2016 m. kovo 18 d.    
Nr. 11
(2179)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Rašytojas Donatas Čepukas tuščius popieriaus lapus paverčia įstabiomis novelėmis

Dailininkė Laima Tubelytė-Kriukelienė

Donato Čepuko knygos „Beamžis“
pristatymas. Iš kairės: Donatas
Čepukas, renginio vedėjas Raimondas
Gapšys, dailininkas Romualdas Pučekas
Alvydo Stausko nuotrauka

L. Tubelytės-Kriukelienės
iliustracija „Beamžis“

Gyvenimas šioje žemėje yra akimirka, dovanota Aukščiausiojo. Vieni gyvena, beatodairiškai švaistydami nežinia kuriems tikslams savąjį laiką, kiti gyvenimą pašvenčia kilniems darbams, kūrybai, menui – kiekvienas savaip suvokia gyvenimo prasmę. Jei netyčia sutiktų gatvėje žmonių paklausčiau, kas jų gyvenimui suteikia prasmę, manau, išgirsčiau įvairių atsakymų. Iš tiesų žmonės labai nepanašūs vieni į kitus, todėl visiškai suprantama, kodėl jų požiūris į gyvenimą, kasdienybę, buitį ir būtį yra akivaizdžiai skirtingas. Tiesiog būtų nuobodu, jei visų mūsų pomėgiai ir veikla supanašėtų. Išnyktų sveika konkurencija, veržlumas ir, savaime suprantama, progresas. Nenorėčiau gyventi monochrominėje visuomenėje. Ačiū Dievui, kad kiekvienas iš mūsų galime eiti savuoju keliu. Vieni renkasi pedagogo kelią, kiti – statybininko ar verslininko, treti savame kelyje palieka nemažai vietos meninei kūrybai arba gyvenimą pašvenčia tik menui. Pastarųjų, matyt, yra labai nedaug. Kadangi aš pati esu dailininkė ir didelę laiko dalį skiriu meninei raiškai, galiu paliudyti, jog meninė kūryba suteikia gyvenimui prasmę. Aš net neabejoju, kad meno mylėtojai ir menininkai tam tikra prasme yra laimingesni už nesidominčius menu. Menas, kūryba ir grožis yra tokie nuostabūs dalykai, kurie priverčia žmogų nuolat išgyventi. Tai – pats paveikiausias priešnuodis sustabarėjimui, nuoboduliui, netgi įvairiems negalavimams. Ir apskritai, man sunku įsivaizduoti, kaip vystytųsi žmonija, jei nebūtų meno kūrinių. Juk kūryba – nuolatinis ieškojimas, judėjimas ir pagrindinis gyvenimo jėgos variklis. Yra nemažai kūrinių, skatinančių susimąstyti ar netgi pakeisti nusistovėjusį požiūrį į įvairius reiškinius, vertybes. Kalbėti apie meno reikšmę žogaus gyvenime galima labai ilgai ir prasmingai, bet šįkart norėčiau savo mintis ir žvilgsnį nukreipti konkrečia linkme.

Mano susidomėjimo objektas – knyga. Ne šiaip knyga, o rašytojo ir žurnalisto Donato Čepuko novelė „Beamžis“ („Beamžis“, 2014, leidykla „Petro ofsetas“). Novelę skaičiau kelis kartus ir kiekvieną sykį vis surasdavau tokius žodžius ar sakinius, kurių poveikis ilgai manęs nepaleisdavo ir nepaleidžia iki šiol. Pirmoji mintis, atskriejusi perskaičius novelę, buvo ši: „Rašytojas brandaus amžiaus, todėl ir novelė dvelkia brandumu. Kūrinio ašis – vertybės“. Klausiu savęs: „Ar sukurtų tokio aukšto meninio lygio novelę kūrėjas, neturintis tvirtų vertybinių nuostatų?“ Žinoma, ne. Manau, nedaug suklysiu, pasakiusi, jog novelė „Beamžis“ – autoriaus sielos išraiška, gyvenimiškos patirties ir vidinės tiesos nuostatų išsakymas. Manau, kad sutiksite, jog kiekvienas kūrėjas, pateikdamas skaitytojams kūrinio veikėjų apmąstymus, vadovaujasi savo gyvenimiškomis vertybėmis. Su novelės autoriumi teko ne kartą kalbėti apie kūrybines kančias ir džiaugsmus ar tiesiog apie gyvenimą. Susidariau įspūdį, jog tai yra nepaprastai gili, dvasiškai turtinga ir jautri asmenybė. Kūrino personažų žodžiuose atpažįstu patį novelės autorių. Štai novelėje randu žodius: „Jis vėl tęsė nutrauktą vidinį monologą piktindamasis, kad teisybę labai sunku surasti, kad daugelio sielos yra ledinės, jose nėra jokių judesių (...). O darant sielos judesius, reikia gilintis į esmę“. Drįstu teigti, jog šiuose žodžiuose slypi gyvenimiška autoriaus išmintis ir patyrimas. Novelės autorius sąmoningai nekuria naujų teorijų, dalindamasis gyvenimiška patirtimi, primena mums žinomas tiesas.

Visose rašytojo D. Čepuko novelėse (taip pat ir „Beamžyje“) ieškojau ir ieškau tikro jausmo, grožio, džiaugsmo, liūdesio ar nerimo... Ir radau. Jei realiame gyvenime gana dažnai pasigendu tikrumo, nuoširdaus akių žvilgsnio, tai šio kūrėjo novelėse atrandu nesumeluotą, nerimastingą liūdesį, aštrų kaltės jausmo pasireiškimą, skausmingą neviltį ir tikrų tikriausią nušvitimą... Juk suprantama, kad kiekvienas žmogus, skaitydamas kūrinį, mėgsta atpažinti save, rasti tai, kas jį patį jaudina. Ne išimtis esu ir aš. Kitąsyk malonu žinoti, jog ne aš viena taip suprantu gyvenimą, jog ne man vienai kartais būna nepakeliamai sunku. Gera turėti bendraminčių.

Novelėje „Beamžis“ autorius išryškino esminius dalykus, kurie aktualūs kiekvieno žmogaus gyvenime. Randu du pagrindinius novelėje iškilusius skaudulius: kaltės jausmą kartu su sąžinės graužatimi ir besitęsiantį bei stiprėjantį nerimą dėl jauno žmogaus ateities ir net gyvybės išsaugojimo. Tačiau prisipažinsiu atvirai, tikėjau, jog novelėje bus surasta išeitis negandoms įveikti. Troškau, kad viskas pasisuktų į gerąją pusę. Juk rašytojas D. Čepukas žingsnis po žingsnio jam būdingais kūrybiniais ieškojimais ėjo link kulminacinės problemos išsprendimo.

Verčiant ir skaitant novelės puslapius, išryškėja aprašomų įvykių laikas. Pagrindinio veikėjo Justino Beragio (Beamžio) gyvenimo vingiai klostosi santykinai neilgoje laiko atkarpoje, aprėpiančioje maždaug penkiolika metų. Tai – šiandieninio gyvenimo aktualijos. Tačiau kartais jo paties prisiminimų blyksniai apšviečia laiko neužtušuotus daugiau negu dvidešimties metų senumo įvykius, kurie lyg aštrūs dygliai skaudžiai dursto pagrindinio novelės veikėjo, girininko, širdį. Net septynis dešimtmečius nugyvenus, kaltės jausmas dėl, atrodytų, suprantamų priežasčių neišgelbėtos dukters gyvybės neleidžia žmogui ramiai gyventi. Vidinis konfliktas, inspiruotas kaltės jausmo, kartu su sąžinės graužatimi bei nerimas dėl įdukros Militos ateities tvyro visame kūrinyje. Tik paskutinis novelės puslapis leidžia ramiau atsikvėpti.

Tiesa, novelės autorius retsykiais nuklysta ir į tolimesnę praeitį. Žvilgsnis atgal tarsi atveria vartus į praeities erdves, kurias ypač vaizdžiai iliustruoja laikmečio paženklinto tėviškės peizažo pateikimas. „Mane visada traukė ten, kur buvo pradžia, kur kadaise gyventa. Akimis aprėpęs, kiek jos mato – kaimo sodybas ir sengirę, – apsidžiaugiau, kad čia tebėra viskas, ko jau kitur nebeliko“ (74 p.). Gamtos vaizdai novelėje nuspalvinti taip jautriai, jog, atrodo, jauti miško kvapą ar girdi paukštelio čiulbėjimą. Peizažai kūrinyje pateikti lyg nuojautos ženklai, o spalva tarsi įspėja apie būsimos situacijos ar įvykio pradžią arba pabaigą. „Šio ryto aušra turėjo dar kartą viską nuskaidrinti, bet šį kartą jai pastojo kelią nakties išliūliuota ir plačiai paskleista tiršta tarsi šlapias uždangalas migla“ (14 p.). Ką migla galėtų reikšti? Perskaičiusi kelis po šio gamtos vaizdo pateikimo lapus, įsitikinu, kad dingusios trimetės mergaitės Militos paieškos buvo bevaisės. O štai vėliau rašoma: „Dabar jau buvo nurimęs šitas miško dvasių namų – sengirės – nakties fantastiškas gyvenimas“. „Saulė dar nepakilo virš aukštų medžių viršūnių – dar nesiunčia karštų spindulių, bet dangus virš visos sengirės jau ryškiai mėlynas“ (36–37 p.). Ir pagaliau sulaukiu – tvyro begalinis džiaugsmas, kurį patiria Justinas Beragis, vėliau, po gero dešimtmečio, pramintas Beamžiu. Ant storos plikos medžio šaknies jis pamatė susirietusią į kamuolį mažąją Militą. Tiesa, saulė dar neatsiuntė karštų spindulių. Saulė nušvis nenusakomo grožio šviesa daugiau negu po dešimties metų, kuomet Beamžis apgins Militą nuo prievartautojo ir šantažuotojo Valero.

Kad pagaliau šioje istorijoje nušvis palaimingas išsigelbėjimo spindulėlis, sufleravo ne vien gamtiniai nuojautos ženklai. Jaunystės draugo atsiradimas Beamžio gyvenime suteikė vilčių. Atsirado nuojauta, kad problemų grandinė bus nutraukta. Šis žmogus – tam tikrą nuotolį išlaikantis stebėtojas ir įvykių vertintojas, brandaus amžiaus vyras, galintis savo gyvenimiška patirtimi lyginti ir analizuoti visų kūrinio personažų poelgius, jų atsiradimo priežastis ir numatyti pasekmes. Įstabiu įtaigumu novelėje kalbama apie vertybines stipraus žmogaus nuostatas. Galima išskirti keletą esminių dalykų – vertybių, kurios novelėje suspindėjo visu ryškumu: gyvybės, kaip didžiausios Dievo dovanos, gerbimas, branginimas ir išsaugojimas, silpnesnio gynimas, nusikalstamo elgesio pasmerkimas, tikslo siekimas. „Tas, kuris jai kelia grėsmę ir persekioja, turi pasišalinti. Tokia jo iš amžių pasemtos teisybės – vidinės tiesos – nuostata“ (119 p.).

Kūrinį išties įdomu skaityti, nes pagrindinio personažo išgyvenimai, manau, turėtų jaudinti ir šiandieninį žmogų, patiriantį panašius jausmus, dvasines kančias, sąžinės graužatį po tam tikrų gyvenime patirtų įvykių. Beamžio jaunystės draugas, kulminacinių įvykių liudininkas, taikliai ir jautriai atskleidžia psichologinę žmogaus būseną įvairiais gyvenimo momentais, gvildena gyvenimo prasmės ir būties klausimus. Jis kalba įtaigiai, remdamasis net Biblijos žodžiais: „Prieš kiekvieną žmogų yra gyvenimas ir mirtis, ką žmogus pasirenka, tai bus jam duota“ (XV, 17).

„Saulė jau žeria karštus spindulius ir žmonės pradės skirstytis, krypuodami namo nešis vandenį“ (124 p.). Nuojauta kužda – pagaliau ateis ramybė į Beamžio gyvenimą... Ir štai jau verčiu paskutinius novelės lapus. Atėjo atpildo valanda nenaudėliui Valerui. „Valeras stovėjo atskirai vienas, šlapias ir išbalęs, nulinkusiais pečiais, žemai nukabinęs liesas rankas“ (134 p.). Pamaniau: o ką šiuo metu išgyvena Beamžis? Kas darosi jo sieloje? Džiaugiuosi už jį... Sunkus akmuo pagaliau nusirito nuo jo krūtinės. Milita irgi pamažu atgaus dvasinę ramybę, pagaliau galės ramiai stebėti į sengirę skrendančius girinius balandžius. Tąsyk jie skrido virš žmonių galvų. Leidžiu sau įsivaizduoti, kad iš aukštybių Beamžio sielą nušvietė nežemiška, palaiminga vilties šviesa, suspindėjusi balandžių sparnuose... Gal iš tiesų siela nepavaldi laikui?

Nesu literatūros žinovė, bet esu rašytojo, žurnalisto D. Čepuko kūrybos gerbėja ir skaitytoja. Pabandžiau su jumis pasidalinti įspūdžiais, patirtais skaitant novelę „Beamžis“. Gerbiu šį žmogų ir kaip įdomią asmenybę, ir kaip rašytoją, kurio novelėse randu tikrą patyrimą. Įdomu buvo stebėti dailininko Romualdo Pučeko piešinius. Jie, manau, suteikė malonaus žavesio knygos dizainui ir deramai įsiliejo į novelės tekstą...

Sėkmės jums, gerbiamas rašytojau! Laukiu pasimatymo su Jumis naujoje novelėje!

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija