2016 m. gegužės 6 d.    
Nr. 18
(2186)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Parodos atidarymo žodžiai ir nuoširdumo ašaros

Doc. dr. Irena Ramaneckienė

Panevėžio muzikos mokyklos
kanklininkė Evelina Vaitoškaitė,
birbynininkas Arnas Šukys, lumzdelio
valdytojas Domantas Vilkas su savo
mokytojais Jolanta ir Vidu Klišiais,
šeimų nariais, svečiais

Vyresnioji muziejininkė Vitalija
Vasiliauskaitė dėkoja mons. Juozapui
Antanavičiui už neįkainojamos
vertės dovanas muziejui

Panevėžio krašto auksarankių
audėjų staltiesės ir lovatiesės,
įvairiomis progomis dovanotos
mons. Juozapui Antavavičiui, –
viskas etnokultūros istorijai
ir muziejaus lankytojams

Išsyk kelios mįslės

Dailininkų profesionalų ir liaudies menininkų sukurtų darbų parodų atidarymuose daugsyk teko dalyvauti, bet tokio, kokį mačiau pagrindiniuose Panevėžio kraštotyros muziejaus rūmuose, dar nebuvo tekę matyti. Patekau į šį renginį pusiau atsitiktinai, bet tai, kas regėta, išgirsta, pastebėta, pajusta, įstrigo atminty.

Pirmoji mįslė – skelbime ir kvietime nurodytas parodos pavadinimas: „Šiltų rankų dovana: monsinjoro Juozapo Antanavičiaus dovana muziejui“. Imponavo pasakymas „šiltos rankos“. Tokio žodžių junginio nėra nė „Lietuvių kalbos frazeologijos žodyne“. Jame įrašytas aforizmas „šaltomis rankomis“ duodančiojo abejingumui pabrėžti. Smalsumą žadino ir žodžių pora – „dovana muziejui“. Šis altruistinis gestas dažniausiai būdingas meno žmonėms. Mons. J. Antanavičius – Panevėžio Švč. Trejybės bažnyčios rektorato rezidentas ir Šv. Juozapo globos namų kapelionas, 2001 metais prezidento Valdo Adamkaus dekretu už nuopelnus Lietuvos valstybei ir pastangas, padedant jai integruotis į pasaulio valstybių bendriją, apdovanotas Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino penktojo laipsnio ordinu.

Parodos kolekcija

Kolekciją pagal eksponatų rūšis sudaro dvi grupės: audiniai ir aukštos kokybės porceliano dirbiniai. Pastarųjų apie dvidešimt: Meiseno gamyklos (Vokietija, čia 1708 metais pagamintas pirmasis porcelianas Europoje) ir Rygos porceliano bei fajanso fabriko indai, Panevėžio vyskupijos sekretoriaus 1935–1944 metais kun. Jono Gasiūno porceliano lėkščių komplektas. Kiekvienas eksponatas į muziejų atsinešė įspūdingą istoriją. Dvigubai gausesnė liaudies tekstilės kolekcija, susidariusi iš Aukštaitijos etnokultūrinio regiono (centras – Panevėžys) nagingų audėjų kun. J. Antanavičiui per Juozapines ar kalendų metu dovanotų rankšluosčių, staltiesių ir lovatiesių. Rankšluosčiai stebina ne tik raštų įvairove, bet ir įaustomis frazėmis, pavyzdžiui, „Lietuva – tai bažnyčios ir kryžiai“, net giesmės „Marija, Marija, skaisčiausia lelija“ (Maironio žodžiai), Lietuvos himno „Lietuva, Tėvyne mūsų“ ir kitais tekstais.

Muziejaus direktorius Arūnas Astramskas visų žvilgsnius atgręžė į rankšluostį, kuriame išaustos liaudies dainos pavidalu paplitusios paties monsinjoro eilės: „Už Tave atiduočiau žvaigždyną, / Milijonus gražiausių žvaigždžių. / Dėl Tavęs aš galiu išdainuoti / Ilgus posmus gražiausių dainų“.

Vienas rankšluostis išskirtinis: padovanotas Nikodemui Antanavičiui, monsinjoro tėvui, vestuvių proga 1924 metais. Audinys stebina plonumu – beveik permatomas. Nė Lietuvos nacionalinis muziejus šitokio dar neturi.

Maloniai nuteikė pats dovanų išdėstymas, apgalvotas, iš anksto mintimis įvertinus objekto estetinio stebėjimo galimybę, net priemones vizualiai intrigai kurti. Pavyzdžiui, dalis eksponuojamų lovatiesių tarsi pusiau ištrauktos iš 1877 metais pagamintos senovinės kraičio skrynios.

Neišsemiamas gerumo pasaulis

Vyresnioji muziejininkė Vitalija Vasiliauskaitė priminė, kaip išdėstyti parodos eksponatai didžiojoje muziejaus parodų salėje, bet ji tą popietę dėl susirinkusiųjų gausos neatrodė erdvi.

Vieni dalyviai rankose laikė gražiausių žiedų puokštes, antri –  lietuvišką šakotį ar kitokį savo pačių keptą pyragą, treti – fotoaparatus tam neeiliniam įvykiui įamžinti... Pastebėjau, kad visų veidai spinduliavo geraširdiškumu, gražiai supintu iš jautrumo ir gerumo emocijų. Toji artimo meilės pajauta vieną prie kito artino susirinkusiuosius, ryškino jų ir gerbiamo Monsinjoro per daugelį metų sudvasintais virtusius tarpusavio santykius, stebinusius mane, kaip pašalietę, ne panevėžietę.

Jautriai kalbėta apie mons. J. Antanavičiaus dovanos reikšmingumą. Direktorius neslėpė, kad muziejaus fondai pasipildo tik geros valios žmonių dėka, nes Valstybė lėšų vertybėms išsaugoti neturi. Panevėžio kraštotyros muziejus per metus iki šiol galėdavęs sau leisti įsigyti eksponatų tik už kelis šimtus litų. Todėl giliai pilietiškas monsinjoro poelgis esąs kilnus, žadinantis pačius tauriausius jausmus. „Susirinkome pagerbti dvasiškai turtingą žmogų, kuris moko mus dalytis gerumu su kitais“, – ne be jaudulio širdyje ir balse šnekėjo V. Vasiliauskaitė.

Kai norisi būti geresniems

Į akis krito, kad parodos atidarymo metu dėmesio centre buvo ne toji vertinga dovana muziejui, o dovanotojo asmenybė, atskiri jos bruožai, iškilę pačiais įvairiausiais prisiminimais. „Rodos, nutyla ir paukščiai, kai monsinjoras sako pamokslą. Bažnyčia iki pat skliautų prisipildo gerumo. Prisiminkime, kaip nuščiūdavome, kai Sąjūdžio metais kunigas Juozapas kalbėdavo žmonėms miesto aikštėje. Ir tada tarsi prabildavo mūsų pačių sąžinė, mūsų pareiga tautai, atsakomybė Tėvynei. Išgyvendami tokią vidinę būseną, prašydavome monsinjorą ne giedoti, o dainuoti. Šiandien tai atgimsta atminty, lyg praėjusią savaitę viskas būtų dėjęsi“, – elegiškai kalbėjo monsinjoro pasveikinti atėjusios Moterų katalikių sąjungos atstovės ir pridūrė: „Jūs – tikėjimo pavyzdys ir tvirtybė“.

„Gerbiamas monsinjore, besiklausant Jūsų pamokslų, sušyla širdys, norisi būti geresniems. Ir Jūsų rašyti tekstai pavergia širdis. Tai – tikrai nuoširdūs pasakojimai, tai patirta ir išgyventa tolimoje ir visai nesenoje praeityje. Jūsų būties žemėje kelias grįstas ir akmenėliais, ir rožių žiedlapiais, ir kančia virstančiais tų gėlių spygliais...“ – džiaugdamasi ir kartu giliai sielodamasi kalbėjo Vida Barauskienė.

„Atvykome iš Upytės bendruomenės vardu padėkoti Jums už širdies šilumą, nuostabius pamokslus. Ar prisimenate, kaip mūsų bažnyčioje valstybinių švenčių progomis pradėjote giedoti Lietuvos himną? Mes tą Jūsų tradiciją tebesaugome. Ar prisimenate, kaip Jūsų rūpesčiu į Nekilnojamojo kultūros paveldo registrą 2007 metais buvo įtraukta Upytės neobaroko stiliaus Šv. Karolio Boromėjaus bažnyčia (1878) su nuostabiais Jono Danausko darytais altoriais, su trimis dvarininko Romano Švainickio tapytais paveikslais... Ar prisimenate?.. –  vienas po kito liejosi retoriniai klausimai iš Upytės A. Belazaro pagrindinės mokyklos direktorės Jurgitos Zalatorienės lūpų.

Ši dovana muziejui – neišsemiamas gerumo pavyzdys Panevėžio krašto žmonėms. Ir tai – ne vienintelis atvejis monsinjoro gyvenime. Neužtektų abiejų rankų pirštų altruistiniams jo gestams suskaičiuoti. Tai – daugybė darbų, puošiant Kristaus Karaliaus Katedrą ir jos šventorių, Šv. Juozapo globos namai, kuriuos statant buvo įdėtos beveik viso gyvenimo santaupos, kunigo kankinio Alfonso Lipniūno palaikų pargabenimas iš Lenkijos ir perlaidojimas Katedros šventoriuje, Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės viešajai bibliotekai padovanota visą gyvenimą kaupta asmeninė biblioteka, neseniai savomis lėšomis išleista maldaknygė silpnaregiams, Antašavoje praplėstos kapinės ir jose pagilintas šulinys, kurio tvarkymas ir po 50 metų tebesklando linksmais prisiminimais, kaip apylinkės pirmininkas Dluckis, kolūkio pirmininkas Notkus ir klebonas Antanavičius spalinių (suprask, Spalio revoliucijos švenčių) išvakarėse kapinių šulinį gilino, kaip po to tie trys varijotai (monsinjoro terminas) pagal ano meto „papročius“ susėdę butelaitį tuštino, mat, daugiau niekas į apylinkės pirmininko kviestą talką nesiteikė ateiti.

„Ašaroju dėl to, kad...“

„... esu be galo sujaudintas Jūsų visų nuoširdumo, – braukdamas nuo skruosto ašarą, prabilo mons. J. Antanavičius. – Kiekvienas sakėte tai, kuo esate įsitikinę. Jūsų nuoširdumas liejosi ne tik žodžiais, bet ir emocijomis, kurių nesuvaidinsi. Gerai pažįstu jus, žinau, kad už viską labiau branginate tiesą, suprantu, kad atėjimu į parodos atidarymą, savo pasisakymais norėjote parodyti suprantą dabartinę mano būseną. Negaliu suvaldyti ašarų...

Metai lekia vieni už kitus greičiau, gyvenimas senka. Ir darosi lengviau, kai turto namuose mažiau. Kai G. Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka išsivežė 5000 knygų, mano namelis atsiduso lengviau. Malonu šiltomis rankomis atiduoti širdžiai buvusius brangius daiktus. Tai – kur kas geriau, negu jie būtų išgraibstyti, išdrabstyti nežinia kieno ir nežinia kur po mano mirties. Be to, išsaugotos kolekcijos perdavimas muziejui kartu yra ir mano pagarbos tiems mieliems dovanotojams ar jų palikuonims išraiška. Man nieko negaila, imkite! Ši paroda – mano priešmirtinė paroda. Savo apsisprendimu noriu ir kitus paraginti taip elgtis panašioje situacijoje. Dėkoju direktoriui ir muziejaus darbuotojoms, kad taip išpuoselėjote šią parodą“.

Minoras ir mažoras – viskas kartu

Parodos atidarymo metu kalbėtojų išsakytas mintis ir nelengvai suvaldomas gerumo emocijas bei ašaras papildė Panevėžio muzikos mokyklos moknių, būsimųjų Lietuvos talentų – Evelinos Vaitoškaitės (mokytoja – Jolanta Klišienė), Domanto Vilko ir Arno Šukio (mokytojas – Vidas Klišys) lietuvių liaudies instrumentais atlikti kūriniai. Renginio pradžioje Evelinos kanklių melodija kvietė visus pamiršti dienos rūpesčius, susikaupti ir nutiesė neregimą taką iš dabarties į praeitį, nuo eksponatų iki jų kūrėjų. Lumzdelis Domanto rankose tai poringaudavo švelniu tembru, tyliai, tai skardžiai, sodriai. Ir rodėsi, kad iš lumzdelio besiliejanti puošni melodija pulsuoja kalbėjusiųjų išgyvenimais ir jų mintimis. Arno birbynė skardeno taip jausmingai, balsingai ir paveikiai, kad nelengva buvo suvaldyti norą pasisukti šokio rate. Šią visų mūsų būseną pastebėjo ir garsiai išsakė pats Monsinjoras.

Iškilmingai pasirašytas parodos eksponatų perdavimo-priėmimo aktas. Sugiedota „Ilgiausių metų“, linkint mons. J. Antanavičiui sulaukti 100 ir daugiau metų dainuojant, linkint dvasinės ramybės... Ir „Lietuva brangi“ skambėjo...

Parodos atidarymas – savita panevėžiečių pagarbos išraiška jausmais, žodžiais ir darbais mylimam Juozapui Antanavičiui vardinių ir gimtadienio (balandžio 18-ąją) proga, kai gerbiamas monsinjoras pasilypėjo ant 86-ojo sagyvenimo laiptelio.

Pasisakiusiųjų minčių pabaigos akcentą apie šulinį simboliškai sieju su dvasiniais šuliniais, nes nuo jų priklauso kiekvieno mūsų buvimo žemėje sėkmė. Šis renginys ne tik netradicinės parodos atidarymas, bet ir paskata atidžiau pasižiūrėti į save ir pasitikrinti, ar mūsų dvasios šuliniai nepriskretę, nenusekę, neužversti žemėmis... Gal pamiršti ar apleisti?

Panevėžys
Gedimino Kartano nuotraukos

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija