2016 m. rugsėjo 23 d.    
Nr. 35
(2203)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

1 klausimas kandidatui ir 5 klausimai sau

Birutė Obelenienė

Po kiekvienų rinkimų į Seimą, pamatę paskelbus rezultatus, pradedame galvoti, kad esame subtilų humorą mėgstanti tauta, besivadovaujanti caro Petro I patikrintu metodu. Norėdamas išjuokti kokį nepaklusnų bojariną, tuometinis Rusijos valdovas liepdavęs: „Tegul kalba viešai, bet ne iš rašto, o žodžiu, kad visas jo kvailumas išlįstų“. Kaip rodo patirtis, metodas patikimas, tačiau labai jau brangus. Kol mes tokiu istoriniu ir praktiniu būdu patikrinsime visus besiveržiančius į tautos olimpą, galime likti be sudilusio skatiko.

Galbūt reikėtų kokiu nors paprastesniu ir pigesniu būdu pasirinkti patikimą kandidatą, už kurį balsuoti? Kaip įsitikinti, kad visi priešrinkiminiai pažadai, gražios kalbos, spalvoti paveikslėliai ir visas kitas priešrinkiminis šurmulys nėra „šakėmis ant vandens parašyti“?

Yra vienas labai jau nepatogus klausimas, atsakymas į kurį apnuogina atsakiusiojo moralines nuostatas. Jis lyg lakmuso popierėlis parodo, ar asmuo, kuriam ruošiamės patikėti valdyti savo valstybę, puoselėja tikrąsias krikščioniškąsias vertybes ar tik dedasi jas ginąs. Šis klausimas gali daugelį nustebinti ar net papiktinti, tačiau juo klausiama apie pamatines žmogiškąsias vertybes. Juo paliečiamas be išimties kiekvieno žmogaus esmingojo „aš“ centras – sąžinė – ir verčiama rinktis „čia ir dabar“ klausiančiojo akivaizdoje. Į šį klausimą tėra tik vienas vienintelis teisingas atsakymas – „Taip“. Ir šis klausimas tikrai nėra biologijos žinių patikrinimas. Tas klausimas – „Ar žmogaus gyvybė prasideda nuo apvaisinimo momento?“. Jei atsakymas yra „ne“ arba respondentas pradeda išsisukinėti, neva tai – diskusijų objektas, tai dar neįrodyta ir pan., vadinasi, savo balso tikrai neverta už jį atiduoti. Kodėl? Kodėl šitas paprastutis klausimas pajėgus atskleisti giliausią tiesą apie žmogaus įsitikinimus ir jo galimus sprendimus?

Pirma, žmogaus gyvybė prasideda nuo apvaisinimo momento, kai susilieja dviejų skirtingų lytinių ląstelių branduoliai. Tai – mokslo įrodyta tiesa ir naivu yra diskutuoti su neginčijamais moksliniais faktais. Tačiau ką daryti su šiuo mokslo faktu ir kaip elgtis, kai iškyla pasirinkimo dilema? Tai – jau moralės klausimas. Hipokratas, daugiau nei 300 metų prieš Kristų suformulavo priesaiką, kuria prisiekė tuometiniai būsimieji gydytojai ir kurioje įrašyta: „Nė vienai moteriai neduosiu priemonės pradėtam gemalui ar vaisiui sunaikinti“. Šiuos žodžius ištarė ir šiandieniniai LSMU absolventai atsiimdami diplomus. Taigi, pagarba žmogaus gyvybei nuo prasidėjimo iki natūralios mirties atsirado žymiai anksčiau nei gimė krikščionybė. Todėl, jei paklaustasis ima muistytis ir teisintis, neva tai – tik Bažnyčios ar tikėjimo klausimas, vadinasi, jis sako netiesą. Būna dar įdomiau, kai paklaustieji ima teigti, jog yra giliai tikintys, lankosi bažnyčioje ir kiekvieną sekmadienį neapleidžia šv. Mišių, tačiau žmogaus gyvybės pradžios klausimas yra labai asmeninis apsiprendimas ir, nors būdami tikri katalikai, jie nepritaria, jog žmogaus gyvybė prasideda nuo apvaisinimo, nes, jų manymu, „tai – tik konceptas“. Taigi pirmasis klausimas, kurį reikėtų užduoti sau, – ar reikia melagio, deklaruojančio, jog yra doras krikščionis, tačiau nesiruošiančio krikščioniškų vertybių ginti Seime? Antra, išmintingam žmogui net ir nereikia mokslinių faktų apie žmogaus gyvybę, užtenka pasitelkti sveiką protą ir logiką: gyvybė yra tai, kas mus visus besąlygiškai vienija, mes visi buvome pradėti savo tėvų, visi buvome nuo pradžių žmogaus embrionai, savo motinų įsčių vaisiais vėliau tapome vaikais, suaugusiais ir galiausiai tapsime seneliais. Žmogus iki gimimo, ir žmogus, bebaigiantis savo gyvenimo kelią, – gyvenimo raida. Jei mūsų gyvybė prasidėjo ne nuo apvaisinimo, tai kas mes buvome? Nuo pat pradėjimo nebuvę žmonėmis, niekada jais ir netapsime.

Jei paklaustasis į jūsų nepatogų klausimą atsako „ne“ ar bando išsisukinėti, vadinasi, jis nesivadovauja nei sveiku protu, nei logika. Antras klausimas, kurio reikėtų paklausti savęs: „ Ar asmenims, kurie susipykę su sveiku protu, vieta Seime?“

Kaip buvo minėta, nepatogus klausimas nėra mokslo tiesų patikrinimas, tai – moralės klausimas. Jei tūlas negerbia žmogaus gyvybės nuo pat jos pradžios, vadinasi, gyvybė jam nėra vertybė, vadinasi, jo nuomone, yra vertinga tik ta žmogus gyvybė, kuri ne kažkada ateityje, o dabar gali duoti naudos. Taigi, atsakymas į klausimą apie žmogaus gyvybės pradžią atskleidžia tikriau nei kas kita, jog žmogus vadovaujasi vartotojiškomis nuostatomis: tavo vertė priklauso nuo to, kiek esi naudingas, kiek gali duoti. Paklauskime savęs trečio klausimo, ar vartotojui verta patikėti valstybės vairą?

Asmuo, manantis, kad žmogaus gyvybė prasideda ne nuo apvaisinimo momento, palaikys visus įstatymo projektus, kuriuose leidžiamos manipuliacijos su žmogaus gyvybe: nemoralų dirbtinį apvaisinimą, leidžiantį žmogaus embrionų šaldymą ir sunaikinimą, dirbtinį abortą, kamieninių ląstelių išgavimą iš žmogaus embrionų, eutanaziją. Paklausite, ką eutanazija ir negimusiojo sunaikinimas turi bendro? Taigi, tą patį rezultatą – gyvybė, kuri neduoda naudos, nėra vertinga, nesvarbu, ar ji – negimusiojo, senelio ar ligonio. Seimo narys, manantis, jog žmogaus gyvybė prasideda kažkada, bet tik ne nuo apvaisinimo, palaikys visas populiacijos mažinimo strategijas, tokias kaip santuokos atsiejimas nuo šeimos, partnerystės įteisinimas, kontraceptikų rinkodaros ir lytinio švietimo programų įdiegimas mokyklose, reprodukcinių teisų įgyvendinimas, vienos lyties santuokos ir pan. Mokslininkai labai rimtai perspėja, jog mažėjant gimstamumui gresia „demografinė žiema“, kuri užtikrintai sunaikins valstybes greičiau nei bet kokios ekonominės krizės ar gamtos kataklizmai. Vadinasi, visas strategijas, nukreiptas populiacijai mažinti, nesvarbu, kaip jos būtų skambiai pavadintos (reprodukcinėmis teisėmis, pasirinkimo laisve ar savo kūno kontrolės teise), galima laikyti nukreiptomis prieš valstybės interesus, arba antivalstybinėmis. Taigi paklauskime savęs ketvirtojo klausimo: „Ar aš norėčiau asmenį, kuris balsuotų prieš mano valstybės interesus, matyti Seime“?

O jeigu asmuo, kurį norėtumėte matyti valstybės olimpe dar yra ir medikas, jo atsakymas į šį klausimą gali atverti dar daugiau esminių dalykų apie jo įsitikinimus ir galimus sprendimus nei kokios nors techninės profesijos atstovo. Jei bet kurios kitos profesijos žmogui tai gali būti klausimas, kurio jis tiesiog sau nekėlė, nes jam dar nereikėjo rinktis, tai nė vienas medikas netampa gydytoju, nepadaręs šio pasirinkimo dar studijų metais. Tai, kad medicina besąlygiškai susijusi su fundamentaliu gėriu – gyvybe, jai suteikia ir neginčijamai moralinį pobūdį. Neįmanoma suderinti gero gydytojo ir nemoralaus asmens viename žmoguje. Atskirti savo profesinę veiklą nuo savo įsitikinimų, – traktuoti ligonį ne kaip asmenį, bet kaip laisvos valios neturintį objektą, kaip gyvulį ar daiktą. Tai – tarsi susidvejinimas, tai – lyg tam tikros rūšies psichikos negalia. Taigi, užduokime sau penktąjį klausimą: „Ar norėčiau atiduoti savo balsą už asmenį, nesvarbu, kad ir žymų bei turintį įvairius pedagoginius titulus, tačiau išdavusį savo kilnią gydytojo profesiją ir dvasiškai neįgalų?“

„Pro patria“

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija