|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
Nežinau, ar mano pašaukimas mane atrado, ar aš jį atradau
Kalbamės su pogrindinę kunigų seminariją baigusiu kun. Robertu Grigu, ilgamečiu Lietuvos Caritas generaliniu direktoriumi, dabar Kauno Arkikatedros Bazilikos vikaru ir Kauno klinikų kapelionu. Kiekvieno žmogaus tikėjimo ir gyvenimo kelias yra savitas ir unikalus. Būtų įdomu sužinoti daugiau apie Jūsų vaikystę ir brangiausius žmones. Kaip atradote savąjį pašaukimą į kunigystę? Kas buvo Jūsų dvasiniai autoritetai, padėję ir padrąsinę eiti pasirinktu keliu? Šis klausimas apima beveik visą mano gyvenimą. Esu gimęs 1960 metais Dzūkijoje, kur savo Tėčio dzūko, mokytojo, ir Mamos suvalkietės, medikės, šeimoje augau iki aštuoniolikos metų. Todėl Dzūkiją laikau savo tėviške. Yra ten toks mažas jaukus miesčiukas Leipalingis, netoli Druskininkų, kuriame gimiau. Mama kilusi iš Suvalkijos, nuo Vilkaviškio. Taigi, visos mano ankstyvosios jaunystės vasaros prabėgdavo jos tėviškėje, labai vaizdingame Sodėnų kaime. Tai Lankeliškių parapija, turinti skaudų likimą, kuris lydėjo mane nuo vaikystės, skatino mąstyti apie kunigystę, kunigui tenkančią atsakomybę ir likimą. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, ten egzistavusioje tuometinėje pasienio zonoje tarp tada dar vokiškųjų Rytprūsių ir okupuotos Lietuvos, besitraukianti Raudonoji armija labai žiauriai nukankino tris vietos dvasininkus: kunigus Vaclovą Balsį, Joną Petriką ir Justiną Dabrilą. Jie buvo atvykę į kaimą, manydami, kad tokiu būdu galės saugiau išgyventi valdžių pasikeitimą ir praslenkantį frontą, tačiau nutiko kaip tik priešingai. Ši kaimo žmonių pasakojama istorija lydėjo mane nuo vaikystės. Manau, kad būtent tie Lietuvos regionai, jų istorinė, kultūrinė ir gamtinė aplinka iš tiesų nemaža dalimi lėmė ne tik mano pasaulėjautą, bet gyvenimo kelio ir kunigystės pasirinkimą. Be abejo, didelę įtaką man padarė ten gyvenę žmonės, artimieji, visa giminių, kaimynų ir draugų aplinka. |
||
|
|
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |