2016 m. rugsėjo 9 d.    
Nr. 33
(2201)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Sibiro lietuviams katalikams galima patikėti bet kokius darbus

Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius
su vyskupu Kirilu Klimovičiumi
ir Irkutsko lietuviais

Šv. Mišių dalyviai Jakutske

Po šv. Mišių Ulan Udėje su lietuviais

Novosibirsko Viešpaties
Atsimainymo katedra

Tolimajame Sibire šią vasarą pabuvojo Kauno arkivyskupas emeritas Sigitas TAMKEVIČIUS. Jis aplankė savo tremties sovietiniais metais vietas, susitiko su vietos katalikais lietuviais, aptarė jų sielovados reikalus. Apie tai jau pranešta kai kuriose žiniasklaidos priemonėse. Kelionės metu arkivyskupas dalyvavo Novosibirsko vyskupo Juozapo Verto SJ vyskupystės 25 metų minėjime, kartu paminėtas Novosibirsko katalikų Viešpaties Atsimainymo vyskupijos 25-metis. Prisiminta, kad prieš 25 metus 1991 m. balandžio 13 d. dekretu atnaujindamas visos Rusijos Katalikų Bažnyčios struktūras, šv. popiežius Jonas Paulius II įkūrė keturias (Maskvos, Saratovo, Novosibirsko ir Irkutsko) vyskupijas. Taigi yra puiki galimybė paklausti arkivyskupo S. Tamkevičiaus apie kelionės įspūdžius, apie per ketvirtį amžiaus įvykusias permainas Rusijos katalikų gyvenime.

Jūs ne kartą buvote vyskupo Juozapo Verto svečias. Kokia yra Jūsų pažinties su šiuo Rusijos vyskupu, Lietuvoje pradėjusiu pogrindines kunigystės studijas ir baigusiu Kauno kunigų seminariją, istorija?

Novosibirsko vyskupas Juozapas Vertas SJ gimė Kazachstane, Karagandoje, gausioje šeimoje. Jo tėvai – vokiečiai iš Pavolgio – buvo ištremti į Kazachstaną. Jis pats buvo pakrikštytas jau būdamas dvejų metukų, nes sovietiniais laikais tiek Rusijoje, tiek Kazachstane nebuvo nuolat tarnaujančių kunigų ir tik kartais slapta atvykdavo ir suteikdavo Krikštą, Sutvirtinimą ar Santuoką.

Kai Karagandoje tarnavo lietuviai jėzuitai, Juozapas Vertas pajuto pašaukimą ir panoro tapti jėzuitu. Jis atvyko į Lietuvą, išmoko lietuvių kalbą ir pogrindyje pradėjo noviciatą. Deja, tuo metu aš buvau lageryje ir būsimojo vyskupo nebuvau sutikęs. Kadangi devintajame dešimtmetyje buvo lengviau įstoti į Kauno kunigų seminariją, tai jėzuitų provincijolas nukreipė jaunuolį į Seminariją.

Kelerius metus tarnavo Pavolgio vokiečiams, o 1991 metais šv. popiežius Jonas Paulius II paskyrė jį viso Sibiro vyskupu. Po kelerių metų, kai buvo sukurtos dvi Sibiro vyskupijos, vysk. J. Vertas SJ buvo paskirtas Kristaus Atsimainymo vyskupijos Novosibirske vyskupu.

Artimiau su vysk. J. Vertu SJ susipažinau tik tuomet, kai jis 2000 metais pakvietė mane dalyvauti XX amžiaus kankinių minėjime Novosibirske. Drauge su juo aplankėme ir mano tremties vietas Tomsko srityje.

Papasakokite apie Novosibirsko vyskupo Juozapo Verto vyskupystės jubiliejaus minėjimą. Skaičiau pranešimų, kad jame buvo daug svečių iš Rusijos ir užsienio.

Šią vasarą mano planuose buvo Sibire gyvenančių lietuvių aplankymas, todėl mielai priėmiau vysk. J. Verto pakvietimą dalyvauti jo vyskupo tarnystės 25 metų jubiliejuje. Jame dalyvavo Rusijoje tarnaujantys vyskupai, Apaštališkasis nuncijus ir keli vyskupai iš užsienio. Buvo atvykę daug kunigų ir parapijų atstovų iš Novosibirsko vyskupijos. Buvo labai gera matyti, kaip žmonės myli ir vertina savo vyskupą. Tarp svečių, be abejo, buvo ir vyskupo artimieji, jo gausios šeimos nariai – broliai ir seserys.

1991 metais Rusijoje buvo 10 registruotų katalikų parapijų, kuriose dirbo 7 kunigai. Dabar šioje šalyje yra daugiau kaip 200 parapijų, beveik 300 kunigų ir tiek pat seserų vienuolių. Tačiau tarptautinėje žiniasklaidoje pasirodo pranešimų, kad Katalikų Bažnyčios gyvenimas po pakilimo susilpnėjo, dėl migracijos mažėja tikinčiųjų skaičius. Kokius įspūdžius įvertinant visa tai susidarėte Jūs ir ką sužinojote apie tolimesnes Katalikų Bažnyčios veikimo Rusijoje galimybes?

Katalikų Bažnyčia Rusijoje per 25 laisvės metus augo sparčiai, nes buvo pagrindas, į kurį galėjo atsiremti. Rusijos ir Sibiro plotuose gyveno daug tremtinių vokiečių, lenkų, ukrainiečių, lietuvių ir kitų tautybių. Rusijoje gyveno ne tik tremtiniai, bet ir savo noru dar carinės Rusijos laikais atvykę žmonės iš Europos. Caro valdžia jiems duodavo žemės, šiek tiek paramos ir atvykusieji galėdavo čia įsikurti. Caro laikais Sibire didesniuose miestuose buvo pastatyta bažnyčių, kurios sovietmečiu buvo nacionalizuotos ir uždarytos. Per visą sovietmetį Sibire nebuvo nė vienos veikiančios bažnyčios ir kunigai, tik rizikuodami laisve, kartais aplankydavo tikinčiuosius ir jiems patarnaudavo. Taip darė ir daugelis Lietuvos kunigų. Kai lankiausi Jakutske, žmonės papasakojo, kad pirmasis juos aplankė kunigas iš Lietuvos Jonas Paukštys SJ.

Šiuo metu pakilimo banga Sibiro vyskupijose praėjo ir, sakyčiau, vyksta normalus bažnytinis gyvenimas. Parapijose yra daug aktyvių katalikų, kurie savo aktyvumu nenusileidžia geriausiems mūsų katalikams. Tiesa, Bažnyčia Sibire susilpnėjo dėl to, kad daugelis katalikų sugrįžo į savo tėvynes, ypač daug tokių buvo vokiečių ir lietuvių.

Aktyviai sielovadinei veiklai trukdo ta aplinkybė, kad Stačiatikių Bažnyčia nepalankiai žvelgia į sielovadą tarp rusų tautybės žmonių. Jie yra įsitikinę, kad rusai gali būti tik stačiatikiai ir niekas kitas. Todėl katalikų vyskupai ir kunigai laikosi tam tikro atsargumo ir beveik nebando rusų evangelizuoti, nebent kurie patys išreiškia norą priklausyti Katalikų Bažnyčiai. Katalikų Bažnyčia su didele pagarba žvelgia į mūsų brolius stačiatikius ir linki, kad tik rusai praktikuotų savo krikščioniškąjį tikėjimą. Bet kokia konfrontacija tarp katalikų ir stačiatikių niekam nereikalinga ir be žalos nieko gero negali duoti.

Nuo seno Rusijos katalikų sielovadoje darbavosi iš užsienio atvykdavę kunigai. Tačiau jau kurį laiką Sankt Peterburge veikia katalikų kunigų seminarija, rengianti vietinės kilmės dvasininkus. Gal tarp jų yra lietuvių kilmės katalikų klierikų? Ar jaučiama, kad vietinės kilmės dvasininkai pamažu pakeičia užsieniečius? Kokia, Jūsų žiniomis, iš viso pašaukimų padėtis Rusijoje?

Dauguma kunigų, kuriuos sutikau Sibire, yra atvykę iš Europos, Azijos ir Amerikos, bet jau yra jaunų kunigų, kurie baigę Peterburgo kunigų seminariją. Beje, Novosibirske vysk. J. Vertas įkūrė Parengiamąjį kursą, kuriame kunigystei pradeda ruoštis visi jaunuoliai, vėliau ketinantys mokytis Peterburgo kunigų seminarijoje. Pašaukimų į kunigystę Rusijoje nėra daug. Reikia atminti, kad per 70 metų tikėjimas Rusijoje buvo persekiojamas ir lygiagrečiai prievarta buvo skiepijamas ateizmas. Žmonių dvasiniam gyvenimui buvo padaryta didžiulė žala. Tačiau jauni žmonės ieško gyvenimo prasmės ir vieni iš jų nueina ruoštis kunigo tarnystei Stačiatikių Bažnyčioje, o kai kurie susižavi Katalikų Bažnyčia ir nutaria joje pasišvęsti tarnauti Dievui ir žmonėms. Turbūt dar reikės ne vieno dešimtmečio, kol vietiniai kunigai galės pakeisti misionierius iš kitų kraštų.

Pranešama, kad Novosibirsko vyskupijos ir visos Rusijos katalikų sielovadoje darbuojasi kunigai iš JAV, Vokietijos, Lenkijos, Slovakijos, netgi Libano, Pietų Korėjos, Argentinos. Ar būna misionierių iš kaimyninių šalių? Ar Lietuvos kunigai, kaip mokantys rusų kalbą, nenuvyksta patalkinti sielovadoje?

Šiuo metu Sibire daugiausia darbuojasi kunigų iš užsienio, ypač daug jų yra iš Lenkijos. Iš Lietuvos šiuo metu Sibire tarnaujančių kunigų nėra. Vyresnės kartos kunigai, mokantys rusų kalbą, jau ir sveikatos nebeturi, kurios kunigo tarnystei Sibire reikia pakankamai daug. Be to, jau ir Lietuvoje trūksta kunigų. Lietuvos vyskupams vis daugiau reikia mąstyti, kaip padėti mūsų emigrantams, kurie išvažiavę į Vokietiją, Angliją, Norvegiją ir kitas šalis. Jau praėjo laikai, kai buvo galima savaitei kitai nuvykti į Rusiją ir patarnauti tikintiesiems. Dabar jau reikėtų kunigui apsispręsti nuvykti ilgesnei kelerių metų tarnystei. Ir reikėtų sveikinti kiekvieną, kuris ryžtųsi tokiai misijai.

Rusija – didelė valstybė. Ten yra daug stačiatikių cerkvių, o katalikų bažnyčios katalikas turbūt gali ir nesurasti. Koks Jums susidarė įspūdis: kaip gausiai tose vietose, kur yra katalikų bažnyčia, sekmadieniais tikintieji ateina į ją, ar būna tik seneliai, ar šeimos su vaikais, kaip priimami sakramentai, ar dažnai krikštijami, rengiami Pirmajai Komunijai vaikai, tuokiamasi?

Deja, Sibire ir stačiatikių cerkvės nėra gausiai lankomos, nes priespaudos metai atliko savo juodą darbą. Katalikų bažnyčiose sekmadieniais mačiau įvairiausio amžiaus žmonių, buvo ir šeimų su vaikais, ir jaunimo. Mačiau ministrantus, susirinkusius į savaitės rekolekcijas. Parapijose vyksta aktyvi sielovada. Jei tenai kunigai miegotų, bažnyčios būtų tuščios, bet jie aktyviai dirba – katekizuoja, ruošia sakramentams, užsiima karitatyvine veikla ir vaisiai matomi. Kunigams labai gražiai talkina seserys vienuolės iš įvairiausių kongregacijų; jos, kaip misionierės, irgi yra atvykusios iš įvairių Europos ir Azijos kraštų.

Kaip gali savo tikėjimą praktikuoti už tūkstančių kilometrų nuo bažnyčios gyvenantis Rusijos katalikas?

Sibire parapiją nuo parapijos kartais skiria net 500 kilometrų, todėl kunigams tenka aptarnauti daug sielovadinių punktų, kuriuose yra įsteigtos koplyčios. Vienas kunigas kartais aptarnauja iki dešimties tokių punktų. Be jokios abejonės, jei Sibire būtų daugiau kunigų, jie pasiektų dar daugiau žmonių.

Lietuvoje daug kunigų aptarnauja po kelias parapijas. Sekmadieniais jas apvažinėja, keliose bažnyčiose šv. Mišias aukoja, o iš parapijiečių aukų nė kelionei nesurenka? Be to, dažnoje parapijoje žmonės neužsisako šv. Mišių ir kunigai neturi, iš ko pragyventi. O kaip išgyvena Rusijoje dirbantys kunigai, kurių parapijos yra galbūt didesnės už visą Lietuvą ir pas parapijiečius turbūt nors ir ne kiekvieną sekmadienį reikia važiuoti ne automobiliu, bet skristi lėktuvu?

Didesniuose miestuose gyvenantys ir dirbantys katalikai turi didesnę galimybę paaukoti pinigų Bažnyčios reikmėms, tačiau iš tiesų Katalikų Bažnyčia Sibire be paramos iš savo tikėjimo brolių ir seserų pasaulyje nepajėgtų išsiversti. Per trumpą laiką buvo pastatyta daug bažnyčių ir buvo remiama bažnytinė veikla. Manau, kad ši parama dar ilgai bus reikalinga. Neužmirškime, kaip mums panaši parama buvo reikalinga po to, kai atgavome laisvę.

Ką žinote apie „Caritas“ veiklą Rusijoje?

Novosibirske aplankiau „Caritas“ centrą. Jis toks puikus, kad Lietuvos vyskupijos gali tik pavydėti. Mačiau nusiplūkusį nuo daugybės darbų centro direktorių ir man tapo aišku, kad „Caritas“ dirba rimtai. Daugelyje parapijų mačiau karitatyvinį darbą dirbančias seseris vienuoles.

Kaip ten vyksta tikybos pamokos, katechetiniai užsiėmimai?

Rusijos mokyklose tikybos pamokų nėra. Tik kai kur yra užklasinės stačiatikių kultūros pamokos. Šiuo atžvilgiu mes stovime kur kas aukščiau. Prieš kelerius metus Maskvos patriarchato buvau paprašytas pristatyti, kaip Lietuvoje vyksta tikybos pamokos. Prie parapijų vaikai ir jaunuoliai yra rimtai ruošiami religiniam gyvenimui. Šioje srityje kunigai parodo reikiamą uolumą.

Ar Rusijos katalikai keliauja į užsienio šventoves? Kurias jie labiau vertina? Ar jie turi išskirtinių savo šventovių?

Pačioje Rusijoje neteko girdėti apie kokią nors tikinčiųjų labiau lankomą šventovę. Dažniausiai kunigai organizuoja piligrimines keliones į Lurdą, Fatimą, Čenstakavą ar kitas garsias šventoves. Tik, deja, negali organizuoti dažnai, nes tai kainuoja nemažus pinigus.

Kokia Rusijoje komunistų atimtos bažnytinės nuosavybės grąžinimo padėtis? Ar visos katalikų parapijos turi savo maldos namus, ar statomos naujos bažnyčios, o gal dažniau pamaldos vyksta privačiuose namuose?

Visos parapijos turi savo maldos namus. Dažniausiai tai – neseniai pastatytos bažnyčios. Pastoraciniuose punktuose koplyčios daug kur įrengtos paprastuose namuose. Pavyzdžiui, Krivošeine, vietoje, kur būdamas tremtyje fabrike gaminau ledo ritulio lazdas, dabar stovi namas, kuriame įrengta koplyčia. Net turėjau galimybę joje paaukoti šv. Mišias ir padėkoti Dievui už tuos malonės metus, kada galėjau šį tą pridėti prie Kristaus kryžiaus.

Kas buvo maloniausia Jūsų kelionėje ir kas liūdniausia?

Liūdniausia – tai, kad lietuviai Sibire yra labai nutolę nuo Bažnyčios, o pati maloniausia akimirka buvo Irkutske, kur ir vyskupas, ir parapijos klebonas gyrė lietuvių bendruomenę, kad ji yra labai aktyvi ir galima jai patikėti bet kokius darbus. Dar buvo malonu aplankyti savo tremties vietas Krivošeine ir Staro Sainakovo kaime.

Dėkoju už pasidalijimą įspūdžiais iš kelionės Rusijoje.

Kalbino Mindaugas BUIKA

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija