2016 m. balandžio 15 d.    
Nr. 15
(2183)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Popiežiaus Pranciškaus gailestingumo doktrina

Pamaldose tikintieji laiko
iškėlę šv. Faustinos šūkį:
„Jėzau, pasitikiu Tavimi!“

Šio rašinio pavadinimas gana tiksliai įvardija Šventojo Tėvo mintis, išsakytas švenčiant Dievo gailestingumo sekmadienį, kurį jis pavadino Jubiliejinių metų širdimi. Balandžio 3 dieną Romoje vykusi gailestingumo šventė, popiežiaus Jono Pauliaus II įvesta į liturginį kalendorių minint antrąjį Velykų (Atvelykio) sekmadienį, atsižvelgiant į jo kanonizuotos gailestingumo apaštalės sesers šv. Faustinos Kovalstos kaip tik Vilniuje išgyvento mistinio apreiškimo nuorodas, šį kartą faktiškai tapo viso pasaulio Dievo gailestingumo puoselėtojų Jubiliejumi. Be to, tomis dienomis Romoje buvo surengtas 4-asis tarptautinis apaštališkasis Gailestingumo kongresas, kuris kas keleri metai vyksta įvairiuose pasaulio kontinentuose ir kurio iniciatoriai yra Lietuvos kardinolas Audrys Juozas Bačkis ir Austrijos kardinolas Christofas Šionbornas OP (Christoph Schönborn), dalyvavę ir liudiję ir šiame renginyje. Tačiau pagrindinis dėmesys buvo sutelktas į popiežiaus Pranciškaus žodžius, tiek jo vadovautų Dievo Gailestingumo sekmadienio šv. Mišių homilijoje, tiek ir išvakarėse šv. Petro aikštėje vykusiame Maldos budėjime prie išstatyto garsiojo Gailestingojo Jėzaus paveikslo. Tai ir suprantama, kadangi evangelinės Gailestingumo žinios sklaidą Šventasis Tėvas yra padaręs savojo pontifikato mokymo ir praktinės pastoracijos centru su daugybe socialinių paramos kenčiantiems iniciatyvų, susilaukusių nepaprastai palankaus atgarsio visame pasaulyje.


Be Avinėlio avys – juodos, o su Juo – žavingos

Vytenis Vaškelis

Ganytojas turi 7,3 milijardo Jo krauju atpirktų sielų – avių. Kaip jas visas sveikas nuvesti ten, kur jos atras tikrąją žmogišką savivertę ir tapatybę Dieve? Ganytojas ir avys – tam tikra prasme vaizdinga antropologinė metafora, liudijanti apie neatšaukiamą Dievo ir visų žmonių santykį, nuo kurio priklauso kiekvieno žmogaus egzistencija po mirties. Kai mes buvome pakrikusios avys, ir ėjome savaisiais keliais, ant Jėzaus pečių buvo uždėta visų mūsų kaltės našta, ir Jis tapo kaip bežadė avis, vedama pjauti (Iz 53). Jis dėl mūsų tapo bejėgiu ėriuku, kad, įveikęs mirtį ant kryžiaus, amžinai būtų mūsų Dievo Avinėliu ir Geruoju Ganytoju, rodančiu mums geriausią kelio kryptį į savo Avidę – Karalystę.

Viešpats, mus atpirkęs, mums suteikė naują charakterį dėmesingai klausant Jo balso ištikimai kasdien Juo sekti. Disciplinuotas ir motyvuotas dėmesingumas, sutelktas į Jo žodžio apmąstymą, dovanoja mums laisvę be puikybės priemaišų gėrėtis bei didžiuotis savuoju Jėzumi. Kuo dažniau fokusuojame savo maldingą žvilgsnį į Jį, tuo aiškiau matome su Juo augančios draugystės vaisius ir, Jam veikiant mumyse, labiau bodimės viskuo, kas mus nuo Jo dar skiria. Kad mūsų ištikimybė Jam būtų stipresnė už progą nusidėti, klausiame: „Mano siela, koks yra atsakas Draugui?“


Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija