2016 m. gegužės 20 d.    
Nr. 20
(2188)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Efektingas būdas besimeldžiančiųjų skaičiui katalikų bažnyčiose mažinti

Renė Saltonė

Pribloškianti žinia iš sūnėno lūpų

Visai neseniai aplankiau didmiestyje gyvenantį trisdešimtmetį sūnėną, kuriam labai dažnai darbo reikalais savo ar UAB mašina tenka po Europą, Rusiją, Kazachstaną važinėtis kuris, be to, dar kultivuoja ekstremalaus automobilizmo sporto šakas. Užsimezgus kalbai šia tema, ėmiau nuogąstauti apie kelyje ar varžybose gresiančius pavojus sveikatai, net gyvybei. Matydamas mano nerimą, sūnėnas prasisegė baltinius ir parodė ant kaklo esančią grandinėlę su kryželiu, kaip apsaugos nuo nelaimių garantą. Ir dar pridūrė: „Pravoslavų kunigui nunešiau pašventinti“. Išplėčiau akis ir nutilau.

Prisiminiau ką tik „Savaitėje“ skaitytą Stasės Rudalevičiūtės straipsnį „Įstabūs gyvenimo vingiai“, kuriame atpasakojama Lietuvos ortodoksų vyskupijos kanclerio, Vilniaus dekano, ortodoksų katedros ir Šv. Paraskevės bažnyčios klebono, protojėrėjaus Vitalijaus Mockaus mintis, kad „žmonės į lietuvišką ortodoksų bendruomenę ateina dėl įvairių priežasčių: vieni – iš mišrių šeimų, kiti – iš smalsumo, treti – sąmoningai pasirinkę ortodoksų tikėjimą“. Pirmieji du variantai mano sūnėnui netinka. Kokia trečiojo varianto priežastis? „Jūs turbūt nei laikraščius skaitote, nei televizijos laidas žiūrite, nei internete esančia informacija domitės, – mandagiai replikavo sūnėnas į mano apstulbimą dėl tokio netikėto jo posūkio, – paskaitykite, ką rašo ne krikščioniškos pakraipos laikraščiai apie katalikų kunigus, vienuolius ir ką šie patys kartais išdrįsta apie save pasakyti. Paskaitykite ir suprasite mane“.

Mintys ir skaityti bei girdėti pasakojimų fragmentai

Kelios sakinių nuotrupos iš 2016 m. balandžio 23 d. „Lietuvos ryte“ spausdinto straipsnio: „Iš Kauno kunigų seminarijos pašalintas; už drausmės pažeidimus; buvo vis tiek įšventintas į kunigus; gal jį šventino koks nors iš Rusijos atklydęs dvasininkas bedarbis; kurį laiką padirbėjęs Žasliuose, padeginėjęs jos bažnyčioje žvakes, atsidūrė Baltarusijoje; pateikęs galbūt melagingą anketą; net 27 metus žmones laimino, šventino, tuokė, krikštijo, klausėsi išpažinčių, laikė mišias ir atliko kitokias pareigas; Lietuvos bažnyčia tokių apeigų nepripažįsta; gal jo jau nėra šioje žemėje, gal jau su Dievu aiškinasi; jau iškeliavęs anapilin...“

Šie pasvarstymai – vieša išplėtota apkalta, nebeapsiribojanti vienu asmeniu. Niekas nesuskaičiuos, kiek dvejonių, šešėlinių paniekos minčių ar garsiai pasakytų žodžių išbyrėjo iš skaitytojų galvų ir lūpų ne vien to aprašyto a. a. dvasininko adresu. Ir kas paneigs bet kurio tikinčiojo klausimą: „Gal ir mūsiškis kunigas, klebonas, altaristas... toksai apsišaukėlis, sukčius, bjauriai nuodėmingas?“ Manau, kad mūsų skandalingoje visuomenėje tuo ir kitais panašaus turinio straipsniais yra išpurvinti visi kunigai ir vienuoliai, nors ir niekuo dėti, nors ir nepriekaištingai savo pareigas atliekantys. Gaila, kad straipsnyje nė vienas žurnalistės kalbintas asmuo neužsiminė apie Sovietų Sąjungoje veikusias pogrindines „studijas“, rengiantis tapti vienuoliu ar kunigu. Teko ne iš vieno Ukrainos Graikų apeigų katalikų vienuolio ar kunigo išgirsti, kaip jie, 2–3 jaunuoliai, šalia darbo įmonėje ar gamykloje slapčia neakivaizdžiai ruošėsi pasirinktai gyvenimo misijai taip užmaskuotai, kad apie tai nežinoję nei tėvai, nei broliai ar seserys. Tik po įšventinimų jiems pasisakydavę, kas jau esą. Tokia užuomina, be abejo, švelnintų straipsnyje vien neigiamai sudėliotą a. a. kunigo paveikslą.

„... tai panašu į aferą...“

Šią išvadą suformulavo internautas, komentuodamas 2012 metais respublikinėje spaudoje publikuotą informaciją: „...į policiją kreipėsi 38 metų vyriškis ir tikino buvęs seksualiai išprievartautas. Vyriškis teigė, kad klebonas jam liepė nusirengti ir fotografavo nuogą... Tai vertino kaip seksualinę prievartą...“ Straipsnis sužadino sarkastiškas skaitytojų nuostatas („Juokas pro ašaras – išprievartautas vyras“; „38 metų vyrą „privertė“ nusirengti? Gal tegu pasitikrina logikos klaidas prieš rašydami!“) ir rimtus pasvarstymus („Ar pasitvirtins faktai, ar ne, bet kunigas apšmeižtas bus“; „Galimai nedavė kokių nors pinigų ar kažkuo supykdė šį veikėją... O gal jį pasamdė mūsų „globalistai“... tai dabar įprasta“).

Moralinės žalos kompensavimo dalykai

„Kunigo auka pasijutęs vyras trokšta milijonų“, – tokia pagrindinė 2014 metų pabaigoje respublikinio lygmens laikraštyje publikuoto straipsnio mintis. Panašaus pobūdžio tekstas išspausdintas ir 2016 metų pradžioje, reikalavimai kompensuoti moralinę žalą iškelti ir TV laidoje. Maždaug 42 metų vyriškis tvirtina, kad būdamas be vieno mėnesio 18-os, beveik pilnametis, patyrė seksualinę skundžiamo dvasininko prievartą. Anot spaudos, dėl įžeistos garbės ir orumo ieškovas iš pradžių reikalavęs iš kunigo 600 tūkstančių litų arba perrašyti jam kaip kompensaciją miesto pakrašty turimą namą, vėliau – 6 milijonus litų...

Pareiškėjo supratimu, dėl Lietuvos prokuratūros nekompetentingumo tyrimo trukmė buvusi nepagrįstai ištęsta. Antra, savo elektroninių laiškų, siųstų kaltinamajam, vyskupui ir Lietuvos kardinolui, pagarsinimą per tyrimą pareiškėjas įvardija kaip jo išpažinties išviešinimą. Dėl šių dviejų priežasčių naujame bylos etape siekiama prisiteisti iš Lietuvos Respublikos, kuriai atstovauja Teisingumo ministerija, „daugiau kaip 620 tūkst. eurų neturtinės žalos atlyginimą, dar panašios sumos ieškinį yra pareiškęs Lietuvai Danijos (pastaba: šioje šalyje dirba ieškovas – R. S.) teisme. Ne ką mažesnį ieškinį planuoja pareikšti ir Lietuvos Bažnyčiai, ir asmeniškai arkivyskupui“ (2014 03 01 informacija).

Skųstis, rašyti teismams pareiškimus – šventa kiekvieno demokratinės šalies piliečio teisė. Tačiau liūdna, kad gyvenime sutinkame žmonių, kuriems neįprastas judesys ar grimasa, žvilgsnis ar smulki užgaulė atrodo be galo svarūs, baisiai įtartini, besąlygiškai įžvelgiamas kitų noras nuskriausti, menkinti, žeminti ir kėsintis į jų orumą, o visos tarnybos, turinčios juos ginti, blogai dirbančios... Gal ne vieno skundo autorius taip elgiasi dėl tokio ribinio savo asmenybės sutrikimo, būdingo maždaug 5 proc. populiacijos?

LR Konstitucijos 21 str. deklaruoja, kad „žmogaus orumą gina įstatymas“. Tačiau 25 str., įtvirtinantis teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti, nurodo, kad orumą ginantis įstatymas nėra absoliuti laisvė ir niekam nevalia juo piktnaudžiauti. Kalbant teisės terminais, prokuratūrai surašyta informacija apie skundžiamą asmenį gali būti tikra, klaidinga (netiksli), išgalvota, melaginga, netikra (neatitinkanti tikrovės). Todėl pateikiamiems faktams (tikriems, nepramanytiems įvykiams, dalykams) ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, reikalaujantis, kad skundžiamą dalyką būtų galima patvirtinti konkrečiais įrodymais, kad jis būtų objektyviai nustatomas.

Kiekviena lazda turi du galus

Gyvename sekuliarizuotame pasaulyje, kur nemažai visuomenės daliai tikrojo Dievo kasdieniniame gyvenime nebereikia (žymiai patogiau ir įdomiau gyventi moralinės sumaišties sąlygomis), kur į tikėjimo tradicijas dažniausiai atsigręžiama tik per didžiąsias bažnytines šventes ir artimųjų laidotuves, kur dvasingumo ir dorovingumo reikalavimai savo asmeniui – vos ne nulis sveikų. Ir dar viena bėda – mūsų žmonės, visas nuogirdas labai dažnai laikydami šimtaprocentine tiesa, per greitai pasmerkia šalia esančiuosius. Šiuo požiūriu dėmesio vertos internautų replikos: „Žurnalistai, jūsų pastangos neliko nepastebėtos: didelėmis juodomis raidėmis straipsnio pavadinimas tiesiog rėkia. Žinant, kad dauguma skaito tik straipsnių pavadinimus, efektas garantuotas, laikraščio populiarumas – taip pat. Kas nori kunigus ir visus tikinčiuosius pakišti internautams-komentatoriams išsityčiojimui, aprašytoji taktika puiki“.

Iš straipsnių nagrinėtąja tema negalima būti tikriems, kad minimų problemų sprendimo būdai prisidės prie tikėjimo stiprinimo Lietuvoje. Antai ieškovas žurnalistei „priduria, kad daugiau gyvenime nekels kojos į bažnyčią ir padarys viską, kad čia nevaikščiotų jo vaikai“, arba tikisi, jog jo „skaudi patirtis bus naudinga kitiems Lietuvos vaikams ir jie nestos į Kunigų seminariją...“ Tai jau panašu į kerštą pačiam DIEVUI.

Taigi, dėl perdėto žmonių smalsumą ir mėgavimąsi žadinančios informacijos išgarsinimo, būgnijimo visomis priemonėmis į visas puses, dėl kiekvieno nepasverto, neapgalvoto žodžio lazda atsisuka kitu galu...

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija