Pirmasis puslapis
Atmintis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Likimai
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Laikas ir žmonės

Liko ištikimas kunigo priesaikai ir piliečio sąžinei

Kun. Jono Būgos (1916 01 14–1940 06 16–2004 10 30) 100-osioms gimimo metinėms

Angelė Buškevičienė

Kun. Jonas Būga Gedimino Jokūbaičio nuotrauka

Kun. Jonas Būga po Primicijų 1940 06 24

Kun. Jonas Būga su kan. Kazimiero Žitkaus brolio šeima tremtyje Krasnojarsko krašte, Momotove, 1954 metais

2003 metų liepą Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila vizituoja Barzduose. Priekyje – kun. Jonas Būga

Kun. Jonas Būga 1958 metais Druskininkuose. Stovi kunigo mama Ona ir sesuo Antanina. Ant motociklo sėdi sesers Antaninos sūnus Vytautas

Kun. Jonas Būga iki Atgimimo Barzduose gyveno seniausiame Barzdų pastate – špitolėje (šiuo metu šis pastatas nugriautas)

Kun. Jono Būgos biografijoje 64 gyvenimo metai paskirti kunigiškajai tarnystei, iš jų daugiau kaip 30 Barzdų parapijoje, Šakių rajone. Ideologinė pokario metų prievarta ir kova su ja palietė jauną principingą kunigą. 1946 metais sovietų valdžios buvo suimtas ir kartu su kryžiaus keliu žengiančia tautos dalimi pasmerktas lageriui ir tremčiai. 1957 metais grįžo į Lietuvą. Ilgas ir sunkus buvo tas kančios kelias, bet nepalaužė. Ištikimai sekdamas Viešpačiu, drąsiai skelbė Evangelijos žodžius okupacijos metais, kėlė žmonių dvasią Sibiro toliuose, parapijiečių širdyse brandino gėrio sėklą, skleidė maldos, tiesos ir meilės žodžius.

Pažiegės kaimas Dusetų parapijoje – kun. J. Būgos gimtinė, tėvonija. Čia yra Būgų sodyba, kurioje gimė žinomas lietuvių kalbininkas prof. Kazimieras Būga (1879–1924), jo broliai ir seserys; čia gimė ir augo kalbininko brolio Jono Būgos (1884–1949) vaikai. Būsimasis kun. Jonas augo didelėje, dešimt vaikų auginusioje šeimoje. 1923 metais Jonukas pradėjo lankyti Bileišių kaimo pradžios mokyklą, į kurią rinkosi aplinkinių kaimų vaikai. Mokykla buvo paprasta: molinė asla, žibalinė lempa. Vėliau mokėsi Antalieptės progimnazijoje, kur tikybą dėstė kun. Kazimieras Žitkus-Vincas Stonis. 1930 metais Jonas atvyko į Kauną, apsigyveno pas tėvo seserį Karoliną, mokėsi Kauno jėzuitų gimnazijoje. 1935 metais jis – Kauno kunigų seminarijos pirmakursis. Kad užsidirbtų pragyvenimui, ėmėsi žurnalistinės veiklos: bendradarbiavo „Židinyje“, „Žvaigždutėje“, „XX amžiuje“, „Draugijoje“, redagavo straipsnius, recenzavo knygas, iš vokiečių kalbos vertė vaikų literatūrą, talkino Juozui Balčikoniui rinkdamas žodžius. Už knygų vertimus nusipirko motociklą.

Lietuvai ir jos Bažnyčiai artėjančių grėsmių išvakarėse, 1940 m. birželio 16 d., buvo pašventintas altoriaus tarnybai. Jaunas vikaras kun. J. Būga vėlų 1940-ųjų rudenį atvyko į pirmą savo paskyrimo vietą – į Šaukotą Radviliškio rajone. Klebonas kun. Pranas Bielskis klebonijoje skyrė kambarėlį, palinkėjo dvasinės stiprybės. Lietuva jau buvo apraizgyta NKVD-NKGB voratinkliu. Neramu buvo Šaukote. Čia buvo sekamas kiekvienas vikaro žingsnis: kur eina, ką aplanko, kokiu laiku, kiek laiko išbuvo. Doras parapijietis pienininkas Povilas Mikėnas pasisakė kun. J. Būgai apie jam pavestą „misiją“. Su didžiuliu skausmu širdyje kunigas išgyveno 1941 metų birželio 14–18 dienas, kai mirčiai buvo gabenami Šaukoto parapijiečiai. Jau birželio 23-iąją klebonijoje pasirodė vokiečiai, kurių vykdoma politika niekuo nesiskyrė nuo pasitraukusių į Rytus sovietų.

Beveik po metų, praleistų Šaukote, kun. J. Būga paskirtas vikaru į Deltuvą, o 1943 metais – į Siesikus Ukmergės rajone. Karo metais Siesikų gyventojai smarkiai nukentėjo: bolševikai nemažai ištrėmė į Sibirą, vokiečiai sunaikino žydų bendruomenę, daugiau nei trečdalis miestelio sudegė susirėmus priešininkų kariuomenėms.

1944-ųjų rudenį į Lietuvą vėl grįžo sovietinė armija ir komunistinis režimas, prasidėjo areštai. Per pamokslus kun. J. Būga kėlė žmonių dvasią, drąsiai skelbė, kad Lietuva bus laisva, kvietė melstis, aukoti gerus darbus Aukščiausiajam. Informatoriai ir dažniau šnibždėjo, jog vikaras nusiteikęs prieš sovietų valdžią, palaiko ryšius su „banditais“, teikia jiems sakramentus. Vikarui kažkas pasakė: „Kunigėli, jūsų ieško saugumiečiai“. „Kam reikės, susiras“, – atsakė šis. Ilgai laukti nereikėjo. Lydimą ginkluotų stribų kunigą sunkvežimiu nuvežė į Siesikų stribų būstinę, ryte – į Ukmergės saugumą, iš ten kaip „pavojingą nusikaltėlį“ – į Vilniaus saugumą. Buvo 1945 metai, netrukus ir Šv. Kalėdos. 25-oje kameroje kun. J. Būga rado Kaišiadorių vyskupijos kanclerį kan. Stanislovą Kiškį. Tardymai vyko naktimis. Po septynių mėnesių – teismas be apeliacijų. Tai buvo stalininis spektaklis, kur jau iš anksto parinkti vaidmenys. Tik tą žiaurią tragediją reikėjo išgyventi ne scenoje, o tikrovėje. Po teismo – į Rasų kalėjimą – artėjo tai, kas skirta kalinio likimui.

1948 m. gegužės 22 d., neradę tėvų namuose, sugaudė iš devynių Būgų vaikų penkis ir ištrėmė į Sibirą. Vyriausiai iš jų – 22, jauniausiam – 10. Ten, šiaurėje, jau antrus metus Vorkutos lageryje kalėjo kun. J. Būga. Kunigas į Lietuvą sugrįžo 1957 metais, apsigyveno pas seserį Liuciją ir mamą Druskininkuose. Jam, kaip ir likimo broliams, nebuvo saldu: trukdė prisiregistruoti, persekiojo ir netgi bandė įkalbėti tarnauti KGB. Kun. J. Būga liko ištikimas kunigo priesaikai ir piliečio sąžinei. Nuo 1958 m. liepos 16 d. buvo paskirtas vikaru Veisiejuose, vėliau – Seirijuose.

Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos kurijos apaštalinis administratorius vysk. dr. Juozas Matulaitis-Labukas 1971 m. birželio 16 d. raštu Nr. 353 kun. J. Būgą paskyrė Barzdų (Šakių r.) katalikų bažnyčios administratoriumi. Pamilo šį kraštą, žmones, kurių širdys, kaip ir daugelio Lietuvos žmonių, paliestos sovietinio įšalo. Pamoksluose kunigas daug dėmesio skyrė moralės klausimams, vykdė vaikų katekizaciją. Barzdų kapinėse, šventindamas tautodailininko Petro Tamašausko kapą 1983 metais, didelei barzdiečių nuostabai, klebonas pirmasis užvedė „Tautišką giesmę“, jam pritarė susirinkusieji. Jis buvo pirmasis Atgimimo šauklys Barzdų parapijoje. Atgimimas pažadino giliai slėptą daugelio žmonių patriotizmą. Kun. J. Būga buvo pirmasis valstybinių, tautinių švenčių minėjimuose, rūpinosi Bažnyčiai priklausančių pastatų grąžinimu, kėlė Seime bažnytinės žemės grąžinimo klausimą.

Visą gyvenimą kunigą lydėjo pomėgis meistrauti. Kiek leido finansinės galimybės, remontavo Barzdų bažnyčią: sudėjo naujas grindis zakristijoje, prie didžiojo ir Šv. Jono altorių, aptvėrė nauja tvora šventorių, restauravo jame esančius kryžius ir koplytstulpius, dirbo kitus ūkio darbus. Ryškus kunigo bruožas – darbštumas. Nesiekė sau patogumų ar turtų, gyveno kukliai, brangino knygas, didžiavosi gausia jų kolekcija.

Kun. J. Būga, gerai pažinodamas savo parapijiečius, niekada nepraėjo pro šalį: ar garbi senutė, ar darbuose pasinėręs ūkininkas, ar padauža mokinukas – jis visiems rado tinkamą žodį. Neretai pabrėžė: „Svarbiausia, kad žmonės būtų teisingi, tikri patriotai, mylėtų gimtąjį kraštą“.

2000-aisiais popiežius Jonas Paulius II suteikė kun. J. Būgai apaštališkąjį palaiminimą 60 kunigystės metų proga. „Gyvenimą kaip daigelį laistyti reikia gerumu, teisingumu“, – visiems kartodavo kunigas Jonas.

Nors silpstančios kūno jėgos paskutinį gyvenimo tarpsnį kliudė aktyviai įsijungti į parapijos gyvenimą, tačiau sunkumų užgrūdintas kunigas kaip įmanydamas stengėsi būti naudingas: aukojo šv. Mišias, vadovavo bendruomenės Rožinio maldai, domėjosi vykstančiais bažnyčios remonto darbais ir asmeninėmis kukliomis lėšomis juos paremdavo. 2004 m. spalio 30 d. baigėsi žemiškoji sunkiai sergančio garbaus amžiaus kun. J. Būgos misija. Laidotuvių šv. Mišias 2004 m. lapkričio 3 d. Barzdų bažnyčioje aukojo Vilkaviškio vyskupai Rimantas Norvila ir Juozas Žemaitis MIC bei apie 30 kunigų. Pamokslą pasakė Lukšių klebonas kun. Gvidas Pušinaitis, kvietė parapijiečius laikytis tų principų, kurių mokė jų ilgametis klebonas.

Kun. J. Būga Amžinojo poilsio atgulė Druskininkų kapinėse šalia savo mamos.

Autorės asmeninio archyvo nuotraukos

© 2016 „XXI amžius“