2016 m. rugsėjo 9 d.    
Nr. 33
(2201)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

„Nesulaikysi upės bėgimo...“

Edvardas ŠIUGŽDA

Rytoj, rugsėjo 10-ąją, šeštadienį (visiškai neįprastai, nes taip priklauso pagal Seimo priimtus įstatymus), parlamentarai, arba, kaip jie mėgsta save vadinti, pasitikėjimą laimėję tautos atstovai, po gražių atostogų renkasi į savo naująją, jau paskutiniąją, šios kadencijos sesiją. Ją užbaigs jau naujosios sudėties Seimo nariai, nes, dar po mėnesio įvykus rinkimams, vieni jų, turės palikti šiltas kėdes ir užleisti naujiems „išrinktiesiems“, o kiti pradės naują savo, kaip tautos atstovų, kadenciją. Seimūnai, per ketverius metus, o kai kurie net per dvidešimt metų taip ir neišmokę giedoti himno, pradėdami paskutinį šios sesijos mėnesį, vėl nesuderintais balsais giedos „Tautišką giesmę“, juokindami tuos, kurie dar turi valios stebėti tautos atstovų darbą. Galima būtų prisiminti, kaip Sąjūdžio metais tautiečiai labai greitai išmokdavo giedoti ne tik himną, bet ir dainuoti okupacijos metais pamirštas tautines, patriotines, partizanines, liaudies už širdies griebiančias dainas.

Dabar visą mėnesį dauguma seimūnų nieko vertingo jau nedarys, nes beveik visi jie reklamuosis važinėdami po Lietuvą (aišku, ne už pinigus iš savo nemažo atlyginimo, o iš Seimui skirtų lėšų), kad vėl patektų į tą pačią malonią Seimo nario kėdę, nors svarbių ir itin opių klausimų taip ir neišsprendė, o tik vaidino dirbančius ir „principingai“ besivaidijančius. Sveiku protu nesuvokiama, kaip daugiau nei per 20 metų tautos atstovai taip ir nesugebėjo priimti savo atostogų įstatymo, užtat mielai tų atostogų išeina kasmet po du kartus ir taip „praatotostogauja“ iš viso net 5 mėnesius, nors jokio įstatymo dėl tautos atstovų nėra ir negali būti (kai kurie jų aiškina, kad atostogaudami susitinka su savo mylimais rinkėjais, pavyzdžiui, toks Gražulis kasdien priima net 15 į jį besikreipiančių rinkėjų. Tautos atstovai niekaip nesupranta, kad jie laužo moralinius ir konstitucinius principus, į ministrų postus skirdami parlamentarus, t.y. pažeidžia leidžiamosios ir vykdomosios valdžių atskyrimo reikalavimą. Taip jie, įstatymų kūrėjai, apraizgydami piliečius savo negrabiais ar net idiotiškais įstatymais, patys pažeidinėja Konstituciją – aukščiausią valstybės įstatymą. Ir, be abejo, jie labai mikliai pasiskiria sau kelių dešimčių tūkstančių eurų išeitines kompensacijas – tai kaip tik netrukus regėsime. Ar visa tai nėra gėda, kai tauta vis dar lieka vienoje iš skurdo „oazių“ visoje Europos Sąjungoje?

Apgailestautina, kad kai kurie politikai didžiuojasi, jog skaito svarbiausius anglų ar prancūzų kalbomis leidžiamus pasaulio laikraščius, tačiau patys nė kiek nesugeba tą politiką vykdyti savo šalyje ir patys leisti teisingus įstatymus. Kam tinka tokie įstatymai, kuriais vadovaujantis žmonėms grasinama, kad paskleidus žinias apie jų apklausas ar tardymus, jie bus nubausti? Suprantama, ko panašiais „įstatymais“ siekė okupacinė valdžia, – bijojo, kad tiesa apie jos nusikaltimus pasklistų per žmones. Išties KGB gąsdinimai tardymui iškviestam „liudininkui“, grasinant neprasitarti apie tai net savo artimiems žmonėms, kuriuos saugumas sekdavo ir tardydavo, ne visada palauždavo patriotus ir tais sunkiais priespaudos metais žmonės vis vien pasakodavo, kad žinios pasklistų per „Kroniką“ ir kitus pogrindžio leidinius. Dabar tokiais savo parengtais įstatymais tik sudaromos sąlygos sukčiams slėpti savo nusikaltimus. Prisiminkime Masiulį, Steponavičių, Gapšį ar Gražulį, vis negalinčius „atskleisti“ savo apklausų rezultatų, nes tai „draudžia įstatymai“ ir taip nuo visuomenės „įstatymiškai“ slepiančius tai, kuo jie kaltinami. Taip sudaromos prielaidos, „laikantis įstatymų“, patogiai atsiriboti nuo klausimų apie savo nusikalstamas veikas, o paskiau pagal savo sukurtas schemas gudriai aiškinti apie savo „nekaltumą“. Buvo linksma šią savaitę klausytis E. Masiulio pasakų apie gautas „paskolas“ iš „MG Baltic“ viceprezidento Raimondo Kurlianskio, esą jis skolinosi iš jo 90 tūkst. eurų norėdamas investuoti į nekilnojamąjį turtą pajūryje. Tokią gerą jam progą sukurti savo hipotezę ir „pateikti pateisinančius dokumentus“ leido kaip tik tokie „tyrimo rezultatus atskleisti draudžiantys“ įstatymai.

Parlamentarai ir kiti politikai (net ir ministrai) jau dvi kadencijas mums aiškina, kaip jie kovoja ir kiek daug padarė kovodami su krize, tačiau ji nedingo, bet tik dar labiau gilėja. Tai aiškiai parodo ne tie ekonominiai rodikliai, kuriais giriasi „tautos išrinktieji“ ir kurių tikrai nepajaučia nedėkinga tauta, o ta gili dvasinė krizė, kai nesant nei patriotinio auklėjimo, nei meilės tėvynei, nei nesudarant sąlygų gyventi savo gimtame krašte, nesustojamai vyksta didysis tautos išsivaikščiojimas po svetimus kraštus. „Tautos išsivaikščiojimo“ klausimus giliai nagrinėjantis Krescencijus Stoškus teigia, kad atėjo laikas be gudravimų pripažinti, jog 25 metus bandytas valstybės projektas „Nepriklausoma Lietuva“ nebuvo mums sėkmingas, – tokiai išvadai padaryti visiškai užtenka vienintelio ir visiems į akis krintančio fakto, kad per ketvirtį amžiaus iš gimtojo krašto pasitraukė bemaž trečdalis gyventojų. O tai yra pats patikimiausias valdymo kokybės kriterijus: didžiajai gyventojų daugumai gyventi mūsų šalis yra netinkama. Prie emigravusiųjų pridėkime dar pačioje Lietuvoje išlikusius 600 tūkst. žmonių, kuriems tenka gyventi žemiau skurdo ribos. Ir visa tai vyksta tuo metu, kai ekonomika tariamai auga, valstybė (kaip visuma) turtėja. Gerai, kad smarkiai sumažėjo emigraciją kurstančios reklamos, bet dauguma politikų, ekonomistų, apžvalgininkų tą krizę vis dar tebeaiškina ūkiniu atsilikimu, kurį paveldėjome iš sovietmečio, esą tai įveikus, padėtis pasikeis ir viskas būsią kaip Airijoje. K. Stoškus pasigenda to, kas valstybei turi būti svarbiausia – teisingumo. „Teisingumas turi sureguliuoti mažiausia tris santykius – moralinius, juridinius ir bendruomeninius (socialinius). Visais laikais to žmonės laukdavo iš savo valstybės valdymo, kaip organizuoto tvarkos palaikymo būdo. Visada valstybė jiems buvo tik tiek sava, brangintina, gerbtina ir verta gynimo, kiek ji buvo visiems teisinga, t.y. nešališka ir nesavanaudiška. Ir visada žmones labiausiai žeidė, žemino ir atstūmė iš valstybės sprendimų ir veiksmų kylantys teisingumo pažeidimai“, – teigia K. Stoškus. Betgi iš čia ir kyla klausimas, kokia turėjo būti paradoksali toji mūsų laisvė, jei per 25 metus išvyko trečdalis tautos Lietuvos. To Lietuvos istorijoje dar nėra buvę.

Nė karto praėjusių dviejų kadencijų parlamentarai net nebandė kelti šio skaudaus klausimo. Tada ir sudaromos sąlygos visokiems populistams ar „vatnikams“ kelti nepasitenkinimą ir savaip aiškinti padėtį. Betgi į visokius argumentus įsiklausyti būtina. Ar neteisingai aiškina Statistikos departamento duomenimis besiremiantis Edvardas Statkevičius, skaičiuodamas tikrąjį gyventojų skaičiaus sumažėjimą nepriklausomybės laikais? Štai Statkevičius iškelia tokius Lietuvos „Gineso rekordus“. Oficialiai po perestrojkos (klaidingai nurodydamas laikotarpį „po perestrojkos“, autorius lyg dar nelabai supranta, kad jau seniai gyvename nepriklausomybės sąlygomis), Lietuvos gyventojų skaičius sumažėjo 800 tūkstančių, iš jų 500 tūkstančių vaikų iki 18 metų. Taigi suaugusių sumažėjo esą tik 300 tūkstančių. Kadangi vaikai iki 18 metų sudaro apie ketvirtadalį gyventojų, tai, vaikų skaičiui sumažėjus puse milijono, suaugusių turėjo sumažėti pusantro milijono, o ne 300 tūkstančių. E. Statkevičius toliau remiasi Statistikos departamento duomenimis: 2015 metų pradžioje Lietuvoje gyveno 2921300 gyventojų, iš jų 524,5 tūkst. vaikų iki 18 metų. Tuo metu Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) paskelbė galutinius rinkėjų sąrašus, pagal kuriuos 2015 m. kovo 1 d. Lietuvos savivaldybių tarybų rinkimų sąrašuose įrašyta 2551516 rinkėjų. Atėmus vaikų skaičių iš gyventojų, gaunama, kad rinkėjų skaičius turėtų būti 2921300 – 524500 = 2396800. Skirtumas beveik 155 tūkstančiai! Išeitų, kad Lietuvoje vienu metu gyvena skirtingas rinkėjų skaičius. Įspūdingi ir kiti E. Statkevičiaus skaičiavimai ir aiškinimai. Tik kodėl į tuos skaičiavimus nė kiek neatsiliepia politikai gelbėtojai? Argi jiems nesvarbu, kad valstybė taip ir neišeina iš akivaizdžios dvasinės krizės, kai prarandame savo tautą?

Taigi, kai į naują sesiją susirinks senieji Seimo nariai, o dar po mėnesio ir naujieji, pažiūrėkime, ar jie tikrai sąžiningai atstovaus tautai, ar tikrai spręs opiausius jos išlikimo klausimus, ar, galų gale, išmoks tinkamai giedoti garbingą Lietuvos Respublikos himną. Nejaugi optimizmą keliančias Maironio eiles „Nesulaikysi upės bėgimo...“ suprasime tik kaip nesulaikomą „upės bėgimą“ siaurų egoistinių interesų vardan?

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija