2016 m. kovo 4 d.    
Nr. 9
(2177)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Tremtinė ir rašytoja

Lietuvos rašytojų sąjunga pranešė, kad vasario 28 dieną mirė prozininkė, Sąjungos narė, buvusi tremtinė Jonė Balčiūnaitė (Janė Naruševičienė). Ji gimė Pakruojo rajone, Moniūnų kaime. Nuo 1949-ųjų vienuolika metų praleido tremtyje – augo ir mokėsi Krasnojarsko krašte, Bogrado rajone. 1966 metais baigė vidurinę mokyklą Lietuvoje, Rozalimo miestelyje, o 1971-aisiais – Vilniaus universitete įgijo žurnalistės diplomą. Dirbo savaitraštyje „Kalba Vilnius“, o vėliau, daugiau kaip dvidešimt metų,– SP UAB „Lietuvos kinas“ filmų subtitravimo skyriuje. Daug rašė „Literatūrai ir menui“, „Nemunui“, „Kinui“ ir kitur. Rašyti pradėjo vidurinėje mokykloje, pirmas eilėraštis buvo išspausdintas „Moksleivyje“ 1965 metais, o pirmas apsakymas – 1975-aisiais „Jaunimo gretose“. Debiutinę knygą – „Dinozauro laikas“ – išleido „Vaga“ 1987-aisiais. Joje vaizduojama „nuogo, mąstančio žmogaus“ akistata su dabartimi ir ateitimi, o antroje knygoje, romane „Situacija“, kuris pasirodė 1993 metais, atsispindi rūsti gyvenimo medžiaga, kurios autorei nereikėjo semtis iš knygų, nes ji pati su tėvais daugiau nei dešimtmetį patyrė Sibiro golgotą. Šis romanas po daugelio metų retrospektyviai užpildė Lietuvos pokario istorijos „baltąsias dėmes“, kurias savo kūriniuose paliko mūsų romanistai, vaizdavę „klasių kovą“, tremtį, kolūkių kūrimąsi. Antrame romane „Salvinijaus Nanio virusas“ („Vaga“, 2001) J. Balčiūnaitė pasuko rimtos psichologinės prozos kūrėjos keliu, tyrinėdama šiandien dažnai žiniasklaidoje aprašomą, bet literatūroje ne itin mėgstamą vaizduoti homoseksualizmo temą. Autorė išbandė dar vieną literatūrinio pasakojimo modelį: intelektinį ir gana sąlygišką, sudėtinga AIDS metafora nurodantį mūsų sielų išbandymus jau po nepriklausomybės atkūrimo 1990-aisiais. Vėliau pasirodė dar du romanai: „Išijo velnias“ (2005) ir „Viešbutis“ (2006). Šių romanų redaktorė Margarita Dautartienė yra sakiusi, kad „Jonė Balčiūnaitė – šiuo metu gal vienintelė moteris, rašanti taip aštriai apie mūsų laikų Lietuvą.“ Iš tikrųjų ji rašė apie baisius, šiurpius dalykus: prekybą moterimis, prostituciją, narkotikų kontrabandą, valdžios korupciją ir tai ne laikraštinė ar žurnalinė medžiaga, – jos sukurti personažai byloja, kad aktuali tema pakylėta į rimtos literatūros vertą tyrinėjimo lygį. Pastaraisiais metais Jonė Balčiūnaitė yra sukūrusi nemažai dainų tekstų. Netekome gabios tradicinės literatūros autorės, kuriai kiekviena knyga buvo „ieškojimas atsakymo, kas aš esu, kodėl toks esu.“

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija