|
Armijos žlunga be mūšių, arba
Kaip Krašto apsaugos ministerija nesilaiko įstatymų
Tauta be valstybės kaip be savo namų. Kiekviena tauta siekia išsaugoti savo laisvę, garantuoti laisvą ir saugią raidą. Aukščiausias tikslas nacionalinis saugumas. Visos parlamentinės partijos sutaria ir patvirtino pirmininkų parašais, kad nacionalinis saugumas, valstybės gynyba yra vidaus ir užsienio politikos prioritetas. Mūsų tauta patyrė gyvenimą be savo namų du kartus, kai draudė raštą žudė, trėmė. Užsimezgus savai valstybei, ji buvo didvyriškai ginama.
Iš keturiolikos sausio 13-ąją žuvusių trys buvo šauliai. Ir net 300 šaulių kamikadzių saugojo parlamentą. Vėliau, krašto gynybos rūpestis perduotas įkurtai Krašto apsaugos ministerijai (KAM), kurios pagrindinis uždavinys buvo ir yra krašto saugumo sistemos jėgų organizavimas ir plėtojimas. Kas domisi, žino, kokios mūsų ginkluotosios jėgos. Jei nėra pakankamai kariuomenės, nėra rezervistų, nėra ginkluotės, nesąžininga kaltinti KAM, nes Seimas neskiria lėšų. Tačiau ką gali KAM paaiškinti visuomenei, kodėl, nepaisant skelbiamų valstybės saugumui stiprinti programų, sunyko nebiudžetinės gynybinės jėgos, kurioms nereikia nei pastogės, nei išlaikymo, tik tinkamų politinių sprendimų ir palankios aplinkos joms augti. Iš gausios Savanoriškos Krašto apsaugos tarnybos (SKAT) armijos liko 4500 Krašto apsaugos saugumo pajėgų (KASP) karių. Vyriausiasis Lietuvos kariuomenės ekspertas, atsargos pulkininkas, buvęs karo aviacijos vadas Zenonas Vegelevičius pastebi, kad turėjome gana svarias Krašto apsaugos savanorių pajėgas (KASP), kurios per pastarąjį dešimtmetį sumažėjo daugiau kaip tris kartus (delfi.lt, 2012 01 24). Iš sėkmingai atsikūrusios Šaulių sąjungos, kuri 2004 10 08, minint 75-ąsias įkūrimo metines, drebino Gedimino prospekto grindinį, liko įžeidinėjamas senukų ir vaikų klubas, nebegalintis sulipdyti gatvėje rikiuotės. Tai pripažino pats buvęs Šaulių sąjungos vadas A. Plieskis (Kauno diena, 2014 05 27): Nemažai kas įsivaizduoja, kad šauliai kažkoks klubas. Kažkodėl susiformavo (nuomonė red.), kad tai naftalininė senukų organizacija. Atsakymas į tai objektyvi realybė. O koks įvaizdis formavosi, kai švęsdami 75-ąsias Šaulių sąjungos atkūrimo metines, suvažiavę iš visos Lietuvos šauliai, marširavo po Vilnių? KAM leido šauliams išmirti. Tradicinę rugsėjo 8-ąją, kariuomenei skirtą dieną Šiluvoje, šaulių rikiuotės nebematyti. Vaikšto po vieną rezignuoti šauliai. Tik ačiū Panevėžio atskirajam būriui, kuris atliko prie generolo J. Žemaičio paminklo kelias partizanų dainas, skaitė patriotines eiles. Ministerija, skekbia, kad pasipildė šaulių gretos. Keli šimtai liberalų dar ne armija. Už nežymų krustelejimą turime dėkoti ne ministerijai, o Vladimirui Putinui ir užsilikusiai piliečių tautinei sąmonei.
Kas turi atsakyti prieš tautą ir valstybę, kad, atsidūrus padidintos rizikos zonoje, armijos praktiškai nebeliko? Saugumo sistemai, kuri remiasi valstybės institucijų veikla, užtikrinti vadovauja KAM, o viso krašto apsaugos sistemos veiklai vadovauja krašto apsaugos ministras. Jis atsako už gynybos politikos įgyvendinimą, krašto apsaugos sistemos plėtrą ir jos parengimą ginti valstybę. Kaip gynybos jėgos generuotos, kokie yra pasiekimai, turėtų atsakyti jėgos struktūrų vadovai, o jie įvairių profesijų inžinieriai, partinių mokyklų auklėtiniai, komjaunimo organizatoriai, pediatrai, chirurgai ir nė vieno kareivėlio. Atsargos pulkininkas Zenonas Vegelevičius, perskaitęs buvusios Krašto apsaugos ministrės Rasos Juknevičienės straipsnį Kariuomenės mažinti negalima, nustebęs pareiškė: Eilinį kartą iškyla klausimas, ar yra supratimas, kas yra kariuomenė, kariuomenės rezervas ir kas yra valstybės gynybos sistema? (Kauno diena, 2014 09 24). Vertinant šalies gynybą norisi tiesmukai paklausti: Ką jūs veikėte? Imitavote darbą? Kodėl sėkmingai susikūrusios ir atsikūrusios savanoriškos nebiudžetinės armijos neaugo ar bent nestovėjo vietoje, o leista akivaizdžiai nykti? Ir kaip galima tylėti, garsiai nekalbėti, būti abejingam tikrovei? Neobjektyvu visą kaltę suversti viešpataujančiam NATO faktoriui ar ramybės būsenai. Po politikų galvas ir visuomenėje vaikščiojo šmėkla meškos alsavimas į nugarą ir neprognozuojama, kiek ji miegos ir ko pareikalaus prabudusi.
Kaip rūpinosi prieškario Krašto apsaugos ministrai gynybinių sektorių kūrimu, plėtojimu, rodo skaičiai. Tuometiniai šauliai per dvidešimtmetį pasiekė 62 tūkst. narių skaičių ir tapo ne tik gynybos jėga, bet ir didžiule patriotinio auklėjimo industrija, paruošusia jaunimą kautis miškuose ir kloniuose beveik dešimtį metų. Sėkmingai atsikūrusi nuo 3000 narių Šaulių sąjunga saugojo parlamentą, kaip gaivus pavasario vėjas sklaidė nulietuvėjusią dvasią, bet vėliau Krašto apsaugos ministerijai nesirūpinant sudaryti palankią aplinką, nustumta nuo aktyvios veiklos, neturėdama pamainos ir savivaldybių dėmesio, ne augo, bet nyko. Krašto apsaugos ministras J. Olekas, vardindamas gynybos pajėgumus, apie šaulius neužsimena. KAM, užuot pasinaudojusi Ukrainos įvykiais, kurie įgalino pasinaudoti pilietinės visuomenės atgimimo galimybe, ruošė įstatymo pakeitimus ir stengėsi susiaurinti šaulių funkcijas. Tik patriotinė visuomenė ir prezidentė Dalia Grybauskaitė griežtai pasakė, kad grėsmių akivaizdoje Krašto apsaugos ministerijos parengtos Šaulių organizacijos įstatymų pataisos, uždraudžiančios šauliams dalyvauti ginkluotoje valstybės gynyboje, pilietiniame pasipriešinime, prieštarauja valstybės interesams, menkina šalies žmonių patriotizmą, valstybės gynybinę galią. KAM neįvertina, kad hibridiniame kare šaulys yra stichija, karys, kuris, stovėdamas su automatiniu ginklu prie kiekvieno namo ar krūmo, atgrasintų potencialų agresorių.
Šaulių sąjungai sumažinus dėmesį, suvešėjo destrukcija. Ji ėmė, kaip sakoma, kirmyti iš vidaus. Krašto apsaugos ministerija 2011 m. vasario 19 d. gavo signalą dėl trūkumų Šaulių sąjungoje. Atsakymo nėra. Du kartus šaulių delegacija, susidedanti iš rezistento ir dviejų Sąjūdžio veikėjų, vyko pas ministrę Rasą Juknevičienę. Ji sakė, kad niekuo negalinti padėti, šauliai turi savo statutą, savo vadą. Tik po vienerių metų ir aštuonių mėnesių, kai Seimo kontrolierius R. Valentinavičius 2012 12 02 pažymoje nr. 4D-201-1134 nurodė, kad Sąjungos vadas yra pavaldus ir jo pavaduotojai ir rinktinių vadai atskaitingi Krašto apsaugos ministrui ir kad ministerija turi pagal reikiamus teisinius svertus vertinti Sąjungos veiklą, nagrinėti skundus dėl galimai netinkamai atliekamų jos funkcijų, teko daryti reziumė: per sunki našta ant siaurų moteriškų pečių. Nepaisant Seimo kontrolieriaus rašte išdėstytų nurodymų, ministerija nesutiko su gautais signalais ir juos tirti atsisakė. Viceministrė Indrė Pociūtė-Levickienė 2012 12 12 pasirašė raštą nr. 12-01-18-72, kuriame aiškinama, kad gavusi pakartotinus signalus KAM atsisako tirti skundus, pažymėdama: LŠS šaulių kuopos vado skyrimas, jo veikos vertinimas ir skundo dėl LŠS kuopos veiklos nagrinėjimas nėra Krašto apsaugos ministerijos kompetencija. Taigi Lietuvos šaulių sąjungos pavaldumas pakibo erdvėje.
Krašto apsaugos ministerija laiko dėmesio nevertais faktais, kodėl dešimt metų laikomas jaunųjų šauliukų vadas, neparuošęs kuopai nė vieno šaulio, kodėl renkami kuopos vadai iš žmonių, galimai esančių priklausomybės ligų kabineto įskaitoje, kodėl, rezistentas ir kuopos vadas, pačių šaulių du kartus apdovanotas, be pasiaiškinimo pašalinamas iš Sąjungos. Svarbiausia pamainos auklėjimas. Ko lankosi šauliukai lenkiškos kultūros židinyje, Milošo dvare? Ar tai nėra viena iš priežasčių, kad šauliukai nesubręsta šauliais. Šis dvaras, kuriame augo Nobelio premijos laureatas Česlavas Milošas, šalia literatūrinės reikšmės, kaip lietuviškas kraujas pačiame vidury Lietuvos, brandino lenkiškos kultūros lobius, mena ir karčią kovos istorinę atmintį. Kai vyko kruvinos grumtynės tarp Giedraičių ir Širvintų, stambus lenkų raitelių junginys prasiveržė pro rytinę fronto liniją į šalies gilumą iki Nevėžio, Milošo dvaro. Pauliavojęs, naktį pajutęs degančią žemę po kojomis, pilsudskininkas rašytojo tėvas tuo pačiu keliu sugrįžo. Šauliai artojai metę arklus, pastojo neprašytiems svečiams kelią. Tryliktojo pulko mjr. A. Aleksandravičius atsiminimuose rašė: Turėjome daug nuostolių, sekė mus iš uždangos, miškų pakraščių ar iš už pelkių. Žuvo Troškūnų penki, Truskavos trys šauliai. Šaulių sąjungos vadai su šauliukais, švęsdami penkerių metų šauliukų sukaktį Milošo dvare, išduoda didvyrius, nenusilenkia prie antkapio Truskavos kapinėse, o matuojasi pilsudskininkų kėdes, kur uliavojo mūsų valstybės priešai. Prieškariu lenkų kardais sukapotų didvyrių portretai puošdavo Ramygalos progimnazijos sienas. Ar taip auklėdami šauliukus sulauksime šaulių? Stovint prie giminių pastatyto samanoto vargano antkapėlio didvyriams, kai pro Truskavos kapines Via Baltica nesustodamos skuba mercedesų voros, o šauliukai ir jų vadai sėdi pilsudskininkų kėdėse, neranda tako žuvusiųjų atminimui pagerbti, krūtinėje pakimba kažkas sunkiu akmeniu.
Pakartojus KAM skundus apie tuos pačius ir naujus trūkumus, prieštaraujant viceministrės I. Pociūtės ir Danguolės Bičkauskienės pasirašytiems raštams, kad skundų netirs, atsakyta su ministro Juozo Oleko ir viceministro Antano Valio parašais (2014 06 25, nr.16-01-1081 ir 2014 05 06, nr.12-01-747), kad skundai patikrinti ir įvertinti. Pagal įstatymą pareikalavus susipažinti su tikrinimo rezultatais, atsakymo nesulaukta. Atrodo, kad jokios tikrinimo medžiagos nėra arba atsisakoma ją pateikti. Todėl pilietiškas pilietis, jaučiantis nerimą dėl šalies gynybos, gindamas viešąjį interesą, imasi teisinių priemonių gauti atsakymą ir kreipiasi pagalbos į Vilniaus apygardos administracinį teismą byloje nr. i-5450-815/2015, prašydamas įpareigoti KAM atsakyti, ar pasitvirtino, jo nuomone, galimai kenkiantys šalies gynybai keliami faktai. Ypač svarbu nustatyti, ar šaulių kuopos vadai skiriami be sveikatos patikrinimo, ar nėra priklausomybės ligų kabineto įskaitoje.
KAM nesilaiko įstatymų ir nepaiso teisingumą vykdančių institucijų nurodymų. Vilniaus administracinio teismo byloje nr. l-2696-426/2014 pagal 2014 m. rugsėjo 1 d sprendimą, jau nurodyta atsakovui, KAM, į pareiškimą atsakyti. Tačiau iki šiol neatsakyta, o vykdomasis raštas antstoliui dėl nepatogios priverstinio vykdymo procedūros iš pagarbos institucijos vardui nepateiktas, sprendimas neįvykdytas. Taigi KAM ir toliau pažeidinėja įstatymus, neatsako į piliečių skundus, pareiškimus, reikalavimą pateikti faktų tikrinimo išvadas. Kyla klausimas, kam reikalingas Viešasis administracinis įstatymas, jei jis nėra vykdomas?
Prieštaraujantys atsakymai dėl keliamų trūkumų rodo nerūpestingumą, kuriam lieka galimybė kartotis, sprendžiant gyvybines problemas aukštesniu lygmeniu ne tik materialine, moraline, bet ir piliečių laisvės prasme. Krašto apsaugos ministerijos funkcijos priklauso prioritetinei sričiai, veiklai su neįkainojamomis vertybėmis, reikalauja didelio atidumo ir atsakomybės. Bet koks neatidumas, nerūpestingumas, teisinis nihilizmas gynybos sistemoje žaidimas su piliečių laisve.
Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo ketvirto skirsnio penktas straipsnis nurodo, kad valstybė remia savaveiksmes organizacijas, kurių veikla prisideda prie pasirengimo pilietiniam pasipriešinimui ir gynybinės galios stiprinimo. Konstitucijos, Vyriausybės nutarimus, potvarkių įgyvendinimą vykdo savivaldybės, kaip visos Respublikos valdymo dalis, esanti arčiausiai žmogaus. Tačiau krašto apsaugos ministerija, neinicijavo, kad rėmimo funkcija būtų perduota savivaldybėms pagal savivaldybių įstatymo 7 straipsnį, kuriame sudėtas Vyriausybės paskirtų savivaldybėms atlikti funkcijų sąrašas. Savivaldybės liko be jokių šauliams remti įpareigojimų. Joms nerūpi, kad silpsta gynyba, prioritetinis įstatymas neįgyvendintas. Paradoksas: aukštuose valstybės ir visuomenės ešelonuose skelbiamas visų partijų sutarimas dėl prioritetų, o savivaldybės, kur vyksta jų įgyvendinimas, apie tai neinformuotos ir niekuo neįpareigotos. Prioritetai atsidūrė už vietos valdžios įstatymų ribos.
Šauliai, matydami ministerijos abejingumą, patys kreipėsi į Seimo Peticijų komisiją dėl įstatymo pataisos, kad savivaldybės nebūtų abejingos šauliams. Paradoksas, kad savivaldybės rūpinasi net varlių migracija, stato ženklus, o valstybės gynybos sektoriui dėmesio nerodo. Visa tai palikta asmeninei merų nuožiūrai, kurią būtina suvienodinti, padaryti valstybine, nes šauliai vykdo valstybinę funkciją. Tačiau į Seimo Peticijų komisiją atvykęs ministerijos atstovas, užuot susirūpinęs gynybos pajėgų nykimu, blokuoja pasiūlymus, aiškina, kad įstatymų užtenka, esą tegul savivaldybės su šauliais bendradarbiauja pagal sutartis. Tačiau, šauliai ne UAB. Jie gina valstybės vientisumą neatlygintinai. Su savivaldybėmis sudarinėti sutartis, jiems siūlytis, nelogiška ir nenuoseklu. Peticijų komisija vadovaujasi, ministerijos atstovo nuomone, tarnybos rangu, o ne šaulių patyrimu ir įstatymo pataisas atmeta. Šauliai kreipėsi į Seimo Peticijų komisiją tris kartus: 2011 11 12, 2012 06 21, 2014 06 25 ir paskutinį kartą 2015 11 18 su labai kukliu, nesusijusiu materialinėmis vertybėmis pasiūlymu, kad vietos valdžia atkreiptų į juos dėmesį, dalyvautų populiarinant Lietuvos šaulių sąjungos veiklą. Prieštaraujant KAM, Peticijų komisija, pirmininkaujant Seimo nariui Petrui Čimbarui, pataisą apie savivaldybių dalyvavimą populiarinant šaulių veiklą, atmeta. Mano, kad šaulių nereikia populiarinti viską spręsti palieka visuomenei. Šauliai šmaikštauja, kad rusai nebeateis, jie jau atėję...
Įdomi KAM atstovo laikysena. Jis nepaduoda atvykusiam iš provincijos pirmųjų kovos linijų šauliui rankos, nepaklausia, kaip sekasi, nerodo emocijų organizacijos likimui, lyg būtų iš kitos, nedraugiškos valstybės.
Didelis Šaulių sąjungos trūkumas, kad joje stinga inteligentijos, valstybės tarnautojų, savivaldybių darbuotojų, mokytojų, gydytojų, teisėjų, prokurorų, advokatų ir jų padėjėjų. Juk Pilėnus gynė visi. Šauliai siūlė Krašto apsaugos ministerijai gerinti tarnautojo motyvaciją būti šauliu. Jei konkurse keli pretendentai įvertinami vienodai, reikia suteikti pirmenybę šauliui. Tačiau ministerija 2012 06 05 inicijavo įstatymo pataisą atlikusiems privalomąją karo tarybą arba baigusiems bazinius karinius mokymus, bet ne šauliams, kurie irgi priėmę priesaiką, moka mokestį ne sau, o valstybei, siuvasi paradines uniformas, priklauso tai pačiai žinybai.
Pirmoji Lietuvos Vyriausybė 1918 m. gruodžio 29 d atsišaukime Į Lietuvos piliečius savanoriams žadėjo ir davė žemės, ir jie Lietuvą apgynė, o dabar KAM šykšti šauliams už paaukotą laiką, nario mokestį mažumėlės dėmesio, pagarbos, lengvatų. KAM ne tik nerodo iniciatyvų šaulio aplinkai gerinti, bet užkerta kelią iniciatyvoms. Ministerija, leidžia nykti Šaulių sąjungai. Kad neiškiltų į viešumą ydinga veikla, slepia išeikvotojus, nusikaltimus, neperduoda tyrimui. Kauno 2-osios šaulių rinktinės taryba 2013 m. rugsėjo 1 d nutarimu nutarė už grobstymus pašalinti iš organizacijos šaulių kuopos vadą, bet neperdavė į teisingumo rankas, neieško žalos. Vadai keičia kuopų vadus, neišklauso šaulių nuomonės, pažeidžia organizacijos, kaip asociacijos formos, principus. Krašto apsaugos ministerijai tenka priekaištai už ydingą Šaulių sąjungos įstatymo priėmimą. Įstatymas tobulas, numatyti kovos būriai, bet nutylėta esminė problema žmogiškųjų resursų sudarymas. Apie tai nė žodžio. Jei organizacijoje nebus žmonių, tai toks įstatymas negyvas.
Sumenkinta, suprastinta, tradicinė šaulių uniforma, su kuria jie kovėsi miškuose ir kloniuose dešimtį metų. Tai patvirtina partizanų nuotraukos. Šauliai tapo belaisviais. Jie nušalinti nuo aktyvios veiklos ir palikti ramiai stovėti su baltomis pirštinėmis po kryžiais ir paminklais. Jie negali užkirsti kelio akivaizdžiai darančiam nusikaltimą ar pažeidimą, dalyvauti kare keliuose, kuriame pagal žuvusių skaičių pirmaujame Europoje.
Tęsiasi demagogija dėl šaulių pamainos. Dvylika metų skelbiama, kad yra 5000 šauliukų, kurie lieka jais amžinai. Šaulių skaičius, kurių beveik pusė sunkiai išlipa iš lovos, ne auga, bet mažėja, o pinigai šauliukams nepanauidojami.
Vyksta šaulių ataskaitiniai suvažiavimai, kuriuose dalyvauja ministrai. Ar jie, žiūrėdami į žilagalvių delegatų salę, nemato, kokio amžiaus tie žmonės, nors organizatoriai prašo rinkti jaunesnius delegatus? Nepriimama jokių rezoliucijų, nebūna diskusijų, siūlymų. Paploję besigiriantiems kalbėtojams išgeria arbatos (arba negeria) ir palikę šaulius tolimesniam merdėjimui limuzinais išvažiuoja.
Teisus buvo Seimo narys Julius Veselka, vertindamas pilietinio pasipriešinimo vykdymo galimybes, ironizavęs, kad, neturint nei pasipriešinimo struktūros, nei ginklų, belieka moterų gynyba pelenais priešui į akis.
Krašto apsaugos ministras Juozas Olekas 2014 09 17 priėmime sutiko, kad problemos rimtos, ir prižadėjo atvykti į vietą kartu su šaulių vadais kai kurių problemų spręsti. Tai vėliau patvirtino 2014 10 16 raštu: Krašto apsaugos ministras planuoja asmeniškai atvykti. Praėjo daugiau kaip metai, problemos yra, ministro nėra.
Tautą lemtingos istorinės klaidos persekioja naujais išbandymais. Juk anksčiau, kai bajorai ginčijosi, nesirūpino armijomis, nei patys ėjo kariauti, nei pinigų skyrė, šalį kaimynai be šūvio kaip pyragą suraikė per tris kartus. Lemtingąjį birželį, kai rusų tankai raižė mūsų žemę, ardė miestelių grindinį, mūsų kariai, užrakinti kareivinėse, veržėsi į mūšį. Lietuvą galbūt būtų išgelbėjęs vienas kraujo lašas. Lemtinga klaida, kad, sėkmingai atsikūrę, nuo 3000 narių per 25 metus neturime tos 62 000 narių nacionalinės gvardijos, kurią mūsų tėvai ir seneliai, netekę Vilniaus ir Klaipėdos, turėjo.
Žymus mąstytojas K. H. Helvecijus mokė, kad didžiausias nelaimes žemėje atneša nemokšiškumas, o mes patyrėme dar vieną nelaimių šaltinį užimti vietą ir nieko nedaryti.
Visa, ką parašiau, yra piliečio, nuo 19 metų turinčio šaulių kuopos vado patyrimą, desperatiškas klyksmas dėl žlungančių Lietuvos armijų.
Ignas Meškauskas,
advokatas, apdovanotas ordinu Už nuopelnus Lietuvai
© 2016 XXI amžius
|