|
Dalins sėklas nemėgstančioms daržus sodinti, o rudenį suruoš derliaus šventę
Dineta Babarskienė
Norime padėkoti visiems aukojusiems, pasidalijusiems tuo, ką turi, kad šiandien galime daugiau padėti tiems, kam labiausiai reikia. Nuoširdžiai dėkojame visiems geradariams, sakė Nijolė Knyzienė, Rudaminos Caritas savanorė. Dar visai neseniai susibūrusios draugėn, šio krašto savanorės pradėjo dirbti. Ką gi jos veikia?
Jaunos moterys tuoj skuba papasakoti, bet labiausiai nori padėkoti visiems geradariams. Aš ir pati nežinau, kaip čia žingsnelis po žingsnelio pradėjau darbuotis. Labai dėkoju Lazdijų dekanato ir parapijos Caritas skyriaus vadovei Onutei Juodkienei, kuri pakvietė mane, o ir dabar yra tarsi mokytoja, kuriai skambinu vis prašydama patarti, pamokyti. Tai jai ir visoms Lazdijų dekanato ir parapijos Caritas moterims dėkoju už padrąsinimą bei palaikymą. Jų paskatinta ir aš pradėjau kalbinti moteris, kviesti susiburti, o dabar džiaugiamės, kad galime ir mes darbuotis su kitomis savanorėmis, sakė N. Knyzienė.
Tad dar visai neseniai įsikūrusio Rudaminos Caritas moterys ne tik darbuojasi, patyliukais prasitarė, kad greitai turės ir patalpas, kur galės apsilankyti visi, kuriems labiausiai reikia, o norintys galės paaukoti, atnešti tai, ko labai reikia kitam gal vargingiau gyvenančiam, šiandien stokojančiam, išgyvenančiam nepriteklių. Jau turime sukaupę rūbų, kuriuos reikia būtinai išdalinti, tad nekantriai laukiame patalpų. Tada žmonės galės ateiti ir patys pasirinkti, nedrąsiai kalba ponia Nijolė.
Kol kas Rudaminoje besidarbuojančių Caritas veikloje ne itin daug, bet yra laukiami visi norintys prisijungti. Ir vyrų rasime, pasikviesime, kad mums patalkintų. Juk vyriškų rankų dažnai prireikia, sako ponia Nijolė. Būtent ši veikli moteris pasikvietusi į pagalbą Dalią Petuškaitę ir ponią Vidą (nepanoro skelbti pavardės) prieš pat Šv. Velykas važinėjo, lankė ūkininkus, pasiturinčius žmones, rinko viską, kas ką galėjo paaukoti: ar pinigais, ar maisto produktais, ar drabužiais. Moterys išdrįso užsukti į kiemus ir paprašyti ne sau, o kitiems.
Itin aktyvūs ir dosnūs buvo Aštriosios Kirsnos žmonės. Jie sutiko itin geranoriškai. Buvo net taip, kad patarė neiti pas vieną ūkininką, net sakė, jis tikrai neaukosiąs, o mes nepabijojome ir užėjome į jo sodybą. Buvome nustebintos, kad šis žmogus noriai bendravo, paaukojo ir net pasakė pavardes žmonių, kuriuos būtinai turime aplankyti, nes jiems itin reikalinga pagalba. Žmonės aukojo, kas kuo galėjo ir kiek kas galėjo, bet tikrai noriai, pasakojo N. Knyzienė.
D. Petuškaitė jai pritardama sakė, kad neteko sutikti piktų žmonių, visi suprato ir tikrai gausiai aukojo. Karitietės buvo nustebintos Rudaminos, Aštriosios Kirsnos bei aplinkinių kaimų žmonių gerumu. Norime padėkoti visiems geradariams, dosniai aukojusiems nepasiturinčioms šeimoms, vienišiems senjorams, supratusiems mūsų prašymus, atkreipusiems dėmesį ir paaukojusiems. Dėkojame už jūsų dosnią širdį, už supratimą. Džiugu, kad žmonės suprato, kad tik bendromis pastangomis mes galime šį tą gero ir gražaus nuveikti, sakė N. Knyzienė. Karitietės pasakojo, kad už geradarių paaukotus pinigus jos pirko maisto produktus: aliejų, kruopas. Važinėjome, rinkome aukas, o paskui reikėjo išdalinti. Vežėme tiems, kuriems labiausiai reikia. Aplankėme ir tokius senolius, kurie sakėsi, kad jau seniai jautėsi visų pamiršti. Pasirodo, kad kartais reikia labai nedaug tik šilto, gero žodžio, atjautos. Šokaldo plytelė ir dėmesys daro stebuklus. Viena močiutė apsiverkusi sakėsi, kad mus Dievas pas ją atsiuntęs. Ji džiaugėsi, kad buvo aplankyta. Šios močiutės ir vyras, ir trys sūnūs jau mirę toks jos gyvenimas dabar, pasakojo ponia Nijolė.
Atrodo, viskas paprasta ir suprantama, o pasirodo šalia mūsų gyvena nemažai žmonių, kuriems reikalinga pagalba, o kartais tik dėmesys, šiltas aplankymas su šokolado plytele rankose ar nuoširdus žodis, apsikabinimas. N. Knyzienė džiaugiasi, kad ir Šeštokų seniūnijos seniūnė Liana Audzevičienė noriai su jomis bendrauja, pataria, kuriuos žmones reikėtų aplankyti, padeda, kiek tik gali. Būdviečio seniūnijos socialinis darbuotojas Egidijus Aleksonis ne tik pats dosniai aukojo, bet ir mus padrąsino, įvertino ir net pagyrė, šaunuolėmis pavadinęs, džiaugiasi supratimu ir pritarimu ponia Nijolė. Gerai, kad šiame nelengvame darbe atsiranda norinčių dirbti, veikti kitų labui ne savo gerovei. Taip atėjo čia savanoriauti ir D. Petuškaitė. Dalia dar visai jauna, augina sūnelį ir padeda kitiems, kiek tik gali. Labai darbšti mergina ir namus prižiūri, ir daržus sodina. Kai įsikraustė, namelis buvo apleistas, sienos juodos, o dabar kasdien vis gražėja, nes tvarkomasi, remontuojama ir dar surandama laiko ir kitiems pagelbėti. Šabakštynas buvo čia, o dabar suarta žemė. Dalia sės, sodins. Moteris rankomis skalbia, nesėdi rankų susidėjusi. Šioje troboje net elektros nebuvo, o dabar darbšti ranka čia kiekviename žingsnyje jaučiama. Pakviečiau savanoriauti ir ji sutiko. Ir ponia Vida padeda, lanko žmones, dalija maistą, tikrai daug dirba, sakė ponia Nijolė.
O pati Dalia sakosi, kad dalyvauti Caritas veikloje jai patinka. Aš taip prasmingai praleidžiu laiką. Susitvarkau namus, valgyti pasidarau, žiemą laisvesnio laiko juk daugiau nei vasarą, tad savanoriauti Caritas man tikrai gera, susitinku su žmonėmis, pabendrauju, o išgirstas geras žodis iš vienišo žmogaus sušildo širdį, skatina dar labiau stengtis, prisipažįsta jauna moteris. Net ir su mažuoju vos 11 mėnesių sūneliu ant rankų Dalia stengiasi nuveikti kažką gero ir kitų labui, tad važiuoja, padeda išdalinti maistą vargstantiems ar rinkti aukas. Karitietės atsiprašo, kad dar ne visus suspėjo aplankyti, gal ne visus ir žino, pažįsta, kuriems itin reikia pagalbos, bet jau ir Naujojoje Kirsnoje yra savanorė, kuri lankys to krašto žmones, tikisi, kad ir kitur atsiras žmonių, norinčių savanoriauti. Būtų gerai, kad tokių savanorių atsirastų kiekviename kaime. Juk vietiniai žmonės geriausiai žino vieni apie kitus, ir jiems nesvetimi šalia gyvenančių žmonių rūpesčiai rūpestėliai. Savanorės už šį darbą negauna jokio atlygio. Juk negalima visko vertinti tik pinigais. Kartais nuoširdi padėka, ištarta vienišo, vargstančio žmogaus, reiškia daugiau nei pinigai. O žmonių, kuriems reikia pagalbos, yra tikrai nemažai. Apsidairykime... sakė ponia Nijolė.
Pavasarį prasideda darbymetis. Tad tegul nesupyksta, jei kai kurioms nemėgstančioms turėti savo daržų, bet jaunoms, sveikoms, energingoms moterims duosime sėklų, kad pasisėtų daržovių, augintų, prižiūrėtų per vasarą, o rudenį suruošime šventę, ir turės kiekviena šeimininkė parodyti, ką užauginusi. Taip bandysime ne tik duoti, bet parodyti, kad kiekvienas iš mūsų galime kažką nuveikti ir net su kitais pasidalinti. Gal tų daržovių užaugs ne tik savo šeimai, bet ir kitiems bus galima duoti, pasidalinti, apie savo sumanymus pasakoja Rudaminos Caritas savanorė N. Knyzienė.
Jai pritaria ir kitos savanorės. Reikia tikėtis, kad šis gražus sumanymas bus palankiai sutiktas ir tų žmonių, kurie tikrai turi ir jėgų, ir energijos, ir sveikatos kad ir nedidelei lysvei susikasti, pasisodinti daržovių, bet to nedaro net gyvendami kaime. Juk reikia ne tik imti, prašyti, bet ir duoti, dalintis, ir tai bus puiki proga tai padaryti, sako ponia Nijolė. Moterys tikisi, kad pagalbininkų irgi atsiras ir jau bus galima padėti žmonėms ir darbus nudirbti, kurių jie patys nesugeba, stokoja sveikatos ar jėgų jau nebeužtenka. Ir toms jaunoms moterims, kurioms šiandien duodame, rytoj paprašysime, kad pagelbėtų kitiems, kad ir kokiai vienišai močiutei kokį darbelį nudirbti ar nueiti ir tiesiog pasikalbėti, aplankyti. Gal koks vyriškis atsiras ir vienišiems senoliams malkas pakapos. Labai norėtume, kad mums pasisektų įgyvendinti šiuos sumanymus, sakė N. Knyzienė.
Karitiečių darbas nelengvas ir nesibaigiantis, tai nuolatinės pastangos, noras pagelbėti kitam, svetimam, bet šalia esančiam žmogui. Jei tik norite, galite ir jūs tai padaryti, pagelbėti silpnesniam, mažesniam, gal nelabai sėkmingai gyvenančiam žmogui, tad Rudaminos Caritas savanorės prašo, jei turite daiktų, drabužių, kurių jums tikrai nereikia, žinokite, kad yra žmonių, kuriems šie daiktai gali būti reikalingi, pagerinti jų buitį ir padaryti juos laimingesnius nors truputėlį, ateikite ir pasakykite. Tad kodėl nepradžiuginti to, kuriam šiandien gelia širdį, norisi verkti, o ištiesti ranką ir prašyti nedrąsu. Patikėkite: duoti lengviau, nei prašyti. O svarbiausia, kad viską reikia daryti iš širdies. Juk niekada nežinai, kaip susiklostys gyvenimas, gal prireiks pagalbos.
Lazdijų rajonas
© 2016 XXI amžius
|