2016 m. birželio 17 d.    
Nr. 24
(2192)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Gebėjimai ir veiksmingas dėkingumas

Kun. Vytenis Vaškelis

Ne tik mūsų prigimtiniai gebėjimai ir dieviškosios dorybės – tikėjimas, viltis bei meilė, mus vienijančios su Dievu (1 Kor 13, 13), – yra Jo geradarybės, bet ir mūsų vidiniai troškimai bei daromi įvairūs sprendimai (beje, dažnai susiję su tvirto charakterio ugdymu), atitinkantys Jo planus, yra dangaus dovanos. Šv. Teresė iš Lisieux ne veltui sakė: „Viskas yra malonė“. Taigi net tuomet, kai atrodo, kad mus ištiko sunkiausi išbandymai, ir mūsų sugebėjimai esti gyvenimo aplinkybių įšaldyti, jie praktiškai neveikia, vis tiek su malda širdyje stengiamės išlikti Jo tiesoje, kuri niekada neapgauna.

Mums pravartu dažnai pasitikrinti, ar nenukrypome nuo savo tiesioginio pašaukimo vykdymo. O gal įvairios antraeilės pareigybės ir, pavyzdžiui, nesibaigiantys administraciniai užsiėmimai mus pradėjo savaip dusinti, trukdo daryti tai, kam esame Dievo pašaukti, ir dėl to mūsų vidinės ramybės styga dažniau trūkinėja ir už viską skiriamas dėkingumas tikrajam Geradariui ima skilinėti?

Vienos bažnyčios pastorius buvo paskendęs organizaciniuose darbuose. Jo netikrasis „aš“ užgožė kūrybišką tikrojo „aš“ santykį su Viešpačiu. Jam prireikė daugybės metų skausmo, kol pradėjo savo viduje klausytis Dievo, padėjusio suformuluoti esminį klausimą: „Ar esu ištikimas gyvenimui, į kurį Jis mane pašaukė?“ Palengva pagal savo supratimą jis pradėjo keisti tarnystės Kristui bei žmonėms pobūdį (didelę dalį administracinių rūpesčių perėmė jo pagalbininkai, o jis daugiau laiko galėjo skirti pastoracijai), ir šios pastangos davė naujų sielovadinių rezultatų. Jis pagaliau suvokė, kad tai, ką pasakė bendražygis Rumi, buvo tiesa: „Tavo viduje yra menininkas, apie kurį nežinai... Jei būdamas su mumis esi neištikimas sau, darai didelę žalą. Kai atsiveri Dievo meilei, padedi žmonėms, kurių nepažįsti ir net nesi matęs“. Tas pastorius vėliau liudijo, kad didžiausia dovana, kurią galime duoti pasauliui, yra mūsų tikrasis „aš“, palaikantis kupiną meilės ryšį su Dievu.

Kai puoselėjame bendrystę su Viešpačiu, Jis teikia savojo įžvalgumo bei jautrumo, kuriuos palaimingai pritaikome tiems, kuriems sunku gyventi. Vienas autorius klausia: „Kas galėtų geriau pasitarnauti Dauno sindromu sergančio vaiko tėvams, jei ne kito tokio pat ligonio tėvai? Kas geriau padės alkoholikui atsitiesti, jei ne tas, kuris pats kovojo su šiuo demonu ir išsilaisvino? Kas geriau paguos moterį, kurią vyras paliko dėl meilužės, jeigu ne ta, kuri išgyveno tokį patį sielvartą?“ Žinoma, toji pagalba bus tik tada optimali, kai žmogus sava skaudžia, bet prasminga patirtimi dalysis su kitu, remdamasis Dievo žodžiu, skelbiančiu neblėstančią viltį: „Dievas guodžia mus kiekviename sielvarte, kad ir mes galėtume paguosti bet kokio sielvarto ištiktuosius ta paguoda, kurią gauname iš Dievo“ (2 Kor 1, 4).

Kiekviena mūsų tarnystė kitiems bus dar veiksmingesnė, jei savo gebėjimus ir dvasines dovanas ne tik stengsimės panaudoti ten, kur linksta mūsų širdis ir kur geriausiai sekasi, bet neužmiršime nuolat dėkoti mus slaptoje Matančiajam ir Atlygintojui. Antai malonu matyti Europos futbolo čempionate vieną kitą sportininką, kuris įmušęs įvartį viešai persižegnoja, tuo išreikšdamas dėkingumą Tam, kuris padėjo meistriškai realizuoti jo fizinį pasirengimą varžyboms... Be abejo, liūdna matyti tuos žaidėjus, kurie, užuot savo žaidimo grožiu kėlę pasigėrėjimą žiūrovams, deja, perdėm šiurkščiais veiksmais, skirtais varžovams, visai nepaiso žaidimo tvarkos, teisėtai piktina milijonus juos matančiųjų ir nuvilia vienintelį jų gyvenimo bei gyvybės Palaikytoją.

Ar mums, tikintiesiems, retkarčiais žiūrintiems įdomias sporto rungtynes ir netikėtai pamačiusiems, pavyzdžiui, sportininkų muštynes, nekilo mintis tuoj pat sau tarti: „Viešpatie, apšviesk jų protus, kad tučtuojau liautųsi ir daugiau nedrįstų taip elgtis!“ Šis trumpas maldingas atodūsis mums yra kaip testas, liudijantis, kad mes neprarandame dvasinio budrumo net tada, kai aikštėje verda aistros, bet malonė nustelbia mūsų sukilusias emocijas ir primena, kad dabar atėjo valandėlė ne piktintis ir smalsiai žiūrėti į besivaidijančiuosius, o trumpai kreiptis į Tą, kuris mūsų bendrystę brangina labiau, nei mes manome.

Viena moteris, prieš eidama į darbą, melsdavosi už savo grubiai su pavaldiniais besielgiantį darbdavį. Ji tardavo: „Viešpatie, dėkoju Tau už šį darbą. Palaimink savo sūnų N., kuris yra toks dosnus, malonus ir švelnus“. Nuoširdi malda neliko be atsako. Greitu laiku minėtas viršininkas su ta moterimi pradėjo maloniai bendrauti. Toji tikinčioji maldoje tik gerai mąstė apie savo šefą. Šis jos krikščioniškas optimizmas tapo malonės sėkla jo širdyje, ir ilgainiui tai nulėmė jo pasikeitusį elgesį su visais žmonėmis.

Dėkinga malda yra daugiau nei vaistas, ji geriausiai atveria kelią perkeičiančiam Dievo gailestingumui.

 

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija