Pirmasis puslapis
Atmintis
Bibliotekose
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Likimai
Mums rašo

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Kitokios būties toliai

Gargždų choras prie šv. Jono Pauliaus II paminklo Šiluvoje

Šventovė – tarsi dangus žemėje, buvo sakoma senovėje. Čia atsiskleidžia dieviškoji esybė, įvyksta mistiškas žmogaus ir Dievo susitikimas. Šventovėje tam padeda architektūra, statinio vidaus įranga, bažnytiniai reikmenys, dvasininkų apranga. Žmogus čia nurimsta, įsižiūri į „kitokios būties tolius“ (A. Belovas). Šventovės nuo seniausių laikų jungė žmones. Čia susiliejo į vieną visumą žmogaus troškimas prisiliesti prie dieviškumo ir jo žemiškoji kasdienybė, t.y. praktiškieji siekiai. Į Dievo namus einama klausyti ir giedoti šlovinimo himnų, aukoti, kartu čia liejasi begaliniai prašymai, maldavimai, meldimai: ilgo ir laimingo gyvenimo, gero derliaus, išgijimo, patarimo, apsaugos nuo įvairių negandų...

Šventėme Gailestingumo jubiliejų

Šiluva yra viena iš penkių vietų Europoje, kur Marijos pasirodymas oficialiai pripažįstamas Bažnyčios. Į Šiluvą rugsėjo 7–15 dienomis plūsta piligrimai švęsti Švč. Mergelės Marijos Gimimo atlaidų. Čia kasmet atvyksta Gargždų bažnyčios choras. Drauge su maldininkais iš visos Lietuvos dėkinga širdimi garbiname Dievą, dėkodami Jam už Motiną ir Jos apsireiškimą. Rugsėjo 11 dieną giedojome rytinėse pamaldose Švč. Mergelės Marijos Apsireiškimo koplyčioje. Giedoti čia, kur skliautai išdabinti Apsireiškimą liudijančiomis freskomis, kur, nenužengusi nuo akmens, giesmių ir maldų klausosi pati Motina Marija, daugiau nei atsakinga, bet susikaupimas ateina savaime. Pabrėždami Gailestingumo metų prasmingumą, per Komuniją su soliste Rita atlikome jaudinantį Gailestingumo himną. Po šv. Mišių dar užtrukome aikštėje tarp koplyčios ir Bazilikos, nusifotografavome. Kelias vedė į dar vieną šventovę.

Giesmės Kelmės bažnyčioje ir muziejuje

Antroji mūsų viešnagė – į Kelmės Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčią. Buvome šiltai pasitikti. Pagiedojome keletą giesmių prieš Sumą. Prieš šv. Mišias klebonas kun. Mindaugas Grigalius mus pristatė parapijiečiams. Giedojome susikaupę, atlikome koncertines Mišias, daug giesmių. Parapijiečiai po pamaldų mums padėkojo plojimais, o klebonas su choristais maloniai pabendravo, trumpai priminė šventovės istoriją.

Kelmės Romos katalikų parapiją, kaip rašo vyskupas Motiejus Valančius, įkūręs kunigaikštis Vytautas 1416 m., pastatydamas Švč. Mergelės Dangun Ėmimo bažnyčią. Dabartinė neogotikinė šventovė pastatyta 1918 metais (architechtas – K E. Strandmanas). Pastatas gražus, didingas, su aukštais bokštais. Jį pastatė parapijiečiai savo lėšomis, vadovaujami kun. Petro Janušausko. Bažnyčioje yra vertingų paveikslų – Švč. Jėzaus širdies, šv. Jurgio.

Per pirmąjį apsilankymą Kelmėje prieš keletą metų neturėjome galimybės nors kiek pasižvalgyti po miestą, tad šį kartą užsisakėme ekskursiją į Kelmės dvarą, kurio rūmuose nūnai įsikūręs Krašto muziejus. 1591–1940 metais Kelmės dvaras priklausė Gruževskiams. Seni mūriniai barokiniai dviaukščiai rūmai statyti 1780 metais. Muziejuje atkurta autentiška aplinka, tvyro istorinė aura. Antai didžiausioje salėje stovintis fortepijonas su dramblio kaulo klavišais ir šiandien gerai skamba. Gidei paraginus prie jo prisėdo mūsų maestro Petras Katauskis ir davė toną... Galingai suskambo „O didis Dieve, visagali“. Po jo choristė Regina akompanavo gražiai lyriškai dainai. Po tokio ekspromto mūsų malonioji gidė liko be žado: to dar nebuvo, kad muziejuje skambėtų giesmės. Kitoje salėje, kur eksponuojami istoriniai bažnytiniai rūbai ir veikia fisharmonija, suskambo „Pulkim ant kelių“. Apžiūrėjome ekspozicijas, aplankėme vienintelius Lietuvoje dviaukščius 1668 metais statytus dvaro vartus – arką su galerijomis. Viršutiniame aukšte buvo biblioteka (5000 knygų) ir numizmatikos rinkiniai, balkone – orkestras, o apatiniame – kalėjimas, kuriame kalindavo ir plakdavo baudžiauninkus. Dalis mūsų ekskursantų ten apsilankė. Paskutinis dvaro objektas – restauruotas medinis svirnas, kuriame įrengtas Amatų mokymo centras. Dvylikos valandų kelionė buvo labai turininga, nelabai nuvargino, gal ir dėl to, kad mums talkino pats Dangus: rudens diena buvo vasariškai šilta.

Danutė Paškauskaitė

Vytauto Kazlausko nuotrauka

© 2016 „XXI amžius“