Pirmasis puslapis
Atmintis
Bibliotekose
Gimtasis kraštas
Istorija
    ir dabartis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

„Kuriame“ istoriją...

Lietuviai darniai sugyveno su įvairių tautybių žmonėmis, gyvenusiais Lietuvoje.  Vieni lietuviai kovojo už savo Tėvynės laisvę, kiti dabar garsina Lietuvą kultūros renginiuose, sporto varžybose, olimpiadose. Labai gaila, yra ir teršiančių lietuvių vardą – rašydami rašinius ir skleisdami į eterį tik sovietiniais KGB dokumentais grįstą ar niekuo neparemtą melą bei šmeižtą ir atsiprašydami už „žydšaudžius“, jie menkina lietuvių tautą, tarytum visi lietuviai šaudė žydus. Sunku net suvokti, ar tai daro iš nežinojimo bei nesupratimo, ar už gerą atlyginimą, gautą iš asmenų, suinteresuotų menkinti lietuvius. Atsiliepdama į „XXI amžiuje“ (2016 m. rugsėjo 22 d. , Nr. 32) straipsnį „Smagus gyvenimas“, panorau nors mažu pavyzdžiu parodyti, kaip kurpiama Lietuvos istorija, paslepiant tikrąją tiesą. Ir taip daroma, kai išeina paskutinieji liudininkai... Beje, kai kurie minimi šio pasakojimo herojai aršiai prieštaravo mano minimoms nužudytų patriotų palaikų paieškoms ir todėl, kad, kaip vėliau sužinojome, jie buvo arba buvę KGB agentai, arba jų giminės dalyvavo net savo artimųjų deportacijose į Rusiją. Taigi, nenustebkime, kai lietuviai kenkė lietuviams, kaip savo „bendrapiliečiams“, sovietų okupacijos metais, o dabar kai kurie tėvynainiai juodina mus toliau, aiškindami, kad vokiečių okupacijos metais žydus naikino jokiu būdu ne vokiečiai, o tik lietuviai. Iškeldami kelių asmenų dalyvavimą, o kartais tik prievartinį jų stovėjimą prie šaudomų žydų, mesdami šmeižtą esą sukilėliai išgrobstė visą nužudytų žydų turtą, kaltintojai pasmerkia visą lietuvių tautą. Taip pamirštama visos lietuviams padarytos okupacinės skriaudos, kurios neatitaisomos ir lig šiol. Ir netgi slepiamos.

Mažojoje Lietuvos kultūros sostinėje

Merkinė – istorijos ir kraštovaizdžio sostinė

Algimantas Černiauskas

Merkinės Magdeburgo teisių miesto stulpas prie senojo kelio į Kauną

Šiais metais Merkinė (Varėnos r.) tikrai pelnytai buvo paskelbta Mažąja Lietuvos kultūros sostine. Jau dešimtys kaimų ir miestelių perima Naisių (Šiaulių r.) iniciatyvą puoselėti kultūros vertybes savo bendruomenėje bei skleisti jas visos šalies mastu. Šiais metais Lietuvos mažosios kultūros sostinės vėliavą Dainavos krašte nešė Merkinė.

Profesorius Česlovas Kudaba yra sakęs: „Merkinės apylinkių gamtoje aptiksime beveik visus kraštovaizdžio variantus. Reljefo skulptūros bei kraštovaizdžio įvairumu Merkinę pranoksta tik Vilniaus apylinkės. Nėra Merkinėje tik... jūros krantų“.

Merkinė garsi ne tik gamtos grožiu, bet ir istorija. IX tūkstantmetyje prieš Kristų Nemuno, Merkio, Stangės ir Straujos upių santakoje įsikūrė bene pirmieji Lietuvos gyventojai. Istorikai romantikai teigia, kad Merkinę įkūrė vikingai. Pasak islandų keliautojo Snorio Sturlesohno, ji egzistavusi jau XII amžiuje, o esą vadinosi „Misiri“. XIV–XV amžiais Merkinės pilis dažnai minima Vygando Marburgiečio ir Jono iš Posilgės kronikose, kryžiuočių kelių aprašymuose.