|
Kodėl armijos žlunga be mūšių, arba Lietuvos šauliai pateko į priešo nelaisvę
Mūsų tauta patyrė gyvenimą be savo namų du kartus; kai ją žudė, trėmė, draudė raštą. Atsikūrus valstybei, žmonės ją gynė, kas kuo turėjo, daugiausia krūtinėmis. 300 šaulių kamikadzių saugojo parlamentą. Vėliau, krašto gynybos rūpestis perduotas įkurtai Krašto apsaugos ministerijai (KAM), kurios pagrindinis uždavinys buvo ir yra krašto saugumo sistemos jėgų kaupimas plėtojimas. Parlamentinės partijos, vadovaudamosi protingumo, tikslingumo principais, suvokdamos, kad nuo nacionalinio saugumo, nuo laisvės priklauso visų kitų vertybių išlikimas, be diskusijų sutarė ir partijų pirmininkų parašais patvirtino, kad nacionalinis saugumas vidaus yra užsienio politikos prioritetas. Kiek uždirbame pinigų, tiek turime kariuomenės ir jos rezervo. Patys kalti, jei jo neturime. Kodėl sunyko nebiudžetinės gynybinės jėgos, kurioms nereikia pinigų nei pastogei, nei išlaikymui, o tik proto, tinkamų politinių sprendimų, sąlygų, tinkamos aplinkos joms bręsti. Iš Savanoriškos krašto apsaugos tarnybos (SKAT) liko apie 4500 Krašto apsaugos saugumo pajėgų (KASP) kovotojų. Vyriausiasis Lietuvos kariuomenės ekspertas, atsargos pulkininkas, buvęs karo aviacijos vadas Zenonas Vegelevičius pastebi, kad turėjome gana svarias Krašto apsaugos savanorių pajėgas, kurios per pastarąjį dešimtmetį sumažėjo daugiau kaip tris kartus. Iš sėkmingai atsikūrusių šaulių liko tiek, kad jie nedrįsta išeiti rikiuote į gatvę. Tai pripažino pats buvęs Šaulių sąjungos vadas Antanas Plieskis: Nemažai kas įsivaizduoja, kad šauliai yra kažkoks klubas. Kažkodėl susiformavo nuomonė, kad tai naftalininė senukų organizacija. O koks įvaizdis formavosi, kai paminėdami 75-ąsias Šaulių sąjungos atkūrimo metines, marširavome po Vilnių, drebinome Gedimino prospekto grindinį?.. KAM leido šauliams tiesiog išmirti. Tradicinę rugsėjo 8 dieną, skirtą kariuomenei, Šiluvoje šaulių rikiuotės nebematyti. Jie vaikšto po vieną. Ačiū Panevėžio atskirajam būriui, kuris pernai prie generolo J. Žemaičio paminklo atliko keletą partizaninių dainų, skaitė patriotinius tekstus.
Ministerija trimituoja pasipildė naujų šaulių, ypač Vilniuje. Tūkstantis naujų šaulių dar ne armija, tik blankus šešėlis, nepalyginsi su tuo, ką turėjo mūsų tėvai ir seneliai. Už šį nežymų krustelėjimą turime dėkoti ne Krašto apsaugos ministerijai, o Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui ir piliečių sąžinės nerimui.
Kas turi atsakyti prieš tautą ir valstybę, kad, atsidūrus padidėjusios rizikos zonoje, iš armijų liko tik likučiai? Saugumo sistemai, kuri remiasi valstybės institucijų veikla, užtikrinti vadovauja Krašto apsaugos ministerija. Jos ir viso krašto apsaugos sistemos veiklai vadovauja Krašto apsaugos ministras. Jis atsako už gynybos politikos įgyvendinimą, krašto apsaugos sistemos plėtrą ir jos parengimą ginti valstybę. Kaip gynybines jėgas generavo, kokie pasiekimai, turėtų atsakyti jėgos struktūrų vadovai. Taip atsitiko, kad krašto apsaugos ministrais tapo aukštos kvalifikacijos inžinieriai, partinių mokyklų auklėtiniai, komjaunuoliško darbo meistrai, pediatrai, chirurgai ir nebuvo nė vieno kareivėlio. Lietuvos kariuomenės vyriausiasis ekspertas, buvęs karinių oro pajėgų vadas, atsargos pulkininkas Zenonas Vegelevičius, perskaitęs krašto apsaugos ministrės Rasos Juknevičienės straipsnį Kariuomenės mažinti negalima, nustebęs pareiškė: Eilinį kartą iškyla klausimas, ar yra supratimas, kas yra kariuomenė, kariuomenės rezervas ir kas yra valstybės gynybos sistema? Vertinant susidariusią gynybos situaciją, verta rimtu veidu mokesčių mokėtojui tiesmukai KAM, kurioje dirba 221 draustas darbuotojas, paklausti: Ką gi jūs nuveikėte? Kodėl sėkmingai susikūrusios ir atsikūrusios nebiudžetinės savanoriškos armijos per ketvirtį amžiaus neaugo ar bent nestovėjo vietoje, o joms leista akivaizdžiai sunykti? Ir kaip galima tylėti, garsiai nekalbėti, nesikišti, būti abejingam akivaizdžiai tikrovei? Neobjektyvu būtų visą kaltę suversti snūduriuojančiam NATO ramybės faktoriui. Po politikų galvas ir visuomenėje nenustojo vaikščioti šmėkla meška alsuoja į nugarą. Neprognozuojama, kiek ji miegos ir kaip užkrioks prabudusi. Santarvininkų įspėjimas ruoštis gintis ir patiems yra neišgalvotas. Donaldo Trumpo žodžiai yra ne be rinkėjų pagalbos.
Tarpukariu įsikūrę šauliai per 20 metų pasiekė 62 tūkstančių narių skaičių. Jie tapo ne tik gynybine jėga, bet ir didžiule patriotinio auklėjimo industrija, paruošusia jaunimą kautis miškuose ir kloniuose beveik dešimtį metų. Sėkmingai atsikūrusi Šaulių sąjunga saugojo parlamentą, kaip gaivus pavasario vėjas sklaidė nulietuvėjusią dvasią, bet vėliau, Krašto apsaugos ministerijai nesirūpinant sudaryti palankią aplinką, nustumta nuo aktyvios veiklos. Neturėdama pamainos ir savivaldybių dėmesio ne augo, bet nyko. Klaipėdoje ir Vilniuje per ilgesnį laiką buvo galimybė turėti šaulių ne šešias, o dešimt divizijų. O įvyko priešingai. Krašto apsaugos ministras Juozas Olekas, vardydamas gynybinius pajėgumus, šaulių nebeįvardija. KAM, užuot pasinaudojusi Ukrainos įvykiais, kurie įgalino pasinaudoti pilietinės visuomenės atgimimo galimybe ir sustiprinti šaulių organizaciją, ruošė įstatymo pakeitimus, kaip susiaurinti šaulių funkcijas. Tik patriotinė visuomenė ir prezidentė Dalia Grybauskaitė griežtai protestavo, kad grėsmių akivaizdoje Krašto apsaugos ministerijos parengtos Šaulių organizacijos įstatymų pataisos uždraudžia šauliams dalyvauti ginkluotoje valstybės gynyboje, pilietiniame pasipriešinime, prieštarauja valstybės interesams, menkina šalies žmonių patriotizmą, valstybės gynybinę galią.
Krašto apsaugos ministerija neįvertina, kad hibridiniame kare šaulys yra stichija, karys, kuris stovėdamas su automatiniu ginklu prie kiekvieno namo ar krūmo, nuramintų ne tik kiekvieną išlindusį vietinį gaivalą, bet ir atgrasytų potencialų agresorių. Be to, argi Lietuvoje nėra regiono, kur trūksta tik Vyriausybės neatsargiai sutektos dingsties?
Šaulių veikla domisi ir tie, kurie neatsisako vienokiu ar kitokiu būdu mus valdyti. Sąjunga pradėjo kirmyti iš vidaus. Krašto apsaugos ministerija 2011 m. vasario 19 d. gavo signalą dėl trūkumų Šaulių sąjungoje. Atsakymo nėra. Du kartus šaulių delegacija iš rezistento ir dviejų Sąjūdžio veikėjų vyko pas tuometinę ministrę Rasą Juknevičienę. Ji sakė, esą nieko negalinti padėti, šauliai turintys savo statutą, savo vadą. Atsakymas atėjo tik po vienerių metų ir aštuonių mėnesių, kai Seimo kontrolierius Romas Valentukevičius pažymoje nurodė, kad sąjungos vadas yra pavaldus, jo pavaduotojai ir rinktinių vadai atskaitingi krašto apsaugos ministrui. Dar nurodė, kad ministerija turi reikiamus teisinius svertus vertinti sąjungos veiklą, nagrinėti skundus dėl galimai netinkamai atliekamų sąjungos funkcijų.
Nepaisydama Seimo kontrolieriaus pažymoje išdėstytų nurodymų, ministerija su jais nesutiko. Viceministrė Indrė Pociūtė tirti signalus atsisakė. Apie atsisakymą reaguoti į pakartotus skundus krašto apsaugos ministrės patarėja Danguolė Bičkauskienė kalbėjo: LŠS šaulių kuopos vado skyrimas, jo veikos vertinimas ir skundo dėl LŠS kopos veiklos nagrinėjimas nėra Krašto apsaugos ministerijos kompetencija... Ką jau ir bekalbėti. Ministerijai nesvetima praktika į susirūpinusių piliečių skundus ir pareiškimus visai neatsakyti, tiesiog tylėti, nors Viešasis administracinis įstatymas įpareigoja atsakyti per mėnesį. Dėl tos priežasties ministerija Vilniaus administraciniame teisme tapo atsakove. Nurodyta: Įpareigoti Krašto apsaugos ministeriją atsakyti...
Krašto apsaugos ministerija, supratusi, kad pagal šeštą Šaulių statuto skyrių priklauso įvairius signalus ir skundus tikrinti, siunčia atsakymus, kad skundus tikrino, tačiau tai atlikta be įstatymu nustatytos tikrinimo procedūros, be asmens paskyrimo tikrinti, be nuvykimo į vietą, be įrodymų rinkimo. Apie tuos pačius trūkumus, prieštaraujant viceministrės I. Pociūtės ir patarėjos D. Bičkauskienės pasirašytiems raštams, kad skundų netirs, atsakyta jau su ministro Juozo Oleko ir viceministro Antano Valio parašais, kad skundai patikrinti ir įvertinti. Taigi nesuderinti keturi atsakymai. Pareikalavus susipažinti su tikrinimo rezultatais, kurie faktai pasitvirtino ir kurie nepasitvirtino, atsakymo vis nėra. Galimai iš 221 darbuotojo nė vienas nebuvo atvykęs į vietą. Todėl pilietiškai mąstantis žmogus su nerimu dėl šalies gynybos, gindamas viešąjį interesą, kreipiasi pagalbos į administracinius teismus, prašydamas įpareigoti Krašto apsaugos ministeriją atsakyti, ar pasitvirtino, jo nuomone, galimai kenkiantys šaulių prestižui keliami faktai? Ar šaulių kuopos vadai skiriami be sveikatos patikrinimo ir priklausomybės ligų kabineto pažymos, ar uliavojama lenkiškoje aplinkoje ir ar yra kitų dalykų iš viso dešimt faktų. Ar tie trūkumai pašalinti? Ar kiekvienas faktas patikrintas, įvertintas, užbaigtas sprendimu?
Prieštaraujantys atsakymai dėl keliamų trūkumų rodo nejautrumą, kuriam neatmestina galimybė kartotis ir sprendžiant aukštesnio lygmens gynybines problemas. Piliečių neįkainojama vertybė laisvė. Padidėjusio pavojaus funkcijos priklauso Krašto apsaugos ministerijos veiklos prioritetui. Veikla su neįkainojamomis vertybėmis reikalauja didesnio atidumo, tikslingumo, atsakomybės. Bet koks neatidumas, nerūpestingumas, teisinis nihilizmas gynybos sistemoje sudaro pavojų laisvei, kuri suformuoja ir kitas vertybes.
Galimai dėl nepakankamo Krašto apsaugos ministerijos rūpestingumo savivaldybės, kurios yra arčiausiai žmogaus, liko nuošalyje, be jokių įpareigojimų šauliams. Savivaldybių vadovams galvų neskauda, kad silpsta šalies gynyba, svarbiausioji mūsų valstybės išlikimo grandis. Paradoksas: aukštuose valstybės ir visuomenės lygmenyse trimituojama apie visų partijų sutarimą, kas yra prioritetas, o savivaldybės, kuriose vyksta jo įgyvendinimas, tam jokių įpareigojimų neturi. Prioritetas yra nenuoseklus, atsidūrė už vietos valdžios įstatymų ribos, nors ketvirtasis Nacionalinio saugumo pagrindų skirsnis nurodo: Valstybė remia savaveiksmes visuomenines organizacijas, kurių veikla prisideda prie pasirengimo ar gynybinės galios stiprinimo. Savivaldybės yra visos valdymo sistemos dalis, kuri, būdama arčiausiai žmonių, užtikrina įstatymų vykdymą. Ko Vyriausybė negali, perduoda savivaldybėms, bet tuo reikia pasirūpinti. Aktyvesni šauliai, nematydami KAM iniciatyvos, patys jau net tris kartus kreipėsi į Seimo Peticijų komisiją, kad savivaldybės būtų suinteresuotos padėti šauliams plėstis, t.y. įstatymą nuleisti žemyn. Tačiau Peticijų komisija, vadovaujama Petro Čimbaro, siūlymus atmeta, nes to nepalaiko KAM. Savivaldybėms pasiūlymas labai kuklus: Dalyvauja populiarinant Lietuvos šaulių sąjungos veiklą, bet jis atmestas. Keistas ir nesuprantamas nenuoseklus požiūris į šalies gynybą. Jei biudžetinėms karinėms pajėgoms mobilizacijai vykdyti ir rezervistams savivaldybėse apskaityti yra skirtas specialistas su atlyginimu, tai nebiudžetines savanoriškas gynybines pajėgas atsisakoma net populiarinti, bent dalyvauti gausinant šaulių gretas.
Didelis Šaulių sąjungos trūkumas yra tas, kad joje stinga inteligentijos, valstybės tarnautojų, savivaldybių darbuotojų, mokytojų, gydytojų, teisėjų, prokurorų, advokatų ir jų padėjėjų. Juk tarpukariu šauliais tapo pirmiausia inteligentai rašytojai, tarnautojai, ministrai. Krašto apsaugos ministerijai galbūt trūksta iniciatyvos greitai ir veiksmingai prisitaikyti prie kintančių aplinkybių, noro įtraukti piliečius į nebiudžetinę armiją, veiksmingai keisti žmogiškųjų išteklių valdymą, rengtis pasipriešinimui neatsitraukus nuo pareigų. Šauliai neturi tokių privilegijų, kokias gauna atlikusieji privalomąją karo tarnybą arba baigę bazinius karinius mokymus. Jei konkurse į valstybinę tarnybą keli pretendentai vertinami vienodai, atlikusiesiems privalomąją karinę tarnybą suteikiama pirmenybė, bet KAM nesirūpina suteikti tokią pačią teisę šauliams, nors jie priklauso tai pačiai žinybai, be to, moka mokestį, rengiasi kautis ne tik dėl teritorijos vientisumo kaip ir kariai, bet dar vykdo permanentinę kovą su informacinėmis technologijomis, kad moraliai kritusieji piliečiai nesusigundytų parduoti laisvę už pigesnę degtinę, kurą, rūkalus, muilą. Šaulys kaunasi su informacinio karo įrankiais, apmokamais ir neapmokamais komentatoriais, kurie dirba be pertraukų kiekvienoje vietoje ir bet kuriuo laiku. Šaulys patriotinio auklėjimo guru, etnoso sargas, kryžius prie kelio. Taigi kodėl šauliai tapo posūniais?
Nesant KAM kontrolės, kad neiškiltų į viešumą nesėkmės, slepiami išeikvotojai, neperduodama tyrimui. Kauno 2-osios šaulių rinktinės taryba 2013 m. rugsėjo 1 d. nutarimu už grobstymus pašalino iš pareigų ir iš organizacijos šaulių kuopos vadą, bet jis neperduotas į teisingumo rankas neatlyginta žala.
Supaprastinta tradicinė šaulio uniforma, su kuria mūsų kovotojai miškuose ir kloniuose kovėsi dešimtį metų. Tyliai nuimtos perpetės, diržai, kuriuos įprastai nudrasko tik priešai patekus į nelaisvę. Šauliai nušalinti nuo aktyvios veiklos ir palikti kartais ramiai pastovėti baltomis pirštinėmis po kryžiais ir paminklais. Jie negali užkirsti kelio akivaizdžiai darančiam nusikaltimą ar pažeidimą, paklausti, ko ratuotieji piratai naktimis važinėja po kaimus, ieškodami, kur nugvelbti kokį gyvulėlį ar dar ką nors, net negali dalyvauti kare keliuose, nors pagal žuvusiųjų skaičių esame tarp pirmaujančių Europoje. KAM nesusirūpino šauliais po Draučių tragedijos, sukrėtusios Lietuvą, kai lenkakalbis iššaudė lietuvių kaimą. Jį nuginklavo ne ginkluoti šauliai, o beginkliai tėvas ir sūnus Kalibatai.
Kėdainių šaulių kuopa turėjo tris šautuvus TOZ-12. Vykdavo apmokymai, šaudymo rungtynės. Vieną dieną atvyko pareigūnai (dargi su policija) ir šautuvus atėmė... Seni šauliai, partizanai už nepagarbą jiems labai piktinosi. Ar tai galėjo įvykti be KAM ir jos ministro žinios?
Jau praleidome laiką padiskutuoti apie šaulių pamainos kelius. Kasmet tūkstančiai šauliukų išsivaikšto. Pinigai išmesti į balą. Viskas lieka tik nuotraukose. Nuolat vyksta šaulių ataskaitiniai suvažiavimai, kuriuose prie garbingo prezidiumo stalo sėdi ministrai. Ar jie nemato kaip vyšnių sodas baltų galvų delegatų salės, nors organizatoriai prašo rinkti jaunesnius? Jokio susirūpinimo, rezoliucijų, diskusijų, siūlymų... Paploja jiems, išgeria arbatos arba nė negėrę palieka šaulius tolimesniam merdėjimui ir limuzinais išvažiuoja.
Krašto apsaugos ministras J. Olekas priėmimo metu sutiko, kad problemos rimtos, ir prižadėjo atvykti į vietą kartu su šaulių vadais kai kurių problemų spręsti. Tai vėliau patvirtino 2014 10 16 raštu: Krašto apsaugos ministras planuoja asmeniškai atvykti. Praėjo beveik dveji metai...
Tautą persekioja lemtingos nacionalinės gynybos klaidos su naujais recidyvais. Kartą bajorai, karčiamose pragėrę žirgus, ginklus, ginčijosi, uliavojo, nei patys ėjo kariauti, nei pinigų skyrė. Šalį be šūvio kaip pyragą suraikė per tris kartus. Paskui juodąjį birželį rusų tankai raižė mūsų žemę, ardė miestelių grindinį, o mūsų kariai, užrakinti kareivinėse, veržėsi į mūšį kaip briedžiai, ištroškę vandens. Tada Lietuvą gal būtų išgelbėjęs ir vienas kraujo lašas. Dabar lemtinga klaida, kad, sėkmingai atsikūrę, per ketvirtį amžiaus nesukūrėme stiprios nacionalinės gvardijos, kurią mūsų tėvai ir seneliai, pradėję nuo plyno lauko, net gyvendami be Vilniaus ir Klaipėdos, du dešimtmečius turėjo. Šios mintys piliečio, nuo devyniolikos metų tapusio šaulių kuopos vadu, desperatiškas klyksmas dėl žlungančios armijos.
Ignas Meškauskas,
apdovanotas ordinu Už nuopelnus Lietuvai
© 2016 XXI amžius
|