Žaizdos
kūne mūsų...

Nelietuviai – Lietuvai

Kauno geto kalinių likimai: Sara Grosman

Dr. Arūnas Bubnys

Iš darbų grįžusios kalinių brigados prie Kauno geto vartų

Kauno geto Seniūnų tarybos pastatas

Kauno geto policininkai skirsto maisto davinius

Po daugybės masinių žydų žudynių akcijų, kurias vykdė nacistiniai okupantai ir vietiniai kolaborantai, 1941 metų pabaigoje Lietuvoje liko gyventi tik apie 43 000 žydų: Vilniaus gete apie 20 000, Kauno gete – apie 17 500, Šiaulių gete – apie 5 500 ir Švenčionių gete – apie 500¹.

Pagal gausumą ir svarbą Lietuvoje Kauno žydų bendruomenė nusileido tik Vilniaus žydų bendruomenei. Neoficialiais Statistikos valdybos 1941 m. sausio 1 d. duomenimis, Kaune gyveno 32 595 žydai (20,84 proc. miesto gyventojų)².

Kauno žydų bendruomenės ir geto istoriją nacių okupacijos laikotarpiu galima suskirstyti į kelis etapus: 1) laikotarpis iki geto įsteigimo (1941 m. birželio 23 d. – rugpjūčio 15 d.); 2) masinių žudynių („akcijų“) gete laikotarpis (1941 m. rugpjūčio 15 d. – spalis); 3) stabilizacijos laikotarpis (1941 m. lapkritis – 1943 m. rugsėjis); 4) geto pertvarkymas į koncentracijos stovyklą (1943 m. spalis – 1944 m. liepos vidurys); 5) Kauno geto (koncentracijos stovyklos) likvidavimas ir Kauno žydų kalinimas Vokietijos koncentracijos stovyklose (1944 m. liepos vidurys – 1945 m. balandis).

Kauno žydų diskriminavimas ir persekiojimas prasidėjo jau pirmomis karo dienomis. Nuo karo pradžios iki geto įsteigimo (1941 m. rugpjūčio 15 d.) Kaune galėjo būti nužudyta apie 8 tūkst. žydų. Masinės žudynės buvo tęsiamos ir po geto įsteigimo. Žydai buvo žudomi Kauno IV ir IX fortuose. Didžiausia žudynių akcija surengta 1941 m. spalio 29 d. IX forte: jos metu sušaudyta 9 200 žydų. Šių akcijų metu buvo masiškai šaudomi ne tik žydų vyrai, bet ir moterys, vaikai ir seneliai. Žudynes vykdė vokiečių gestapininkai ir lietuvių 1-ojo (buvusio TDA) bataliono policininkai. Kartu su žydų areštais ir šaudymais buvo vykdoma teisinė ir turtinė žydų diskriminacija.

Po „Didžiosios akcijos“ (1941 m. spalio 29 d.) prasidėjo stabilizacijos laikotarpis, trukęs iki 1943 m. rugsėjo. Gete tuomet liko gyventi apie 17 tūkst. žydų (perpus mažiau negu jų gyveno Kaune iki nacių ir sovietų karo). Nacių supratimu, getas buvo „išvalytas nuo nereikalingų“, t.y. negalinčių dirbti vokiečių karo reikmėms žydų. Šiuo laikotarpiu masinės žydų žudynės nebuvo vykdomos. Stabilizacijos laikotarpiu buvo sukurta plati geto administracinė struktūra, kuriai vadovavo Seniūnų taryba. Getas tapo savotiška mikrovalstybe, turinčia savo valdžią, ekonomiką, dvasinio ir kultūrinio gyvenimo formas. Geto vadovybė ypač daug dėmesio skyrė žydų darbo jėgos panaudojimui, darbo intensyvumui, darbininkų ir darbo įstaigų skaičiaus didinimui. Seniūnų taryba laikėsi nuostatos, kad tol, kol getas vokiečiams ekonomiškai bus naudingas, jo nelikviduos. Svarbiausias objektas, kuriam reikėjo daugiausia darbo jėgos, buvo Aleksoto aerodromas. 1943 m. iš maždaug 17 tūkst. Kauno geto kalinių 140-yje darboviečių kasdien dirbo apie 9,6 tūkst. žydų. Dauguma jų dirbo vermachtui reikalingus darbus ir vykdė įvairius karinius užsakymus.

 1944 m. kovo 27 d. gete buvo įvykdyta nepaprastai žiauri vaikų atėmimo akcija, kuriai vadovavo SS oberfiureris Wilhelmas Fuchsas ir oberšarfiureris Bruno Kittelis. Akcija įvykdyta tuo pretekstu, kad koncentracijos stovykloje turėjo būti kalinami tik darbingi žmonės, o vaikai ir seneliai turėjo būti nužudyti. Į getą įsiveržę esesininkai ir ukrainiečių policininkai (vlasovininkai) vaikščiojo po namus, atiminėjo iš motinų vaikus iki 12 metų ir mėtė juos į autobusus ir sunkvežimius. Pasipriešinusias motinas mušė šautuvų buožėmis ir užsiundė šunimis. Taip pat buvo suiminėjami ir nedarbingi seneliai. Iš viso suimta apie 1,7 tūkst. vaikų ir senelių. Tą pačią dieną suimta ir apie 130 geto policininkų: 34 sušaudyti IX forte, kiti sugrąžinti į getą. Išvežtų vaikų ir senelių likimas nėra tiksliai žinomas. Greičiausiai jie buvo išvežti į Osvencimo (Aušvico) arba Maidaneko koncentracijos stovyklas³.

Geto likvidavimas ir Kauno žydų kalinimas Vokietijos koncentracijos stovyklose

Frontui artėjant prie Kauno, naciai nusprendė galutinai likviduoti žydų stovyklas. 1944 m. liepos 5 d. getą apsupo sustiprinti esesininkų būriai. Dalis geto kalinių nenorėjo išvykti ir slapstėsi rūsiuose. Apie 200 žydų buvo išduoti specialūs lagerio komendanto Göckes pažymėjimai. Šių pažymėjimų savininkai turėjo būti išvežti su paskutiniu likviduojamo geto transportu, kadangi jie privalėjo demontuoti geto dirbtuvių įrengimus⁴. Liepos 8 d. baržomis išplukdyta apie 1 200 žydų, liepos 10 d. traukiniu išvežta dar 900. Paskutinė partija išvežta liepos 13 d. Prieš geto kalinių išsiuntimą į nacių konclagerius dar buvo vykdoma selekcija: esesininkai atrinko dar esančius senukus, invalidus, segančius ir vaikus. Atrinktieji buvo nuvaryti į geto kapines ir ten sušaudyti⁵. Dalis geto kalinių vokiečių sargybinių buvo nuvaryti į Kauno geležinkelių stotį ir traukiniais išvežti į Vokietijos konclagerius. 1944 m. liepos 12 d. vokiečiai ėmė padeginėti geto namus. Bėgantys žmonės buvo šaudomi, buvo sudeginti beveik visi gyvenamieji namai ir dirbtuvės. Šimtai žmonių žuvo liepsnose arba nuo kulkų. Iš Kauno buvo išvežta apie 6–7 tūkst. žydų, geto likvidavimo metu nužudyta apie 1 tūkst. ir išsigelbėjo apie 300–400 žydų. Gaisrai geto teritorijoje liepsnojo iki liepos 29 d. Iš geto liko tik griuvėsiai su kaminais, visur mėtėsi geto gyventojų rakandai, gulėjo apdegę lavonai ir tvyrojo „mirties bei puvimo kvapas“⁶.

Kauno geto vyrai buvo išsiųsti į Dachau koncentracijos stovyklą, o moterys ir vaikai atvežti į Štuthofo koncentracijos stovyklą. 1944 m. liepos 19 d. čia uždaryta 1208 moterys ir vaikai⁷. 1945 m. gegužės 3 d., priartėjus sovietų kariuomenei, vokiečiai pradėjo evakuoti stovyklą. Kaliniai baržomis buvo išplukdyti į Baltijos jūrą ir plaukė į Vakarus. Tarp jų buvo ir Kauno žydų. Prie Noištato miesto evakuojamus kalinius išlaisvino anglų kariuomenė.

Sara Grosman

Sara Grosman, Abromo gimė 1911 metais Šilalės mieste, darbininkų šeimoje. Ji baigė keturias gimnazijos klases. Vokietijos ir SSRS karo pradžioje ji su šeima iš Kauno bandė trauktis į SSRS gilumą, bet prie Jonavos sustabdė puolanti vokiečių kariuomenė ir teko grįžti į Kauną. 1941 m. rugpjūčio 15 d. S. Grosman su vyru Gedaliu Grosmanu (gim. 1908 m.) ir dviem mažamečiais vaikais (sūnus gimęs 1934 metais, dukra – 1938 metais) buvo uždaryti į Kauno žydų getą Vilijampolėje. Nacistinės okupacijos metais (1941 metais) buvo nužudyti S. Grosman tėvas, motina, du broliai ir 19 metų sesuo. Kauno gete S. Grosman kalėjo iki 1944 m. liepos 11 d. Iš pradžių ji dirbo fizinį darbą Aleksoto aerodrome, bet netrukus nuo šio darbo buvo atleista, nes turėjo du mažamečius vaikus. S. Grosman vyras dirbo betonuotoju ir juodadarbiu aerodrome ir kituose darbuose. 1944 m. kovo 28 d. „vaikų akcijos“ Kauno gete metu buvo atimta ir išvežta šešių metų S. Grosman dukra Miriam (Maša). Jos likimas nežinomas, bet, greičiausiai, ji buvo nužudyta kaip ir kiti šios akcijos metu pagrobti Kauno geto vaikai. Dešimties metų Saros sūnus Faivušas (Faivas) tuo metu nebuvo iš tėvų atimtas ir pasiliko Kauno gete. 1944 metų gegužę S. Grosman buvo išsiųsta dirbti į „Silvos“ kojinių fabriką. Ten ji dirbo iki Kauno geto likvidavimo. 1944 m. liepos 11 d. ji kartu su kitais Kauno geto kaliniais ešelonu buvo išvežta į Štuthofo koncentracijos stovyklą netoli Dancigo (dabar Gdanskas). S. Grosman vyras vokiečių buvo nužudytas 1944 m. naktį iš liepos 6-osios į 7-ąją, kai bandė pabėgti iš geto⁸. Pradėjus likviduoti Kauno getą, S. Grosman 1944 m. liepos 10 d. kartu su savo sūnumi Faivu buvo išvežta į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Ten ji buvo kalinama 20-ajame, 26-ajame, 29-ajame ir 30-ajame korpusuose. 30-ajame korpuse vienu metu buvo kalinama 200–400 žmonių. Pastarojo korpuso vyresniąja buvo rusų tautybės mergina vardu Šura. Jos nurodymu, S. Grosman ir dar dešimt kalinių raikė duoną ir dalindavo ją 30-ojo korpuso kaliniams, be to, padėdavo suskaičiuoti kalinius patikrinimų metu. S. Grosman teko vykdyti sanitarės pareigas, nešioti sunkiai sergančius kalinius ir išnešti iš barako mirusius. Apytikriai 1944 metų spalį Štuthofo konclageryje kilo šiltinės ir dizenterijos epidemija. Dauguma sergančiųjų buvo sutelkti 30-ajame korpuse. Juos prižiūrėjo apie 30 sanitarių, irgi kalinių. Beveik visos kalinės buvo žydų tautybės moterys. Sergantiems nebuvo duodami nei vaistai, nei tvarsliava. Kasdien nuo ligų mirdavo keliasdešimt kalinių. Gydytojų nurodymu, mirusieji buvo išnešami į kiemą šalia barako, o po to kalinių darbo komanda juos surinkdavo ir išveždavo (lavonai buvo nuvežami į krematoriumą ir sudeginami – A. B.). S. Grosman prašė perkeliama į kitą korpusą, bet prižiūrėtoja vokietė ją už tai sumušė, apšaukė, kad ji čia nudvės, ir privertė toliau vykdyti sanitarės pareigas. 1944 metų lapkritį susirgo korpuso vyresnioji Šura, ją pakeitė vokietė Inhart. Ji po kurio laiko irgi susirgo ir iš korpuso buvo iškelta. Kalinių prašymu, S. Grosman sutiko būti 30-ojo korpuso vyresniąja, nes konclagerio administracija šį korpusą paliko likimo valiai, tiksliau, kalinių išmirimui nuo epidemijų. Vykdydama neoficialias 30-ojo korpuso vyresniosios pareigas, S. Grosman dalino kalinėms maistą, prižiūrėdavo švarą, teikdavo lagerio administracijai informaciją apie korpuso kalinių skaičių, sergančius ir mirusius. Epidemijos metu korpuso kaliniai net nebuvo išrikiuojami patikrinimui, kadangi jų dauguma sirgo, o lagerio valdžios atstovai vengė lankyti šį korpusą bijodami užsikrėsti. Eidama vyresniosios pareigas, S. Grosman jokiomis privilegijomis nesinaudojo, ji kartu su kitomis aptarnaujančiomis kalinėmis gyveno kambarėlyje, kuriame buvo raikoma duona. 1944 metų gruodžio pabaigoje S. Grosman susirgo šiltine ir sirgo iki 1945 metų vasario. 1945 m. vasario 14 d. ji etapu buvo išsiųsta į Gotendorfo lagerį (apie 9 km nuo Lauenburgo miesto). Čia ji kalėjo iki 1945 m. kovo 10 d., kol buvo išlaisvinta Raudonosios armijos⁹. 1944 m. rugsėjo 9 d. vokiečiai iš S. Grosman atėmė sūnų Faivą, kurio daugiau motina jau nebematė. Kartu su Faivu dar buvo paimtas 13–14 žydų berniukas Icikas Jachielis. Pastarojo motina iš Štuthofo buvo išvežta anksčiau, ir S. Grosman ėmė globoti be motinos likusį Iciką. S. Grosman sūnus iš pradžių buvo perkeltas į vyrų zoną, o iš ten kažkur išvežtas. Tikėtina, kad jis kartu su kitais paimtais žydžių vaikais buvo nužudytas (greičiausiai, Aušvico koncentracijos stovykloje)¹⁰. Sovietų kariuomenės išlaisvinti nacistinių konclagerių kaliniai prieš grįždami į Tėvynę privalėjo pereiti patikrinimą filtravimo stovyklose ir punktuose. Patikrinimo metu sovietų saugumo išaiškinti „antisovietiniai elementai“ buvo suimami ir išsiunčiami į sovietinius lagerius. S. Grosman filtraciją perėjo Tornau (Torunė) mieste. Iš Tornau į Kauną išvyko 1945 m. liepos 24 d¹¹. Sugrįžusi į Kauną S. Grosman ramiai gyventi negalėjo. Jau 1945 metų rugsėjį ją pradėjo tardyti NKGB pareigūnai, kvosdami apie jos kalinimą ir eitas pareigas Štuthofo koncentracijos stovykloje. Sovietinis saugumas buvo gavęs klaidingos informacijos apie S. Grosman vyrą – neva jis tarnavo Kauno geto žydų policijoje. Iš tikrųjų Kauno geto policijoje tarnavo jos vyro brolis Chaimas Grosmanas (gim. apie 1901 m.)¹². Sugrįžusi į Kauną S. Grosman ištekėjo antrą kartą – už Peisacho Feigino ir pagimdė sūnų. Vėliau ji su šeima apsigyveno Vilniuje¹³.

Lietuvos SSR MGB S. Grosman buvo suimta 1951 m. vasario 24 d. Iki suėmimo gyveno Vilniuje, Kruopų g. 3–10. Tardymo metu ji buvo kaltinama tėvynės (Sovietų Sąjungos) išdavimu, nacių konclageryje esą buvusi korpuso vyresniąja, tyčiojosi iš kitų konclagerio kalinių, kartu su vokiečiais atrinkdavo nedarbingus kalinius sunaikinimui. MGB parinkti liudininkai patvirtino Sarai Grosman iškeltus kaltinimus. Apie liudininkų „kompetenciją“ byloja kad ir toks faktas, kad jie vos ne sutartinai teigė, jog Grosman kartu su vokiečiais atrinkdavo kalinius sunaikinimui krematoriume. Yra žinoma, kad Štuthofo konclagerio kaliniai buvo nunuodijami dujų kameroje, o po to jų kūnai sudeginami krematoriume. Liudininkų manymu ir teigimu, kaliniai esą gyvi buvo deginami krematoriume, nes apie dujų kamerą jie visai neužsiminė. Vėliau, viena iš liudininkių – Lėja Jofė pakartotinio tyrimo metu prisipažino, kad 1951 metais ji buvo apklausia S. Grosman byloje, nors iki tol teisiamosios nepažinojo. Jai, kaip liudininkei, saugumo tardytojai darė spaudimą versdami apkalbėti S. Grosman, o teismo metu ji bijojo savo parodymų atsisakyti. Pati S. Grosman neigė jai inkriminuojamus nusikaltimus, savo kaltę, išskyrus tai, kad lageryje buvo korpuso vyresniąja¹⁴. Reikia priminti, kad XX amžiaus 6-ojo dešimtmečio pradžioje visoje Sovietų Sąjungoje siautėjo antisemitinė kampanija, net ir nacių konclageriuose kalėję ir išgyvenę žydai buvo areštuojami, teisiami, tremiami į sovietinius lagerius. 1951 metais Lietuvos SSR MVD kariuomenės Karo tribunolas S. Grosman nuteisė 25 metus kalėti lageryje su turto konfiskavimu. Po Stalino mirties Sovietų Sąjungoje prasidėjo politinis atšilimas, buvo peržiūrimos sufabrikuotos politinių kalinių bylos. 1955 m. gruodžio 9 d. Pabaltijo karinės apygardos Karo tribunolas išnagrinėjo Pabaltijo karinės apygardos protestą dėl S. Grosman nuosprendžio ir konstatavo, kad 1951 m. gegužės 16 d. nuosprendis yra keistinas, iš jo kaip neįrodytą reikia išbraukti kaltinimą S. Grosman, esą ji nacistiniame konclageryje mušė kitus kalinius ir dalyvavo kalinių atrankoje sunaikinimui. Remiantis SSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1955 m. rugsėjo 17 d. įsaku „Dėl tarybinių piliečių, Didžiojo Tėvynės karo metais 1941–1945 m. bendradarbiavusių su okupantais, amnestijos“, buvo nuspręsta S. Grosman teistumą panaikinti ir grąžinti jai atimtas pilietines teises. 1955 m. gruodžio 28 d. iš lagerio ji buvo paleista į laisvę. Ankstesni liudininkų parodymai paskelbti prieštaringais ir keliančiais abejones. Kai kurie liudininkai pakartotinos apklausos metu anksčiau duotų savo parodymų nepatvirtino ir apie S. Grosman atsiliepė teigiamai¹⁵. 1956 m. rugpjūčio 22 d. Lietuvos SSR KGB S. Grosman bylą perėmė papildomam ištyrimui. 1956 m. rugsėjo 25 d. Lietuvos SSR KGB pakartotinai išnagrinėjusi S. Grosman baudžiamąją bylą, nusprendė ją nutraukti, raštišką pasižadėjimą neišvykti panaikinti, o arešto metu paimtą auksinį žiedą grąžinti S. Grosman¹⁶.

S. Grosman gyvenimo istorija atspindi ypatingai tragišką XX amžiaus vidurio situaciją, kai mažo krašto gyventojai atsidūrė tarp dviejų totalitarinių režimų – nacistinio ir sovietinio – girnų, ir buvo negailestingai traiškomi. Vienas režimas persekiojo žmones dėl rasinių ir politinių priežasčių, kitas – dėl politinių ir socialinių priežasčių. Šių režimų aukomis dažniausiai tapdavo nieko nekalti žmonės, kurie gyvendami laisvoje valstybėje būtų nugyvenę prasmingą ir pilnavertį gyvenimą. Kai kurioms aukoms, kaip rodo Saros Grosman pavyzdys, teko patirti abiejų režimų terorą – kalėti ir nacistiniame, ir sovietiniame konclageryje.

¹ Y. Arad, „The Murder of the Jews in German-Occupied Lithuania (1941–1944)“, The Vanished World of Lithuanian Jews Amsterdam–New York, 2004, p. 185–187.
²  Statistikos valdybos 1941 m.  sausio 1 d. duomenys apie Lietuvos gyventojų tautinę sudėtį, Lietuvos centrinis valstybės archyvas (toliau – LCVA), f. R-743, ap. 5, b. 46, l. 172.

³ Lietuvos ypatingasis archyvas (toliau LYA), f. K-1, ap. 10, b. 16, l. 94.

⁴ Žr. LCVA, f. R-973, p. 3, b. 24.

⁵ Liud. D. Gelperno 1973 m. rugpjūčio 13 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1, ap. 46, b. 1214, l. 19.

⁶ LYA, f. K-1, ap. 10, b. 102, l. 217; Ch. Gordono 1944 m. rugpjūčio 12 d. parodymai, MAB RS, f. 159–25, l. 5 a. p.; J. Rabinovičiaus 1984 03 06 d. apklausos protokolo kopija, autoriaus asmeninis archyvas, l. 3.

⁷ 1944 m. liepos 20 d. kalinių sąrašas, Štuthofo muziejaus archyvas (Archiwum Muzeum Stutthof), Sygn. I–II B-10, S. 169–189.

⁸ S. Grosman 1945 09 11 d. tardymo protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. P-10172, l. 11-12.

⁹ Lietuvos SSR KGB 1956 09 25 d. nutarimas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. P-02317, l. 405-406.

¹⁰ Ten pat, l. 406; S. Grosman 1956 08 30 d. tardymo protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. P-02317, l. 307-308.

¹¹ 1956 09 18 d. S. Grosman filtracinės bylos apžiūros protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. P-02317, l. 390-391.

¹² S. Grosman 1945 09 11 d. tardymo protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. P-10172, l. 11 a. p. -12.

¹³ P. Feigino 1954 02 19 d. laiškas SSRS Aukščiausiojo Teismo pirmininkui, LYA, f. K-1, ap. 58, b. P-02317, l. 228-230.

¹⁴ 195  04 24 d. kaltinamoji išvada S. Grosman baudžiamojoje byloje, LYA, f. K-1, ap. 58, b. P-02317, l. 162-164.

¹⁵ Lietuvos SSR KGB 1956 09 25 d. nutarimas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. P-02317, l. 402-404.

¹⁶ Lietuvos SSR KGB 1956 09 25 d. nutarimas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. P-02317, l. 410.

© 2016 „XXI amžius“