|
Niekada neužsikrėtėme patyčių ir tarpusavio paniekos liga
Vida Marija Čigriejienė,
Seimo narė, tremtinė
Šiandien, po 75 metų, mėginu vaiko akimis pažvelgti į baisiąją 1941-ųjų metų birželio 14-osios naktį. Tą naktį baigėsi ir mano laiminga vaikystė. Man tada buvo ketveri metai, bet siaubo, išgyvento tada, nepamirštu visą gyvenimą.
Birželio 14-osios žaizdos kraujuoja iki šiol ir jas gydyti galime tik mes visi savo supratimu, atjauta, teisingumu, meile, nes tokių žaizdų net laikas negydo.
Kaip ir kiti nekalti žmonės prievarta buvome išvaryti iš savo gimtų namų. Sielvartas, klaikūs riksmai tvyrojo stotyje, o mus visus grūdo į gyvulinius vagonus. Daugybė vaikų savo tėčių jau niekuomet daugiau nebematė, nes vyrai buvo atskiriami nuo šeimų, niekas tada nežinojo, kada ir kur baigsis ši kelionė, niekas dar nenumanė, kad ne vienam išvežtajam ji bus paskutinė. Išvežti į šaltąjį Sibirą ir išsklaidyti po taigą buvome atiduoti fizinei ir dvasinei kančiai, o kai kam ji dažniausiai baigdavosi mirtimi. Skaudžiausia, kad mojuodami šautuvais mus iš namų varė ne tik iš Sovietų Sąjungos atvykę represinių struktūrų pareigūnai, sovietų kariai, jiems aktyviai talkino ir lietuviški vietos aktyvistai, kolaborantai.
Statistika yra žiauri, skaičiai ir faktai gąsdinantys, tačiau ir jie neatskleidžia tikrojo mūsų tautos genocido masto. Per keturias 1941-ųjų metų birželio dienas buvo išvežta per aštuoniolika su puse tūkstančio žmonių. Baisiausia, kad tarp sovietinės valdžios priešų buvo ir daugybė vaikų: beveik pusei to birželio tremtinių nebuvo ir šešiolikos, gyvuliniuose vagonuose atsidūrė 556 vaikai iki vienerių metų, dar nemokantys vaikščioti, į liaudies priešų sąrašą pateko ir negimę vaikai. Buvo suimtų pradėjusių gimdyti moterų. Jos gimdė vagonuose ir mirė kartu su savo kūdikiais.
Sovietų valdžia siekė bet kuriomis priemonėmis palaužti ištremtųjų valią kaip nors sugrįžti į tėvynę. Buvo skatinamas nutautėjimas. Lageriuose siekdavo iš žmogaus padaryti vergą, nuolankų ir paklusnų, nesugebantį mąstyti, priešintis prievartai ar savivalei.
Į Lietuvą sugrįžo mažiau nei pusė 1941 metų tremtinių. Išgyvenusių jų vaikų gimtojoje žemėje laukė nelengva dalia jiems buvo trukdoma siekti mokslų, įsidarbinti, nuolat primenama, kad yra kitokie nei visi, juos persekiojo ir šantažavo. Tai savo kailiu ir aš patyriau. Bet gal atšiaurus gyvenimas, tėvų įdiegta meilė Tėvynei ir siekis nepasiduoti aplinkybėms mus visus vedė gyvenimo keliu, kad pavyko pralaužti sovietmečio ledą, kausčiusį mūsų, tremtinių, likimus.
Nepasidavusieji tremtyje vaikai yra nepaprastai tvirto charakterio. Anksti subrendę, užgrūdinti nepakeliamai sunkaus gyvenimo ir baisių netekčių, dvasinių kančių, mes nepalūžome. Mes niekada nenuleidžiame rankų, nesižeminame, nevengiame atsakomybės. Sibiro žemėje mes stengėmės ne tik mokytis, išsaugoti gimtąją kalbą, bet ir būti geriausi, nes tikėjome viltimi grįžti į Lietuvą, kur nebūsime stumdomi ir niekinami. Atplėšti nuo Tėvynės, nuo visko, kas buvo gyvenimo pagrindas, nuo galimybių rinktis savo ateities kelią, dantis sukandę prieš smurtą, prievartą, neteisybę, žinojome tik viena: privalome išlikti.
Tenenuskamba aštriai, bet gal mes ten, žiaurioje tremtyje, išsaugojome daugiau tikrosios Lietuvos negu tie, kas pasiliko Tėvynėje. Mes kartu su naminės duonelės kriaukšle, lininiu mamos rankšluosčiu, vaikišku žaisleliu į Sibirą išsivežėme ištikimybės valstybei jausmą, pirmosios Nepriklausomybės metais tėvų puoselėtą garbės ir atsakomybės suvokimą, tarpusavio pagalbos pareigą. Ten mes buvom kitokie, mus niekino ir iš mūsų tyčiojosi, bet mes niekada neužsikrėtėme šita patyčių, tarpusavio paniekos liga nei ten, tremtyje, nei sugrįžę į Tėvynę.
Gal todėl taip skaudu, kad šiandien patyčių, pykčio banga ritasi per Lietuvą, neaplenkdama ir garbiojo Seimo, kur kai kurie politikai tarsi neišvengiamai rodo patį blogiausią pavyzdį jaunimui ir visuomenei. Patyčios Seime iš valstybės simbolių himno, tautos identiteto lietuvių kalbos, tradicinės moralės normų... Ar galėjome ką nors panašaus įsivaizduoti mes, tremties vaikai, ilgėdamiesi prarastos Tėvynės?
Ar galėjome būdami tremtyje, mes vaikai, numatyti, kad atkūrus Lietuvos valstybingumą, šiandien reikės visiems įrodinėti, kad lietuvių kalba yra neįkainojamas mūsų valstybės turtas, kad ją reikės ginti. Mes mokėmės lietuvių kalbos, rašto vos ne balanos gadynės sąlygomis, kai mus supančioje aplinkoje skambėjo svetima kalba, o prakalbę lietuviškai būdavome išvadinami fašistais, banditais. Šiandien protu nesuvokiu, kodėl turime keisti savo kalbos abėcėlę vardan to, kad įtiktume kai kuriems asmenims rašyti vardus ir pavardes, kaip jie nori, ne lietuviškais rašmenimis. Ar tauta tokiems iniciatoriams suteikė įgaliojimą darkyti lietuvių kalbą ir jos abėcėlę, iškraipyti vardų, pavardžių, vietovardžių rašymą, niekinti Lietuvos Konstituciją?
Lietuvių kalba šildė mus visus, tai buvo lyg nenutrūkstama gija su Tėvyne, su viltimi grįžti. Ir mums nereikėjo aiškinti, kas yra patriotiškumas, mes tiesiog tokie buvome, nes mes labai mylėjome Lietuvą.
Kiekvienas turime prisiminti: iš kur Tu, kas Tavo Tėtis ir Mama, kas Tavo Senoliai ir Tauta. Juk pasaulyje nėra tokios kitos, tokios mažos tautos, turinčios tokią dainingą kalbą, tiek daug tarmių, skambių liaudies dainų, kaip mūsų lietuvių tauta. Čia mūsų šaknys. Čia mūsų visų pradžių pradžia. Čia mūsų Žemė Lietuva.
Šįvakar ašaromis aplaistytose geležinkelio stotyse, iš kurių tūkstančiai pasmerktųjų iškeliavo skausmo keliais, skambės dainos, bėgius nuklos gėlės, degs atminimo žvakutės. Mintyse nutiesiu žvakių kelią palei pražūtin vedusius geležinkelius, kur atšiauriose amžino poilsio Sibiro platybėse liko kelionės neatlaikę vaikai, kur mano bendraamžiai mirė iš bado ar sušalo sniegynuose. Tų nekaltų aukų vardu tariu: Atsipeikėkime, susigrąžinkime tautos orumą, tarpusavio pagarbą, kad šiandien Lietuvos vaikai augtų laisvi nuo patyčių, mylintys Tėvynę, jos Vytį ir Trispalvę, himną ir kalbą, jos nepriklausomybę, ir gyvenkime taip, kad jos niekad daugiau neprarastumėme.
© 2016 XXI amžius
|