jasiūnienė su mokiniais

Kėdainių mokykloje-darželyje „Obelėlė“ vasario 5-ąją, Šv. Agotos dieną, vyko 1–4 klasių mokinių šventė „Duona kasdieninė – ji šventa“. Salėje, kur vyko renginys, buvo įvairių rūšių javų pėdų ir senųjų ūkio padargų. Mokiniai galėjo susipažinti su pjautuvu, dalgiu netgi spragilais. „Su šiais padargais anksčiau pjaudavo javus, juos rankomis rišo į pėdus, o po to kūlė“, – pasakojo mokytoja Asta Jasiūnienė. Mokiniai patys vazonėliuose pasėjo rugius. Ant balta staltiese puoštų stalų puikavosi vazonėliai su besikalančiais rugių daigeliais ir jau iškeptais duonos kepaliukais.

Meninio ugdymo mokytoja su muzikavimo grupe „Obuoliukai“ paruošė programėlę, kurioje viskas buvo susieta su duona – dainos, eilės, žaidimai, pasakos, patarlės, minklės ir mįslės.

Mokė neįgaliuosius

Pirmoje eilėje (iš kairės): Raguvos parapijos „Caritas“ vadovė Ona Danilienė, projekto vadovė Jovita Šikšnienė, Ona Kuncienė, antroje eilėje – Kristina Judeikienė, Apolonija Smaliorienė, Birutė Dovidaitienė

Penkios Panevėžio vyskupijos ir Raguvos parapijos „Caritas“ savanorės vykdė projektą „Socialinės reabilitacijos paslaugos neįgaliesiems bendruomenėje (Panevėžio rajone ir Panevėžio mieste)“. Jos aštuonis neįgaliuosius mokė daryti paveikslus iš sėklų, iš tešlos kepti ornamentus, piešti ant šilko ir pasigaminti šilko skareles. Šis projektas suteikė galimybę neįgaliųjų socialinių ir savarankiško gyvenimo įgūdžiams ugdyti, palaikyti, atkurti ir lavinti meninius gebėjimus. Šį užsiėmimą vykdė dailės mokytoja Jovita Šikšnienė. Už pagalbą dėkojame Panevėžio vyskupijos „Caritas“ direktoriaus pavaduotojai Gražina Kacevičienei