|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
Popiežiui artimos ukrainiečių kančios Ukrainos Rytų Katalikų Bažnyčios hierarchų apsilankymas Vatikane Mindaugas Buika
Po Vatikane vykusio susitikimo su Ukrainos Rytų Katalikų Bažnyčios vadovais popiežius Pranciškus paskelbė laišką jos didžiajam arkivyskupui Sviatoslavui Ševčiukui, kuriame, prisimindamas 70-ąsias Lvovo pseudosinodo metines, išreiškė padėką už ištikimybę Šventajam Sostui, nepaisant patirto sovietinio komunizmo teroro. Kovo 5 dieną vykusiame susitikime ukrainiečių katalikų ganytojai, patvirtindami bendrystę su Roma, papasakojo Šventajam Tėvui ir apie sudėtingą dabartinę padėtį Ukrainoje išorinės agresijos akivaizdoje. Taip pat buvo aptarti kai kurie ginčytini popiežiaus Pranciškaus su Maskvos patriarchu Kirilu pasirašytos Havanos deklaracijosi aspektai bei pabrėžta solidarios pagalbos kenčiantiems Ukrainos žmonėms svarba. Lvovo pseudosinodo pasekmės |
||
|
|
||
Jį aukština, atmeta ir vėl priima Kun. Vytenis Vaškelis
Verbų sekmadienio liturgijos pradžia kulminacinis šlovingo Jėzaus įžengimo į Jeruzalę momentas, kai žydų minia, prisimindama visa, ką Jis padarė, šaukė Osana (hebrajiškai Išgelbėk mus) ir iš didžiausios pagarbos lenkėsi prieš savąjį Kūrėją ir Atpirkėją, o tolimesnė jos šventimo dalis yra skausmingai sukrečianti žmogaus būtį, paženklinta didžiausiu žmonių elgesio neadekvatumu Jo prakeikimu. Kartais žmonių beprotybė neturi ribų: tą, kuris visada viską darė ir daro gerai, sunaikinti! Ne veltui teologas Karlas Bartas sakė: Nukryžiavimas ne vien pašalinimas, tai atmetimas. Asmeninis atmetimas su prakeiksmu. Kaip turėjo būti baisu visai visatai stebėti kūrinių pasmerkiamą Kūrėją Jėzų tikrąjį Teisėją, nuteisiamą puolusios žmonijos. Taigi Dievo Sūnaus aukštinimas ir Jo pasmerkimas liudija, kokia tamsi yra žmonių širdies sugedimo bedugnė ir kokie nesuvokiamai pražūtingi gimtosios nuodėmės padariniai, kurie į šipulius sudaužė Kūrėjo bei kūrinio draugystę. Todėl reikėjo ateiti į pasaulį Jėzui, kad Jis vienintelis iš pašaknų ištaisytų istorinę žmonių paklydimo klaidą ir negrįžtamai sutaikintų juos visus žmonijos vaikus su Tėvu. Ar gali kas nors daugiau mylėti žmones, jei ne Tas, kuris, būdamas Visagalis, iš anksto žino, kad kai gims tvarte, savieji nuo Jo nusigręš (Jn 1, 11), pirmomis Jo kūdikiškos egzistencijos valandomis priešai kėsinsis Jį nužudyti; kai viešai skelbs Dievo karalystę, prieš Jį sukils visos tamsybių karalijos, kurios paskui įkvėps kai kuriuos nelaimingus žydų seniūnus kurstyti aplinkinius, kad jie, atėjus šėtono siautėjimo metui, begėdiškai pratrūktų: Šalin Jį, ant kryžiaus Jį!? Stulbinantis Jėzaus įžeidinėjimas liudijo, kokia be saiko esti nuodėminga nuodėmė (Rom 7, 13), nes šitoks elgesys yra akiplėšiškiausio melo ir šlykščiausios paniekos viršūnė. |
||
|
|
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |