Žaizdos
kūne mūsų...

Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas „Naujajam amžiui“ skyrė 9000 eurų projektui „Žaizdos kūne mūsų...“ „XXI amžiaus“ laikraštyje. vykdyti. Projekto rubrikos: „Akistata su Tėvyne“, „Dezinformacijos labirintuose“, „Eterio balsai iš anapus“, „Gailestingumas – lietuvių tautos bruožas“, „Kova be taisyklių“, „Laikas ir žmonės“, „Laisvės daigai nelaisvės tamsoje“, „Likimai“, „Nelietuviai – Lietuvai“, „Partizanų kovų ir disidentų darbų atspindžiai literatūroje“, „Slaptųjų tarnybų dokumentus pasklaidžius“, „Valstybės kūrėjai“, „Žmogaus dvasia – neįveikiama“.

Žmogaus dvasia – neįveikiama

Kai priespauda pakėlė tautą į kovą

Minint 75-ąsias 1941 metų Birželio sukilimo metines

Zigmas Tamakauskas

1941 metų Birželio sukilimo memorialas „Kryžius-medis“ Kauno senosiose kapinėse

Šių metų birželis žymi dvi mūsų tautai svarbias jubiliejines datas. Prieš 75 metus sovietinis okupantas, metus pašeimininkavęs Lietuvoje, nusimetė savo rafinuotą kaukę ir atvirai rodydamas savo tikrąjį grobuonies veidą, pradėjo masinį Lietuvos žmonių trėmimą ir žudymą. Kita data jau žymi mūsų tautos pasipriešinimą – Birželio 22–28 d. sukilimą. Artėjant 75-ajai sukilimo sukakčiai, kiek plačiau jį ir prisiminkime.

Birželio sukilimas – garbingas mūsų istorijos, kovų dėl laisvės puslapis, kurio negali užtemdyti jokie pakampių šešėliai. Pažvelkime į tuos pirmosios sovietinės okupacijos metus, kurie sukėlė žmonių ryžtą sutraukyti sovietines grandines ir nusimesti nelaisvės pančius.

Didėja sovietinis teroras, miestuose kyla produktų kainos, mažėja gyventojų perkamoji galia, stinga savo pertekliumi Nepriklausomybės metais garsėjusių maisto produktų, paskelbtos naujos prievolės, ypač sekinančios ūkininkus. Atsirado nauji žodžiai, kaip „sabotažas“, „buožė“, „liaudies priešas“, „kolchozas“... Atvykstant kolonistams, didėja krašto rusinimas, Bažnyčios persekiojimas, lietuvių tautinės savigarbos slopinimas, masiniai žmonių suėmimai. Suiminėjant žmones, griaunant Lietuvos sanklodą, aktyviai Maskvai talkina Antanas Sniečkus, Aleksandras Gudaitis-Guzevičius, Mečislovas Gedvilas, Justas Paleckis bei į juos panašūs savo tautos duobkasiai.

Likimai

Pabėgimas iš Mažeikių kalėjimo

Albertas Ruginis

Buvę politiniai kaliniai, Mažeikių gimnazijos auklėtiniai, susitikę po 43 metų prie buvusio Mažeikių saugumo kalėjimo 1992 m. gegužės 8 d. Iš kairės: Antanas Kazakauskas, Pranas Dargis, Romas Makauskas, Stefa Voraitė-Čerkasienė, Steponas Voras, Valė Striaupytė-Auksakienė, Albertas Ruginis, Sofija Šviesaitė, Antanas Žukas, Viktoras Degutis, Dionyzas Ruginis, Zelma Klemanaitė-Sebastijonienė, Juozas Statkus

1940 m. birželio 14 d. atėję sovietai jau spalį Lietuvoje įkūrė 12 NKVD vidaus kalėjimų, kuriuose kalėjo daugiau kaip 5000 politinių kalinių. 1945 metais kalėjimai buvo visose apskrityse. Daugelyje miestelių veikė pirminio sulaikymo kameros (KPZ) bei stribynai, kuriuose vyko pirminiai suimtųjų tardymai.

Mažeikių NKVD kalėjimas įsikūrė buvusioje areštinėje, Laisvės ir J. Jablonskio gatvių kampe, raudonų plytų pastate (vėliau ten buvo Mažeikių elektrinė). 1945 m. birželio 24 d. Mažeikių NKVD viršininkas Verikas raportavo saugumo ministrui Bartašiūnui, kad kalėjimui saugoti paskirti 6 stribai ir 4 milicininkai (Kriščenavičius, Dargis, Tenteris bei Visockis), kad kalinius stebi gydytojas Krasauskas, o kameros dezinfekuojamos kas penkios dienos.

Likimai

Vykdęs pareigą kovoti už Lietuvos laisvę

Partizanas Juozapas Streikus-Stumbras

1962 metų antroje pusėje Vilniuje buvo sušaudytas Lietuvos laisvės kovų dalyvis, partizanas Juozapas Streikus-Stumbras. Tai buvo viena paskutiniųjų kovų už laisvę aukų. Gimęs 1923 metais Zarasų aps. Antazavės vls. Maniuliškių k., J. Streikus dalyvavo 1941 metų Birželio sukilime. Bet jau po trijų metų, nuo 1944 metų liepos, kai į sovietų antrąkart okupuotą Lietuvą įžengė raudonoji armija, Juozapass vėl įvykdė patriotinę pareigą kovoti už Lietuvos laisvę: sekdamas savo tėvo pėdomis, tapo jo vadovaujamo Žalgirio būrio partizanu. 1945 m. rugsėjo 28 d. žuvus tėvui, tapo Vytauto apygardos Lokio rinktinės Vyties kuopos vado pavaduotoju. 1947 m. rugsėjį paskirtas šios kuopos, o 1949 m. sausio 7 d. – Džiugo tėvūnijos vadu. Be tėvo, partizanų pasipriešinime dalyvavo ir penkeriais metais už Juozapą jaunesnis brolis Izidorius. Jų sesuo irgi aktyviai talkino laisvės kovotojams. Partizanui Stumbrui sugauti okupacinis komunistų režimas pasiūlė didelę pinigų išmoką. 1950 metais į kuopą buvo infiltruoti net du agentai, tačiau jų tapatybė buvo atskleista. Vyties kuopą 1950 metais jau beveik sunaikinus, Juozas Streikus kurį laiką glaudėsi Latvijoje, vėliau partizanavo Rokiškio apylinkėse, paskutinius trejus metus slapstėsi Notigalės ir Plunksnočių apylinkėse. Vytauto apygardos Lokio rinktinės vadas Balys Vaičėnas-Lordas žuvo dar 1951 metų balandį.

Laikas ir žmonės

Tarvainių šeimos tremtis į Vakarus

Aleksandra Prijalgauskienė

Zenonas Tarvainis 1934 metais

Kazimieros ir Juozo Tarvainių šeima kurį laiką gyveno šalia Nevarėnų – Skaudučiuose (Telšių r.). Susitikdavome labai dažnai, ypač mes,vaikai. Jie – mano antros kartos pusbroliai: vyriausia dukra Bronislava (g. 1913 m.), Zenonas (g. 1920 m. birželio 10 d.), Vytautas (g.1924 m. balandžio 19 d.). Tėvas Juozas Tarvainis dirbo raštininku valsčiuose: Užventyje, vėliau Nevarėnuose, Mažeikiuose, Telšiuose. Motina – namų šeimininkė. Nuosavo gyvenamo būsto šeima neturėjo. Skaudus smūgis juos ištiko 1930 metais – mirė jų tėvas Juozas Tarvainis. 1936 metais, būdamas šešiolikos, Zenonas pradėjo dirbti meteorologijos stotyje, nes reikėjo pasitraukti iš gimnazijos, kad galėtų mokytis jo brolis Vytautas. Toliau egzaminus gimnazijoje Zenonas laikė eksternu. Iš jų jauniausias Vytautas labai santūrus, gal net ne pagal savo amžių. Visada susimąstęs, priešingai nei brolis Zenonas, kurio veidą visada puošė šypsena. Bet Vytautas, patekęs į savo bendraminčių aplinką, tapdavo neatpažįstamu jaunuoliu. Viešuose mokyklos renginių vakaruose, aktyvus buvo ne tik su savo lyrinės poezijos posmais, bet ir aktoriumi buvo ne viename mokyklos rengiamame vakare, dalyvavo chore, tautinių šokių ratelyje. Labai aktyvus buvo literatūriniuose vakarėliuose, literatų išvykose, įvairiuose diskusijose, darė pranešimus, skaitė savo eiles, bendradarbiavo spaudoje, žaidė mokyklos krepšinio komandoje. Dirbti šapirografu broliai abu išmoko būdami gimnazijoje.

Žmogaus dvasia – neįveikiama

Pagerbti „Žaibo“ būrio partizanai

Iš kairės: partizanas Izidorius Pronckus, partizanų motina Julija Pronckuvienė, augintinis berniukas, partizanų motina Antanina Šetkienė, partizanas Liudas Pronckus Užpelkių kaime prie Pronckų namo apie 1946 metus

Gegužės 14-ąją Mažeikių r. Židikų sen. Senmiestės kaime, prie kelio Židikai–Lūšė, buvo šventinamas Atminimo ženklas penkiems žuvusiems Žemaičių apygardos Alkos rinktinės „Žaibo“ būrio partizanams: Juozui Ronkauskiui-Tulpei, Kleopui Muleriui-Ugniui, Izidoriui Pronckui-Vėjui, Aleksandrui Šetkui-Paparčiui ir Jonui Šetkui-Lakūnui.

Šv. Mišias Židikų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje už žuvusiuosius aukojo ir atminimo ženklą pašventino Židikų bažnyčios klebonas kun. Egidijus Jurgelevičius.

Žuvusiųjų garbei saliutavo Mažeikių pirmos kuopos šauliai, vadovaujami kuopos vado Prano Trakinio. Dainavo Mažeikių tremtinių choras „Atmintis“ (vadovė – Zita Gužauskienė).

Prisiminimais dalijosi žuvusiųjų partizanų giminės Irena Kimtienė, Rita Šilenienė ir kiti. Dalyvavo Viekšnių  ir Mažeikių jaunieji šauliai ir Šilalės rajono tremtiniai.