Žaizdos
kūne mūsų...

Gailestingumas – lietuvių tautos bruožas

Lenkiant galvas prieš žydų gelbėtojus

Aistė Masionytė

Buvęs telšietis Jehošua Šochotas, dabar gyventis Izraelyje, kurį gelbėjo 15 žemaičių šeimų, ir kaunietė Lilija Kaplanaitė-Kuzminskienė, kurios tėvus irgi pavyko išgelbėti nuo Holokausto

Valstybinio Vilniaus Gaono Žydų muziejaus darbuotoja Danutė Selčinskaja

Žydų gelbėtojams skirtas 2016–2017 metų žydiškas kalendorius

Šiemet Lietuvoje minint 75-ąsias Holokausto metines, prisiminti ir žydų gelbėtojai – drąsūs ir kilnūs žmonės, kurie, rizikuodami savo ir artimųjų gyvybėmis, gelbėjo pasmerktuosius.

Per Holokaustą Lietuvoje buvo sunaikinta 195–196 tūkst. žydų, o tai sudarė net 95 proc. visų šalyje gyvenusių žydų tautybės žmonių. Išsigelbėti pavyko nedaugeliui, jiems išgyventi padėjusių žmonių vardai verti didžiausios pagarbos. Seime surengtoje konferencijoje „Gelbėję žydus, gelbėję Lietuvos garbę“ apie tai kalbėjo istorikai, gyvi išlikę Holokausto liudininkai.

Ypatingi žmonės

Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Žydų gelbėjimo ir atminimo įamžinimo skyriaus vedėja Danutė Selčinskaja pasakojo, jog 1989 metais atkūrus šį muziejų, jame dirbo keletas per Holokaustą Lietuvoje išgyvenusių žmonių: vienas iš antinacinio pasipriešinimo judėjimo vadų – Dmitrijus Gelpernas, Alfonsas Bukontas ir kiti. Jie daug padarė, kaupiant informaciją apie žydų gelbėjimą Lietuvoje bei išsigelbėjusiuosius.

„Šiuo metu mūsų skyriuje yra 2270 vardinių žydų gelbėtojų bylų, jose sukaupti išsigelbėjusiųjų per Holokaustą Lietuvoje liudijimai, jų laiškai savo gelbėtojams. Jie byloja apie žmogiškumo pavyzdžius per Holokaustą, apie tuos ypatingus Lietuvos žmones, kurie ėjo prieš srovę, prieš okupacinės valdžios nurodymus. Jiems užteko drąsos ir dvasios stiprybės atsispirti atgrasaus šmeižto kampanijoms ir okupacinės valdžios grasinimams ir, nepaisant pavojų, gelbėti pasmerktuosius. Tai buvo įvairių profesijų, amžiaus, išsilavinimo žmonės, tikintys, netikintys ir laisvamaniai, pavieniai asmenys ir šeimos. Juos vienijo nesavanaudiškumas: šie žmonės tiesiog negalėjo pasielgti kitaip, dažnai patys ieškojo būdų, kaip išgelbėti nors keleto žmonių gyvybes“, – sakė D. Selčinskaja.

Kaupiant informaciją apie žydų gelbėtojus Lietuvoje, svarbiu liudijimu tapo 1967 metais pasirodžiusi žurnalistės, žydų gelbėtojos Sofijos Binkienės sudaryta knyga „Ir be ginklo kariai“, kurioje publikuoti per karą išsigelbėjusių žydų atsiminimai bei kiti dokumentai.

Pasaulio Tautų Teisuoliai

Naujas etapas prasidėjo, kai 1963 metais Izraelio Jad Vašem Holokausto memorialinis muziejus pradėjo Pasaulio Tautų Teisuolių projektą, kurio tikslas – Izraelio valstybės ir visos Izraelio tautos vardu pareikšti dėkingumą žmonėms, kurie, rizikuodami gyvybe, gelbėjo žydus per katastrofą. 1966 metais buvo pripažinti pirmieji Pasaulio Tautų Teisuoliai iš Lietuvos. Tai – Vilniaus universiteto bibliotekininkė Ona Šimaitė, kuriai Pasaulio Tautų Teisuolio medalis buvo įteiktas 1967 metais Paryžiuje. 1966 metais Pasaulio Tautų Teisuoliais pripažinti kaunietė, spaustuvės darbuotoja Julija Vitkauskienė ir jos sūnus, o 1967 metais – Sofija Binkienė. Didžiulėmis išgelbėtų žmonių pastangomis jai buvo leista nuvykti į Izraelį ir ten atsiimti Pasaulio Tautų Teisuolio apdovanojimą.

D. Selčinskaja pacitavo žodžius iš nekrologo, kurį, mirus S. Binkienei, jai skyrė išgelbėtieji žydai: „Kas išgyveno vokiečių okupaciją, tas supranta, ką reiškia žydams namai, kur galima ateiti sunkiausiomis gyvenimo minutėmis. Mums tokie buvo tetos Zosios namai, kuriuos mes juokais vadinome žydų viešbučiu. Ten radome ne tik prieglobstį, bet ir <...> atmosferą, norą padėti, o tai mums teikė tikėjimo, drąsos, tai mums buvo be galo svarbu tais metais“.

Tarp pirmųjų Pasaulio Tautų Teisuolių iš Lietuvos buvo daug S. Binkienės bendražygių, kurių žygdarbiai aprašyti knygoje „Ir be ginklo kariai“. Tai – Bronius Gotautas, Juozas Stakauskas, Vladas Žemaitis, Bronislovas ir Juozas Paukščiai, Petras Baublys, Elena Kutorgienė ir jos sūnus Viktoras bei kiti.

D. Selčinskaja pasakojo, jog jaunas gydytojas P. Baublys, užėjus vokiečiams, buvo Vilijampolės kūdikių namų direktorius. Yra žinoma net per 10 jo išgelbėtų vaikų buvo vadinamieji pamestinukai.

Muziejininkė priminė ir daktarės E. Kutorgienės bei jos sūnaus gydytojo V. Kutorgos istoriją. Poetas Hiršas Ošerovičius yra pasakojęs, jog pirmosiomis hitlerinės okupacijos dienomis, 1941 metų birželį ir liepą, į daktarę Kutorgienę kreipėsi pagalbos persekiojami žydai. Prasidėjus žydų naikinimui, jos kabinete kartais nakvodavo ir po 7–8 žydus. Imdamiesi didžiausių atsargumo priemonių jie ateidavo iš vakaro kaip pacientai. „Didžiosios akcijos“ išvakarėse jos kabinete nakvojo net 12 žmonių. Gydytojos sūnus V. Kutorga buvo patekęs į Gestapo rankas, bet išsilaisvinęs vėl tęsė savo veiklą. Pasaulio Tautų Teisuolių vardai jiedviem buvo suteikti 1982 metais.

1966–1990 metais Pasaulio Tautų Teisuoliais Jad Vašem pripažino 156 Lietuvos žmones. Dėl jų pripažinimo pasaulio teisuoliais daugiausia kreipėsi išgelbėti žydai, gyvenantys Izraelyje. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, dėl žydų gelbėtojų pripažinimo Pasaulio Tautų Teisuoliais į Jad Vašem pradėjo kreiptis ir Lietuvoje gyvenantys Holokaustą išgyvenę žmonės. 1991 metais Pasaulio Tautų Teisuole buvo pripažinta ilgametės Lietuvos žydų bendruomenės darbuotojos Sulamitos Froman-Lev gelbėtoja vienuolė Marija Rusteikaitė, 1992 metais – profesorės Irenos Veisaitės, 1995 metais – poeto Alfonso Bukonto gelbėtojai, 1996 metais – teatrologo Marko Petuchausko gelbėtojai ir kiti. Pernai Lietuvą pasiekė džiugi žinia, jog Pasaulio Tautų Teisuoliais pripažinti Lietuvos Prezidentas Kazys Grinius ir jo žmona Kristina.

Atminimui įamžinti

Lietuvos žmonių, gelbėjusių žydus ir pripažintų Pasaulio Tautų Teisuoliais, pavardės yra iškaltos Jad Vašem muziejaus sodelyje. Iki šių metų balandžio ten buvo iškaltos 892 Pasaulio Tautų Teisuolių iš Lietuvos pavardės.

Nuo 1993 metų ir Lietuva apdovanoja žydų gelbėtojus, įvertindama jų nuopelnus, Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. Jau apdovanoti 1390 gelbėtojų ir visi teisuoliai.

O. Šimaitės atminimas Lietuvoje įamžintas 2004 metais, kai pasirodė Rimanto Stankevičiaus knyga „Gyvenusi tautos himno dvasia“, o jai skirta memorialinė lenta buvo atidengta Vilniaus universiteto Simono Daukanto kiemelyje.

Vilniuje įamžintas ir žydų gelbėtojo Juozo Rutkausko atminimas, kuris, anot O. Šimaitės, išgelbėjo daugiau kaip 100 žydų, bet 1944 metais buvo suimtas ir nužudytas. Jo vardu Vilniuje pavadinta viena Viršuliškių seniūnijos gatvių.

2000 metais prie buvusio benediktinių vienuolyno (Šv. Ignoto g. 5) Vilniuje buvo atidengta paminklinė lenta, primenanti, jog toje vietoje, pačiame Vilniaus centre, kunigo J. Stakausko iniciatyva buvo įrengta slėptuvė, kurioje išslapstyta 12 žydų.

2003 metais pasirodė Pasaulio Tautų Teisuoliams skirta R. Stankevičiaus knyga „Slėptuvės aristokratai“, o 2011 metais Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus interneto puslapyje atsirado virtuali paroda apie žydų gelbėtojus, kur pateikta ir daug išgelbėtų žydų vaikų istorijų.

Šiemet Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė išleido 2016–2017 metų žydišką kalendorių, skirtą žydų gelbėtojams pagerbti, puoštą jų nuotraukomis ir istorijomis.

Gelbėjo ir Bažnyčios tarnai

Kalendoriaus sudarytoja D. Selčinskaja pateikė „XXI am˛iaus“ laikraščiui keletą žydus gelbėjusių kunigų ir vienuolių istorijų, aprašytų minėtame kalendoriuje.

„Kai iš Šiaulių geto žmones vežė į Vokietiją, kunigas nusiuntė savo vežimus su arkliais ir paslėpė žmones pas valstiečius. Kai taip trūko vaistų, jis mus jais aprūpindavo. Jis mumis rūpinosi kaip savo vaikais“, – taip išgelbėtoji Rachelė Kacav prisiminė kunigą Polikarpą Macijauską (1891–1965).

Pasak D. Selčinskajos, Kolainių bažnyčios ir vienuolyno rektoriui, teologijos magistrui P. Macijauskui visi buvo lygūs. Ką galėjo, šelpė, gelbėjo, slėpė – ne rusą, žydą ar vokietį – slėpė žmogų. Nacių okupacijos metais kunigas P. Macijauskas ir gydytojas Petras Girbudas iš Užvenčio aktyviai organizavo žydų gelbėjimą Šiaulių regione, ypač Kelmės apylinkėse. Jiems padėjo devyniolikmetis Labūnavėlės kaimo gyventojas Alfonsas Songaila, kuris parveždavo žydus iš Šiaulių geto į Užventį pas Girbudą arba į kleboniją pas Macijauską. Iš ten iš anksto susitarus bėglius perimdavo patikimi, rizikuoti nebijoję valstiečiai. Taip kunigas P. Macijauskas, gydytojas P. Girbudas, A. Songaila ir drąsūs valstiečiai Šleževičiai, Klimai, Juškevičiai, Macijauskai, Černiauskai ir kiti išgelbėjo kelias dešimtis žmonių.

Žydų gelbėtoju tapo ir kunigas Bronislovas Paukštys (1897–1966). „Jūs manote, kad aš daug padėjau žydams, bet man skauda širdį galvojant, kad galėjau padaryti kur kas daugiau, jei tik Visagalis Dievas būtų apdovanojęs mane geresniu supančio pasaulio supratimu“, – yra sakęs B. Paukštys.

Iš pradžių pavieniai kunigo pažįstami žydai, vėliau ir daugelis kitų, sužinoję, kad jis padeda žydams, rado prieglobstį Kauno Švč. Trejybės bažnyčioje. Tarp jų: Pnina Šeinzon-Tory su dukra Sulamita, Maša Rabinovič-Aisenbud, Rachelė Rozencveigaitė-Levin, gydytoja Pesia Kisina, Pnina Suknin-Gofer ir daugelis kitų. Kunigas B. Paukštys parūpindavo besislapstantiesiems suklastotus asmens dokumentus, slėpdavo juos klebonijose ir bažnyčiose, maitindavo, o naktimis išveždavo pas patikimus žmones. Po geto likvidacijos likę gyvieji irgi ėjo pas Paukštį. „[...] Išbadėję, apdegę... Atidaviau jiems visas maisto atsargas. Buvo tokių, kurie prašė palto, batų... Atidaviau ir paltą, ir nusiaviau batus ir juos atidaviau...“ – savo laiške rašė kunigas B. Paukštys.

Tarp žydų gelbėtojų minimas ir kunigo Vlado Požėlos (1913–1997) vardas. „26-erius metus ieškojau kunigo, norėdamas padėkoti už išgelbėtą gyvybę, už netikėtą laisvę, už galimybę džiaugtis pasauliu. Tik jo dėka išlikau gyvas ir aš, ir daugelis kitų“, – rašė V. Požėlos išgelbėtasis Benjaminas Fuksis.

Pasak D. Selčinskajos, kunigas V. Požėla, Šiaulių kalėjimo kapelionas, kasdien teikė kalinių sieloms paguodą ir, nepaisydamas griežčiausio draudimo, nešdavo iš laisvės žinias, laiškus. V. Požėla padėjo visiems, nepaisydamas nei tautybės, nei religijos, rūpinosi be išimties visais kaliniais. Jis parūpino suklastotus dokumentus Faniai Aleksandravičienei, išlaisvino ją iš kalėjimo ir pervežė į saugią vietą. O 1944 m. birželio 19 d. ant Šiaulių pasipylus bomboms, kol kalėjimo sargyba, apimta panikos, blaškėsi, kunigas V. Požėla atrakino kamerų duris.

O štai kartu veikę kunigas Juozas Stakauskas (1900–1972), Vilniaus valstybinio archyvo direktorius, mokytojas Vladas Žemaitis (1900–1980) ir vienuolė Marija Mikulska – sesuo Benedikta (1903–1994) buvusiame benediktinių vienuolyne Vilniuje, Šv. Ignoto g. 5, 1941-aisiais įrengė slėptuvę ir nuo mirties išgelbėjo 12 Vilniaus geto žydų.

Apie persekiojamiesiems padėjusį kunigą Vladislovą Taškūną (1885–1956) pasakojama, jog jis išsiskyrė humanistine dvasia, vienodai mylėjo visus žmones, jam nebuvo svarbu, ar katalikas lietuvis ar žydas judėjų tikėjimo. Kai 1941-aisiais atėjo sunkiųjų išbandymų metas, kiek galėjo, gelbėjo bei organizavo žydų gelbėjimą. 1941-ųjų gruodį Sara ir Doba Feidelmanaitės pabėgo iš geto. Kelias paras klaidžiojusios, jos sutiko Alsėdžių kunigą Vladislovą Taškūną. Jis parsivedė merginas į namus ir slapstė kelias savaites, kol rado prieglobstį pas patikimus parapijiečius. Protestuodamas dėl žvėriško susidorojimo su žydais, kunigas Vladislovas Taškūnas ėjo per visas okupacinės valdžios įstaigas. 1943 metų birželį buvo suimtas ir kalinamas, jį buvo rengiamasi išsiųsti į Dachau, bet vyskupo Justino Staugaičio pastangomis kunigas buvo internuotas ir išsiųstas į Žemaičių Kalvarijos Marijonų vienuolyną be teisės dirbti iki karo pabaigos. Po karo jis penkerius metus kalėjo sovietų lageryje.

Vienuolė Marija Rusteikaitė (1892–1949) – Panevėžio Dievo Apvaizdos seserų kongregacijos įkūrėja – Vaiguvoje, netoli Kelmės, tarpukariu buvo įsigijusi dvarą ir įsteigė jame prieglaudą, kurią išlaikė savo lėšomis ir kurioje karo metais slėpė žydes ir jų vaikus, parūpindavo motinoms fiktyvius asmens dokumentus, o vaikams – krikšto liudijimus. Marija Rusteikaitė savo slapstomus žydus krikščioniškai be jokio atlygio maitino, rengė, gydė, rūpinosi visais kaip giminaičiais, užjautė kaip tikra motina, o jie ją taip ir vadino – Motinėle. Vienuolė M. Rusteikaitė išgelbėjo 15 žydų.

„Gerb. Motinėle, aš Jums amžinai dėkinga už sunkią valandą suteiktą pagalbą. Jei ne Tamstos geraširdiškumas ir drąsa, būtume visi žuvę. Kai iš visų pusių buvome apsupti priešų ir neturėjome, kur dingti, Jūs ištiesėte pagalbos ranką ir mus priglaudėte“, – savo gelbėtojai rašė Polina Fromanienė.

Tautos dvasios didikai

Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, rašytojas Icchokas Meras, kurio tėvai buvo sušaudyti 1941 metais, o pats jis užaugintas žemaičių valstiečių Bronės ir Juozo Dainauskų, yra sakęs: „Tie, kurie vokiečių okupacijos metais gelbėjo žydus, atliko iškiliausią tautinę pareigą. Jie buvo tautos dorovės žiedas, tautos dvasios didikai, nesvarbu, išsimokslinę žmonės ar paprastuoliai rašto nepažinę, ar dvasininkai, nešą tikrąją artimo meilę, ar paprasti valstiečiai, sudiržusiom rankom beriantys žemėn sėklą, prabundančią gyvybės daigu, visą savo esybe žiną ir žmogaus gyvybės vertę. Jie sąmoningai ar nesąmoningai priešinosi naikinančiai nacių jėgai ir jos įrankiui – tiems, kurie žudė. Mes turime atminti ir garbinti jų didvyriškumą, grįstą sąžine, dora, artimo meile ir paprastu žmogišku gailesčiu“.

Konferencijai Seime pirmininkavęs žurnalistas Rimantas Valatka sakė: „Pirma mintis, kuri man ateina į galvą, – šie žmonės gelbėjo ne į baisų pavojų patekusius Lietuvos žydus. Jie gelbėjo Lietuvos garbę toli į ateitį. Drįstu teigti, jog dėl tokių žmonių mums dabar daug lengviau gyventi“.

Autorės nuotraukos

© 2016 „XXI amžius“