Pirmasis puslapis
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Lietuva. Pasaulis
Mums rašo
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Panevėžio vyskupijoje

Anykščių dekanate

Kunigo šimtmečiu paženklinti atlaidai

Kun. Steponas Galvydis įamžintas svėdasiškio Jono Kasčio raižinyje

Sakymai ir pasakymai: kun. Marijonas Savickas ir aktorius Ferdinandas Jakšys

Etnologė Gražina Kadžytė pasakoja pasakėčių rinkinio „Mokytas varnėnas“ istoriją

SVĖDASAI. Rugsėjo 25-ąją, sekmadienį, bažnyčioje švęsti tituliniai Šv. arkangelo Mykolo atlaidai, paminėtas iš šios parapijos kilusio ilgamečio Traupio parapijos klebono kun. Stepono Galvydžio (1916 10 05–1941 01 26–1999 03 20) gimimo šimtmetis. Skambant varpams, aidint choro giesmei, spalvinga vėliavų šilku šnaranti eisena apjuosė šventovę. Priekyje žengė sidabru spindintį kryžių nešantis nepailstantis maršalka Antanas Stasiškis. Iškilmingoms pamaldoms vadovavo kun. S. Galvydžio dvasios vaikai – Mielagėnų parapijos klebonas kun. Marijonas Savickas, Panevėžio Švč. Trejybės bažnyčios vikaras kun. Rimantas Kaunietis bei vietinis klebonas kun. Vydas Juškėnas. Pamoksle kun. R. Kaunietis linkėjo Šv. Dvasios dovanų lietaus, pasitikėti Dievu, gyventi sekant Evangelija, būti vieningiems, nugalėti pyktį, ištiesti ranką gyventi krikščioniškoje vienybėje. Giedojo Panevėžio Švč. Trejybės bažnyčios šlovintojų grupė. Nuskambėjus kun. S. Galvydžio parašytam Svėdasų himnui – istoriškai, kiek graudžiai bet daugiau viltingai giesmei: „Gyvuokite, klestėkite, brangieji mūsų Svėdasai...“, prasidėjo atmintinio valanda.

Šių eilučių autoriui teko garbė apžvelgti Galvydžių giminės istoriją. Pasakojau apie šią šventą žemę, išauginusią nepaprastą kunigą, apie tėvelius Antaną ir Barborą bei penkių jų palikuonių gyvenimus, apie brolį Antaną, gabų vyrą, šaulį, 1941 metų suskilimo dalyvį ir Norilsko lagerių kalinį, kitą brolį Vytautą, ateitininką, 1940 metais sovietų areštuotą, kalintą, tardytą, pasmerktą mirti, bet išlikusį ir visa, ką patyrė, surašiusį knygoje „Laisvė – ab divina providentra“. Citavau jo laišką apie svajonę sugrįžti atostogų į Lietuvą iš tolimosios Amerikos, kur nubloškė likimas: „Važiuosim vėl Utenos didžiuoju vieškeliu, aplankysime pirmiausia smėlio kapą supiltą, ir visus kapus, nežinomų irgi neužmiršime, kad galėtume gyviems gyvą žodį tarti ir mūsų žemiška kelionė atrodys kaip sapnas. Dainuosim tada su kolūkiečiais ir juoksimės, per ūsą braukdami baltą alaus putą, ir kiekvienas tarsimės esą „didvyriai“. Gi tikrieji didvyriai atsilieps gegutės balsu pagiryje visais keturiais vėjais“.

Pasakojau apie garbiojo Stepono gyvenimo kelią, mokslus Svėdasų pradžios mokykloje, Užpalių vidurinėje, Rokiškio gimnazijoje, apie tikėjimu persmelktą aplinką, subrandinusią pašaukimą, nelengvus mokslus Kauno kunigų seminarijoje, šventimus jau Lietuvoje šeimininkaujant sovietams 1941 m. sausio 26 d. Šv. Gertrūdos bažnyčioje Kaune. Buvo šalta, po kojomis girgždėjo sniegas, didysis miestas dar miegojo, buvo bene penkta valanda ryto. Šventinimo apeigas atliko vyskupas Vincentas Brizgys. Grabnyčių šventėje, vasario 2-ąją, vyko Primicijos Svėdasų bažnyčioje. Prie altoriaus jaunajam kunigui pagelbėjo vietinis vikaras bei bičiuliai seminaristai Aleksandras Papučka ir Lionginas Neniškis, vėliau Duokiškio klebonas. Šnekėjau apie kunigystę Vabalninke, Subačiaus stotyje, Klovainiuose, Šeduvoje, Ramygaloje, Anciškyje, Rageliuose, Pušalote ir paskutinįjį žemiškąjį paskyrimą 1964 metais į Traupį. Tai buvo išmintingas ir universalus, drąsus ir pasiaukojantis kunigas, patyręs sovietų valdžios trukdymus, baudas už vaikų katechizaciją. Jis pripažintas Pasaulio Tautų Teisuoliu, nes vokiečių okupacijos metais su kun. Matu Kirliu pakrikštijo 70 žydų, išrašė jiems dokumentus su lietuviškomis pavardėmis, keletui šie liudijimai išgelbėjo gyvybę.

Jubiliato giminaitė etnologė Gražina Kadžytė šiltai dalijosi atsiminimais apie bičiulystę, dienas, praleistas gerojo dėdės Stepono namuose, apie jo daugiašakę kūrybą bei veiklą, Šv. Onos atlaidus, misterijas, kunigų sambūrius... Kun. R. Kaunietis pabrėžė, kad kun. S. Galvydžio išmintis, tėviškumas, švento gyvenimo pavyzdys buvo gerokai galingesnis už sovietinę ateistinę propagandą, tikinčiųjų persekiojimus mokykloje. Jis dar kalbėjo apie patarnautojų būrelį, „kardinoliškos“ spalvos skraistes ir tuomet įsismelkusį supratimą, kad jie, nors dar vaikai, yra Bažnyčiai svarbūs ir reikšmingi. Juozo Tumo-Vaižganto ir S. Galvydžio kūrybos paskaitė dar vienas svėdasiškis, aktorius Ferdinandas Jakšys, ir priminė, kaip dovanų iš garbiojo klebono gavęs stulą ir ją gal tūkstantį kartų dėvėjo vaidindamas monospektaklį „Vaižgantas“.

Miestelio bibliotekoje buvo atidaryta dokumentų, nuotraukų, atspindinčių kun. S. Galvydžio gyvenimą, paroda. Ten buvo ir pora senų parkerių ir studijų seminarijoje knygelė, ir fotografija Traupio Šv. Martyno namų globotinės, mažos mergaitės Agnės, kuri buvo paskutinioji kun. S. Galvydžio pakrikštytoji. Kur ji dabar, kaip susidėliojo šio vaikelio likimas?..

Klausytasi 1996 metų gruodį mano įrašyto pokalbio su kun. S. Galvydžiu ištraukų – gyvo balso... Apie savo bičiulystę su kunigu kalbėjo iš Levaniškio kilęs Antanas Kairys. Jis prisiminė, kaip kunigui pasakėčių knygą spausdinti pagelbėjo, kaip jį, dar mažą vaiką, nusivesdavo už rankos prie altoriaus patarnauti, ir paskui daugybę metų tarnavęs. Jau prie pakermošio sūriu, pyragais ir kitomis gėrybėmis turtingo stalo atsiminimais dalijosi Petras Petruškevičius, Marytė Savickienė, Aldona Saliamonienė.

Raimondas Guobis

Autoriaus nuotraukos

© 2016 „XXI amžius“